Jau daug dešimtmečių JAV gyvenanti R.Vileišytė-Bagdonienė į Lietuvą šįkart atvyko su dukterimi Silvija, anūke Lina ir sūnėnu Petru Vileišiu.
Kelionę iš Niujorko per Atlanto vandenyną, persėdimą į kitą lėktuvą Amsterdame ponia Rita ištvėrė puikiai. Atvažiavusi į viešbutį gimtojo Vilniaus centre ji net neprigulė pailsėti.
Užvakar R.Vileišytė-Bagdonienė dalyvavo paminklo nepriklausomos Lietuvos kūrėjams broliams Petrui, Antanui ir Jonui Vileišiams atidengimo iškilmėse.
Skulptoriaus Regimanto Midvikio, architektų Lino Krūgelio ir Ričardo Krištapavičiaus sukurtas paminklas iškilo Tado Kosciuškos gatvės skvere.
„Ta vieta, kur stovi paminklas, visiems broliams būtų labai prie širdies.
Mano dėdė inžinierius Petras Vileišis pasistatė rūmus Antakalnyje kaip tik ant Neries kranto. Skveras, kuriame pastatytas paminklas, – taip pat prie upės. Būdamas kelių inžinierius ir tiltų statytojas dėdė Petras per 25 metus pastatė daug tiltų, pažino upes, suprato jų paslaptis, kalbą.
Kitas mano dėdė gydytojas Antanas Vileišis mirė pirmiau, negu aš gimiau. Bet jo atminimas visuomet buvo gyvas mūsų šeimoje“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo R.Vileišytė-Bagdonienė.
– Ar tėvas jums pasakodavo, kaip kartu su dar 19 signatarų 1918 metų vasario 16-ąją pasirašė Nepriklausomybės Aktą? Juk 1917-ųjų gruodį Lietuvos Taryboje dėl nepriklausomybės paskelbimo buvo kilę karštų ginčų.
– Ne, nepasakodavo. Viskas atrodė savaime suprantama – Lietuva laisva, nepriklausoma, o dabar žiūrėkime, ką galime toliau daryti.
Tėvas buvo ministrų kabineto narys – pirmiau vidaus reikalų ministras Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje, paskui – finansų. Vėliau buvo pasiųstas į Ameriką – mūsų nuomone, jis buvo pirmasis Lietuvos ambasadorius JAV.
Paskui jis kandidatavo į Kauno burmistrus ir buvo išrinktas. Apie tą laiką pasakodavo. Ir dar pasakodavo, kaip sėdėjo Lukiškių kalėjime.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, atrodo, 1916 metais tėvas išsiuntė savo šeimą į Rusijos gilumą, o pats liko Vilniuje. Jis niekada nebūtų palikęs Lietuvos.
Kadangi vokiečių okupacijos metu Lietuvos ūkininkai buvo visokių pyliavų nukankinti, vokiečiai tiesiog plėšikavo, mano tėvas išplatino tokias proklamacijas, kad valstiečiai tam priešintųsi.
Ta proklamacija kažkaip pateko vokiečiams. Mano tėvas buvo areštuotas, nuteistas mirties bausme. Jis pusę metų sėdėjo Lukiškių kalėjime, vienutėje. Kai buvau paauglė, pasakodavo, kad po jo langu kiekvieną rytą šaudydavo žmones, o jis galvodavo: „Kada bus mano eilė?“
Paskui mirties bausmė jam buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Jis buvo vežamas į Vokietiją. Prie Belgijos rubežiaus, Acheno mieste, buvo dideli anglių klodai ir ten jis būtų kasęs tas anglis iki gyvos galvos.
Bet ėjo jau bene 1917-ieji, atrodė, kad Vokietija pralaimi karą. Vokiečiai per daug dėmesio nekreipė į kalinius.
Taip pasitaikė, kad jo nelaimės draugas buvo žydų kilmės, jo šeima buvo labai pasiturinti ir gyveno Berlyne, o jis turėjo užtektinai pinigų. Kai traukinys sustojo kažkokioje stotyje, juodu pabėgo.
Kaip dabar atsimenu, tėvas sakydavo: „Mes nusipirkome antros klasės bilietus.“ Man atrodė, kad tokia prabanga gal ne vietoje – juk karas. Tėvelis paaiškino: „Antros klasės keleivių netikrindavo dokumentų. O mes dokumentų neturėjome.“
Taip jie nukeliavo į Berlyną. Mano tėvas kurį laiką buvo Berlyne, o paskui lyg niekur nieko grįžo į Lietuvą ir pradėjo Lietuvos laisvinimo darbą.
– Kaip jūsų namuose būdavo švenčiama Vasario 16-oji? Ar prisimenate, kaip ji būdavo švenčiama Kaune, laikinojoje sostinėje, kurios burmistru jūsų tėvas buvo nuo 1921 metų rugsėjo iki 1931 metų liepos?
– Miestas būdavo pasipuošęs vėliavomis. Iškilmės vykdavo Karo muziejuje. Paskui būdavo balius, bet aš tada buvau vaikas, to neprisimenu, tik žinau, kad mano tėvai ten eidavo. Be abejo, apsirengdavo vakariniais drabužiais.
Vasario 16-oji mūsų šeimoje buvo svarbiausia data.
– Kaip klostėsi jūsų pačios gyvenimas?
– 1937 metais Kaune baigiau „Aušros“ mergaičių gimnaziją. Paskui įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, Teisės fakultetą.
Po kiek laiko šis fakultetas buvo perkeltas į Vilnių.
Bet tada prasidėjo sovietų okupacija, jie mane iš universiteto pašalino.
Mokslus buvau beveik baigianti – trūko tik pavasario semestro ir parašyti diplominį darbą.
Mano tėvas norėjo, kad baigčiau universitetą, todėl grįžau į Vilnių. Tėvai man nusamdė nedidelį kambarį priešais dabartinę Prezidentūrą. Anksčiau ten buvo Napoleono, vėliau Kutuzovo aikštė.
Eidama į universitetą per aikštę, žiūrėdavau į tuos rūmus ir galvodavau, kaip būtų įdomu pamatyti, kaip ten viskas viduje.
Dabar prezidentė tuose rūmuose priims signatarų ainius.
Pagaliau pamatysiu, kaip viskas ten atrodo. Ar gali būti geriau? Tiesiog sapnas.
– Kurios jūsų gimtojo Vilniaus vietos jums mieliausios?
– Man labai brangus universitetas, kurį pagaliau baigiau prieš pat bėgant į Vokietiją.
Nežinau, ar mano vaikai specialiai taip užtaisė, kad dabar apsigyvenau viešbutyje su vaizdu tiesiai į universitetą.
O aš gimiau bute, kur vykdavo beveik visi Lietuvos Tarybos posėdžiai. Mes turėjome erdvų butą per du aukštus Jurgio prospekte 24 (dabar – Gedimino prospektas 26). beveik priešais „Neringos“ viešbutį.
Bet to buto gerai neprisimenu – buvau maža, kai, lenkams okupavus Vilnių, mane išvežė į dvarą, esantį 70 kilometrų nuo Vilniaus, tarp Molėtų ir Alantos.
– Jūsų tėvas mirė per Antrąjį pasaulinį karą, 1942-aisiais, Lietuvą okupavus sovietams. Šeimai tada buvo du keliai – arba į Sibirą, arba į Vakarus.
– Iš mano mamos ir tėvo giminių, kaip kartą suskaičiavau, nukentėjo 22 asmenys. 1940 metais Lietuvą okupavus sovietams mano sesers Alenos vyras gydytojas Mykolas Devenis, JAV pilietis, buvo areštuotas ir išvežtas į Sibirą.
Tėvas nuėjo į saugumą sužinoti, kur jis išvežtas. O sužinojęs dar spėjo pranešti į Ameriką. Mano seseriai pavyko jį išvaduoti iš Vorkutos lagerio, jis grįžo į JAV.
Kartu tėvas sužinojo, kad po savaitės ir mes būtume buvę išvežti. Mano vyriausia sesuo Birutė Vileišytė-Tursienė buvo išvežta su dviem mažais vaikais į Altajaus kraštą, jos vyras nuo šeimos buvo atskirtas.
Birutė su vaikais iš ten pabėgo ir grįžo į Lietuvą, tačiau ją sučiupo ir pasodino į kalėjimą.
Šių įvykių sukrėstas tėvelis netrukus mirė.
Mūsų šeimai nebuvo kitos išeities, kaip pasitraukti į Vakarus. Mes, kaip ir dauguma, manėme, kad karas baigsis ir grįšime namo. Neįsivaizdavome, kad lauksime taip ilgai.
Aš ilgai užsibuvau Vokietijoje – septynerius metus. Tiubingene ištekėjau už Jono Lenktaičio. Duktė Silvija gimė Vokietijoje.
Į Ameriką išvažiavau 1951 metais. Apsigyvenome Konektikuto valstijoje, netoli Niujorko. Mano vyresnysis brolis Petras Vileišis, sesuo Alena Devenienė ten jau buvo įsikūrę. Amerikoje gimė sūnus Andrius. Jis mirė prieš dešimt metų, dėl to labai išgyvenau.
– Į JAV nuvykote turėdama teisininko išsilavinimą. Ar dirbote pagal profesiją?
– Būti Vileišyte, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro dukterimi, Lietuvoje yra viena, o Amerikoje – kas kita. Kaip ir visų emigrantų, mano gyvenimas nebuvo lengvas, teko visokius darbus dirbti, nors turėjau universiteto diplomą.
Pagal profesiją nedirbau. Amerikoje būtų reikėję teisę studijuoti beveik iš naujo. Tam ir pinigų nebuvo, ir dviem vaikams reikėjo skirti laiko.
Amerikoje dažnai galvodavau: „Mano tėvelis taip norėjo, kad baigčiau universitetą. Kuriems galams? Ką su tuo diplomu dabar galiu daryti?“
Bet vis dėlto jis buvo teisus. Paskui kaip tik dėl to diplomo gavau darbą Yale’io universiteto bibliotekoje, atrodo, 1968 metais.
Mane priėmė, nes buvau baigusi universitetą, mokėjau kalbų. Mano darbu buvo patenkinti ir algą keldavo kasmet.
Amerikoje ištekėjau antrą kartą. Su Jurgiu Bagdonu buvome anksčiau pažįstami, bet susitikimas viename lietuvių bendruomenės baliuje Niujorke buvo lemtingas – mudu susituokėme. Jo tėvas Palangoje turėjo Senąją vaistinę.
Dirbdama Yale’io universitete ir taupiai gyvendama nusipirkau seną, bet labai įdomų namą, tokį „antik“. Tuo jis ir buvo vertingas. Paskui, kai vyras išėjo į pensiją, gyvenome netoli Bostono gražioje kurortinėje vietoje.
Bet ten mano vyrą ištiko širdies priepuolis. Gydytojai patarė, kad šiltesnis klimatas jam būtų geriau, ir mes išsikraustėme į Floridą, į Ormond Bičą. Ten nusipirkome namą, kuris buvo pusė kvartalo nuo vandenyno.
Mano vyras mirė 1992-aisiais, drauge nugyvenome 20 metų.
Mano duktė Silvija, jai 71 metai, iš profesijos pedagogė, mokė vaikus nuo darželio iki pradinės mokyklos pabaigos. Turiu penkis anūkus ir penkis proanūkius. Dukters vaikai Lina ir Tadas kalba lietuviškai, o sūnaus vaikai tik šiek tiek supranta, nes jų motina – amerikietė.
– Kaip jūsų gyvenimas teka dabar?
– Gyvenu tokioje pensininkų vietovėje, Sautberyje, netoli Niujorko. Ten pastatyti namai, įrengti butai – gyvena apie 5000 žmonių. Tu negali ten apsigyventi, jei esi jaunesnis nei 55 metų.
Nuvažiuoti pas dukterį automobiliu man užtrunka tik pusę valandos. Automobilį vairuoju iki šiol.
Vis dar gyvenu savarankiškai, viena, pati susitvarkau.
Duktė mane globoja, yra man nepaprastai gera. Pagelbėja ir anūkė Lina, kelionių planus sudaro.
Netoli yra Voterberio miestas, kuriame anksčiau gyveno labai daug lietuvių. Senoji karta išmirė, jaunimas išsikėlė kitur. Bet jie dar palaiko tradiciją Vasario 16-ąją vienai dienai išrinkti miesto merą iš lietuvių bendruomenės.
Prie miesto rotušės iškeliama trispalvė, sugiedamas Lietuvos himnas, rotušėje vyksta to „mero“ priėmimas. Prieš trejus metus aš buvau išrinkta Voterberio mere.
Teko tikrojo mero kabinete, jo kėdėje pasėdėti.
Visi penki J.Vileišio vaikai gimė Vilniuje
R.Vileišytė-Bagdonienė gimė 1920 m. kovo 3 d. Vilniuje advokato, Nepriklausomybės Akto signataro J.Vileišio ir bajoraitės Onos Kazakauskaitės-Vileišienės šeimoje.
Iš penkių vaikų ji buvo jauniausia – turėjo dvi seseris ir du brolius.
„Mes visi penki gimėme Vilniuje. Tai nebuvo atsitiktinumas, mano tėvai buvo tokie Lietuvos patriotai, kad norėjo, jog visi jų vaikai gimtų Vilniuje“, – sakė R.Vileišytė-Bagdonienė.
