Prieš ketvirtį amžiaus ji sugalvojo žodį, kurio Lietuvoje nebuvo – „priekabiavimas“ ir netrukus išgirdo tikinimų, kad tokio reiškinio Lietuvoje nėra, esą, nereikia tokių nesąmonių išsigalvoti.
– Kaip buvo sugalvotas žodis „priekabiavimas“?,- „Lietuvos rytas“ klausė Zitos Čepaitės.
– Prisipažįstu: „priekabiavimą“ aš sugalvojau.
1993 metais Atviros Lietuvos fondo darbuotojai pasikvietė mus aptarti kelių siūlomų variantų, kaip versti žodį „harrasment“. Tuo metu buvo leidžiama knyga, kur šis žodis nuolat kartojosi.
Svarstant įvairius pasiūlymus, man į galvą šovė žodis „priekabiauti“. Prisiminiau, kaip nemalonu, kai kas nors prie tavęs kabinėjasi. Ir jei toks kabinėjimasis vyksta dėl lyties – tuomet tai seksualinis priekabiavimas. Vyras ieško priekabių dėl to, kad nori iš tavęs kažko.
– Yra šalių, kur žmonėms, sugalvojusiems naują žodį, teikiami diplomai. Ar norėtum turėti tokį liudijimą kaip žodžio „priekabiavimas“ autorė?
– Man patiktų. Juk šiek tiek prisidėjau prie kalbos įvairovės...
– Ar esi dar žodžių sugalvojusi?
– Tiesą sakant, neskaičiavau, bet keletą žodelių esu paleidusi į pasaulį – tai tikrai. Esu įsitikinusi, kad kalbokūra vyksta nuolat ir kiekvienas prie to prisidedam. Nėra taip, kad žodžius sugalvoja rašytojai ar kalbininkai. Lietuvių kalba yra kolektyvinis mūsų visų kūrinys, ir jis dar nėra baigtas. Pavyzdžiui meno teta yra didi žodžių išgalvotoja. Pasakodama ji dažnai sugalvoja žodį tam kartui, kad galėtų trumpai ir tiksliai ką nors apibūdinti.
Anglai kasmet per žinias praneša apie naujai atsiradusius žodžius, skaičiuoja, kiek kartų jie buvo pavartoti viešumoje ir populiariausius įtraukia į oficialų anglų kalbos žodyną.
Visai neseniai buvo įtrauktas žodis „mansplaining“, kuriuo nusakomas vyro elgesys, kai jis iš aukšto visažiniškai aiškina moteriai, kas ir kaip turi būti. Įdomu būtų sugalvoti lietuvišką atitikmenį. Gal vyržinys? Juk Lietuvoj labai dažnai susiduriam su vyražinystės apraiškomis, ar ne?
Į anglų kalbos žodžių kūrėjus anglų kalbininkai žiūri pagarbiai. Žinoma net žodžio „flipflop“(guminis padas su perkišamu per pirštą juostele) žodžio kūrėja – nuvykusi atostogauti ji pajūryje nusipirko tokias šlepetes, parašė savo draugei, kaip jos juokingai žliugsi ir šiuo metu tos šlepetės kitaip nė nevadinamos.
Lietuvių kalbininkai labai griežti. Jie kalbos savikūrą bando reguliuoti. Bet tai susireguliuoja savaime – vieni žodžiai prigyja, kiti neprigyja. Pavyzdžiui, „asmenukė“ man panaši į pusiau gyvą vertinį, o ne į žodį gimusį natūraliai. Gal dėl to kasdieninėje kalboje žmonės vartoja „selfis“, o asmenukę palieka kalbininkams ir žurnalistams.
Kalbą kuria kalbėtojai. Visi mes kuriame kalbą. Nereikia to palikti žmonėms, kurie esą geriau ją išmano. Visi turi vienodas teises siūlyti, kaip pavadinti vieną ar kitą reiškinį ar daiktą.
– Kodėl, tavo manymu, „priekabiavimas“ taip greitai prigijo ir paplito?
– Tikrai nesitikėjau, kad jis taip paplis ir taps tokiu geru pavadinimu. Kai atsirado žodis, visi pradėjo atpažinti ir patį reiškinį. Kol neįvardiji ko nors – galima apsimesti, kad to nėra.
Egzistuoja pasakojimas apie indėnų gentį, kuri neturėjo kažkurios spalvos pavadinimo ir jos neskirdavo. Bet išmokę anglų kalbą jie ūmai ją „pamatydavo“.
– Kaip vertini priekabiavimo skandalą Lietuvoje?
– Tai pasaulyje – jokia naujiena. Meno pasaulis pradėjo eižėti ir pasimato tai, kas anksčiau buvo pridengta.
Gerai, kai įvardijama, kad tai egzistuoja. Meno pasaulyje merginos iš tikrųjų turėdavo tam tikra prasme susimokėti už teisę jame dalyvauti – mažų mažiausiai tave pažnaibo ar pagraibo – jei ne daugiau.
Bet viskas nėra taip paprasta, nes kalbama apie žmones, kurie kažko pasiekę, kuriems ateina metas būti įvertintiems už nuopelnus. Ir tada atsiranda kažkas, kas sako: „Ne, jis ne toks geras kaip atrodo“.
Iš kitos pusės, Lietuvos švietimo sistemoje nėra tvarkos kalbant apie mokytojo ir mokinio santykius. Anglijoje ir daugelyje kitų šalių yra griežtos ribos ir dėstytojas arba mokytojas yra atsakingas, jei jos yra peržengiamos. Dėstytojas yra patrauklus, nes jis – autoritetas, jis teikia žinias, jis vyresnis ir turi didesnę patirtį, todėl jis turi prisiimti atsakomybę.
Pati buvau įsimylėjusi savo dėstytojus Vilniaus universitete. Buvau pažeidžiama, jei koks dėstytojas būtų mane paviliojęs, turbūt būčiau sutikusi.
Sklido kalbos, kad pas kai kuriuos dėstytojus einat laikyti egzamino reikia dėvėti kuo trumpesnį sijoną ir kuo gilesnę iškirptę. Tai buvo dalis socialinio žaidimo – vienos studentės jį žaidė, kitos ne. Aš sijonų nesitrumpinau, bet nejutau, kad dėl to būčiau gavusi prastesnį pažymį.
– Ką patartum garsiems vyrams, kurie šiuo metu nerimauja dėl galimo išviešinimo?
– Suprantu, prieš dešimt metų buvo smagu. Be to, buvo kitokia kultūrinė aplinka, žmonės pagėrė, pauliavojo, pabuvo su panelėmis, o dabar ta praeitis gali pasivyti. Bet nieko nepadarysi, taip nutinka.
Nėra labai sąžininga praeities dalykus kelti į paviršių vien dėl to, kad pasitaikė palanki proga, bet reikia kada nors išsiaiškinti. Kai kam teks nukentėti, bet tai visiems išeis į naudą. Linkiu tik kuo sąžiningesnio dialogo. ˙
