Prezidentė D.Grybauskaitė staiga pareiškė, kad ryškėja Vyriausybės ir ministerijų negebėjimas įgyvendinti svarbius įstatymus.
Šalies vadovei užkliuvo, kad stringa vaiko teisių skyrių savivaldybėse centralizavimas, neaišku, ar bus užtikrintas pertvarkos finansavimas.
Premjeras S.Skvernelis nepraleido progos atsikirsti ir pareiškė, kad kategoriškai atmeta šiuos nepagrįstus priekaištus, o kritikuojanti Prezidentūra esą taip dangsto savo ligšiolinį neveiklumą.
Peno prezidentės kritikai galėjo suteikti ir pats pertvarkos vykdytojas socialinės apsaugos ir darbo ministras L.Kukuraitis, kuris ėmė svarstyti, kad reformai šįmet gali pristigti iki 1 mln. eurų, nors tam skirta 8,1 mln. eurų.
Kitąmet prireiks dvigubai daugiau pinigų, nes gerokai didinamas vaiko apsaugos tarnybos darbuotojų skaičius – nuo dabar esančių 375 iki 644, nors iš pradžių manyta, kad pakaks ir maždaug 500 specialistų.
Vis dėlto ministras žadėjo, kad didesnis, nei buvo numatyta, lėšų poreikis bus tenkinamas iš vidinių ministerijos išteklių. Todėl, regis, ne finansų planavimas – didžiausia kliūtis vykdyti reformą. Ko gero, sunkiau rasti kvalifikuotų specialistų, pasirengusių dirbti už kuklią socialinio darbuotojo algą, ypač psichologų.
Šių specialistų stinga tiesiog katastrofiškai. Nukentėjęs arba kaip liudytojas vaikas gali būti apklausiamas tik dalyvaujant psichologui. Kol kas tai neįgyvendinamas siekis, nes šalyje tėra 6 vaikų apklausose pasirengę dalyvauti psichologai ir visi jie dirba teismuose.
Rengiamasi sudaryti psichologų sąrašą, į kurį įtraukti specialistai galėtų būti kviečiami į nepilnamečių apklausas kiaurą parą.
Bet tokiam darbui tinka ne kiekvienas psichologiją studijavęs asmuo, čia reikia specialaus pasirengimo, o žadamas 50–100 eurų atlygis už dalyvavimą apklausoje gali būti nepatrauklus kvalifikuotiems specialistams.
Reikia apmokyti ir pareigūnus, kaip atpažinti smurtą prieš vaikus, nes jie tam dar nėra gerai pasirengę. Neįsuktas ir kiaurą parą turinčių į signalus reaguoti socialinių darbuotojų mobiliųjų grupių mechanizmas.
Gali susidaryti įspūdis, kad vaikų apsaugos padėtis šalyje per metus nepagerėjo. Padaugėjo pranešimų apie smurtą, sklinda vaizdo įrašai, kaip iš mažamečių tyčiojasi netgi darželio darbuotojos, piktinamasi, kad pradėti ikiteisminiai tyrimai nutraukiami.
Didesnė nusiskundimų lavina gali reikšti ir išaugusį visuomenės pastabumą, jautrumą smurtui, o nuo neatsakingo tėvų elgesio, kartais pasibaigiančio tragedijomis, negali apsaugoti jokie teisės aktai.
Be abejo, labai svarbu, kad valstybė pasirūpintų ne tik smurto prevencija, bet ir pagalba nukentėjusiems vaikams ar suaugusiems asmenims, apsaugotų juos nuo pakartotinių išpuolių.
Neseniai Seime vykusioje konferencijoje, kur buvo aptariama, kaip ginamos nukentėjusiųjų teisės, krito į akis, kad teisėsaugos pareigūnai padėtį vertina daug geriau nei visuomeninių organizacijų atstovai. Pastarieji pasigenda valstybės institucijų dėmesio nukentėjusiems asmenims, pastebi pareigūnų abejingumą, formalų požiūrį tiriant skundus.
Teisininkų nuomone, Lietuvoje jau įtvirtintos europinės nukentėjusiųjų apsaugos normos ir gal tik kai kuriuos įstatymus dar reikėtų patikslinti, kad juos būtų lengviau ir paprasčiau taikyti praktiškai.
Bet įstatymai būna veiksmingi tik tuomet, kai ir visuomenė pasirengusi juos vykdyti, o Lietuvoje dar toli gražu taip nėra.
Kasmet šalyje oficialiai pripažįstami nukentėjusiais asmenimis daugiau kaip 40 tūkst. žmonių, aišku, ne vien nuo smurto, bet ir dėl apgaulių, vagysčių, autoavarijų.
Realiai nukentėjusiųjų yra gerokai daugiau, nes, kaip rodo apklausos, didelė dalis žmonių nepasitiki teisėsauga ir į ją nė nesikreipia. Vieni mano, kad nusikaltimas vis viena nebus ištirtas ir nenori gaišti laiko ar išvis nelinkę bendrauti su pareigūnais, kiti nelaiko jiems padarytos žalos rimta ir numoja į ją ranka arba mėgina teisybės ieškoti patys.
Tirti nusikaltimus trukdo ir tai, kad aukomis tapę asmenys bijo dar labiau nukentėti, nes netiki, jog valstybė juos apsaugos, nubaus nusikaltėlius.
Tai ypač būdinga, kai susiduriama su rimtais smurtiniais nusikaltimais, pavyzdžiui, prekybos žmonėmis atvejais.
Tokių nusikaltimų registruojama nedaug – vos viena kita dešimtis, bet ir tuomet pareigūnams būna labai sudėtinga rinkti įkalčius, nes aukos nuo jų kartais net slepiasi – yra buvę atvejų, kai tokius asmenis teko traukti ir iš po lovos.
Seksualinės prievartos, vertimo užsiimti prostitucija atvejais aukas smarkiai trikdo ir visuomenės nuostatos, kad pačios merginos kaltos dėl to, kas joms nutiko, nes leidosi į flirtą arba yra linkusios ištvirkauti.
Trukdo ir ribotos materialinės galimybės apsaugoti nukentėjusius asmenis – stinga patalpų, kur juos būtų galima apgyvendinti ar esant reikalui net ir paslėpti, suteikti jiems finansinę paramą.
Vis dėlto jau vien dėmesys smurto ir kitokių nusikaltimų aukoms teikia vilties, kad visuomenė pamažu vis labiau spaus valstybės institucijas nesėdėti sudėjus rankų ir realiai įgyvendinti įstatymų reikalavimus.
