Vos miesto valdžios atstovai prabyla apie planuojamus pokyčius, iškart pasigirsta nepatenkintų balsų: „Mes nenorime!“, „Mes prieštaraujame!“, „Mes kovosime!“.
Kai pernai vasarą Kauno gatvėse buvo kertami seni medžiai, jų ginti stojo keli žaliuoju miesto rūbu susirūpinę kauniečiai. Kai užsimenama apie mokyklų tinklo pertvarkymą, pasigirsta šimtai balsų. Tai vyksta jau porą dešimtmečių ir visiškai nesvarbu, kokios politinės jėgos tuo metu valdo miestą.
Esami miesto vadovai galėtų sąžiningai pripažinti, kad tai sunkiausiai valdoma sritis ir beveik neįmanoma rasti sprendimo, kuris visiems tiktų.
Neverta stebėtis, kad bet kokiems pokyčiams priešinasi aukštojo mokslo įstaigos, jeigu nepavyksta susikalbėti su gimnazijų bei pagrindinių mokyklų vadovais. Visi nori būti savarankiški, išskirtiniai ir šeimininkauti savo valdose.
Panašus scenarijus susiklostė sprendžiant reikalus, susijusius su Kauno katalikiškąja Šv.Mato gimnazija. Anksčiau ji buvo garsi tuo, kad lankydamas pradines klases prie lentos, o galbūt ir klasės kampe stovėdavo dabartinis Kauno meras V.Matijošaitis.
Kauno miesto taryba nutarė nepratęsti patalpų panaudos sutarties su šios mokymo įstaigos steigėja Vilkaviškio vyskupijos kurija. Šv. Mato gimnazijos vietoje Vaidoto gatvėje greičiausiai įsikurs Kauno technologijos universiteto (KTU) Inžinerijos licėjus.
Valdžios atstovai aiškino, kad jų siekis – stipri gimnazija šioje miesto dalyje. Jie taip pat neigė spėliones, neva siekiama ateityje parduoti mokyklos teritorijoje esančią žemę gyvenamajam būstui statyti arba kitoms komercinėms reikmėms.
Panemunės bendruomenė pasidalijo į dvi stovyklas. Geriau besimokančių vaikų tėvai pasisakė už licėjų, mat jiems nebereikėtų atžalų vežioti į miesto centre esančias gimnazijas.
Prasčiau besimokančių vaikų gimdytojai jau pradėjo dairytis kitų mokymo įstaigų, mat po atrankos jiems licėjuje gali nelikti vietos. O Šv.Mato gimnazija priimdavo visus norinčiuosius.
Nėra bendros nuomonės ir dėl joje puoselėjamų katalikiškų vertybių. Dalis tėvų mano, kad tai gali apsaugoti jų atžalas nuo jaunimo tykančių negerovių. Likusieji svarstė, kad tai praėjusio amžiaus atgyvena, nederanti su šiuolaikine švietimo sistema.
Didžiausia nežinia kankina Šv.Mato gimnazijos pedagogus, todėl nenuostabu, kad jie visomis išgalėmis priešinasi permainoms. Žmonės galbūt porą dešimtmečių ramiai dirbo, o dabar viskas virsta aukštyn kojomis ir perspektyvos visiškai neaiškios. Todėl pedagogai neatsispyrė pagundai surengti kitose Kauno švietimo įstaigose išbandytą kovos kelią – protesto akciją, kurioje būtinai dalyvauja ir plakatus rankose laikantys moksleiviai.
Pastarieji turbūt net nelabai žino, kodėl ir prieš ką protestuoja, nes kai kuriems protestuotojams vos 10–12 metų. Žinoma, amžius – ne kliūtis su draugais patrypčioti prie savivaldybės pastato Laisvės alėjoje, užuot sėdėjus pamokose.
Panemunėje kilusį pykčio gaisrą netrukus turbūt pavyks užgesinti. Sprendimai priimti ir nėra pagrindo manyti, kad jie gali būti pakeisti. Kas šioje situacijoje teisus, išties labai sunku pasakyti.
Jeigu kitų Kauno švietimo įstaigų darbuotojai mano, kad jie gali lengviau atsikvėpti, smarkiai klysta. Šiame etape reikšmingų pokyčių turbūt neįvyks, tačiau maždaug po metų ar dviejų reikėtų laukti naujos pertvarkos bangos.
Priežastis labai paprasta: tiek bendras miesto gyventojų, tiek mokyklas lankančių vaikų skaičius mažėja ir nematyti jokių ženklų, kad situacija galėtų pasikeisti. Per didelė prabanga finansuoti mokymo įstaigas, kuriose moksleivių skaičius baigia susilyginti su joje esančiais darbuotojų etatais. O dar reikia pridėti pastatų ir aplinkos priežiūros, patalpų šildymo išlaidas.
Neišvengiamai ateis momentas, kai pačias nepatraukliausias mokymo įstaigas teks uždaryti arba bent jau sujungti su stipresnėmis. Tuomet vėl pasipils skundai, protestai ar net grasinimai.
Kita vertus, galbūt tokios perspektyvos gali paskatinti mokyklų vadovus ir specialistus labiau pasistengti, kad tokios situacijos būtų galima išvengti.
„Laikinoji sostinė“
