Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesoriumi Artūru Tereškinu.
– Jūs savo darbuose skiriate nemažai dėmesio lyčių ir seksualumo normoms ir tam, kaip jos įgyvendinamos kasdieniame gyvenime. Kaip galite paaiškinti tai, kas vyksta šiuo metu dėl lyg viruso plintančių seksualinio priekabiavimo viešinimo atvejų?
– Manau, kad čia nauja feminizmo ir moterų judėjimo banga, kuri pakeis lyčių santykius, seksualumo, elgesio normas, ypač darbo, universitetinėje aplinkoje – oficialiose aplinkose. Dėl bangos, kuri prasidėjo Amerikoje ir nuvilnijo per visą pasaulį, Lietuvoje tikrai yra didžiulis pokytis požiūryje į moterį. Išaiškėjo, kad vyrai žiūri į moterį labai iš aukšto, ją niekina, sudaiktina, mano, kad su ja gali elgtis, kaip nori. Visi tie dalykai turės pasikeisti.
– Jūs esate minėjęs, kad Lietuvoje feminizmas yra silpnas ir susiskaldęs. Ar tai, kas dabar vyksta, iš esmės keičia situaciją? Ar tai gali virsti net politiniu ar socialiniu judėjimu?
– Turėtų virsti politiniu, galbūt labiau socialiniu judėjimu, keisti teisės normas, socialines normas, kaip mes elgiamės ypač darbo aplinkoje. Kol kas mes neturime aiškių kriterijų, kas yra seksualinis priekabiavimas, seksualinis smurtas, prievarta, flirtas. Visi dalykai labai sunkiai atskiriami. Dabar žmonės ima aiškintis, kas tai yra.
– Yra labai plonos ribos tarp to, kas yra flirtas ir seksualinis priekabiavimas. Kaip jų neperžengti?
– Plonos ribos, bet jos labiau egzistuoja neformalioje aplinkoje. Tu gali flirtuoti bare ar šokių klube, jeigu mergina pasako „ne“, tu suvoki, kad tai yra „ne“. Ten flirtas yra daug laisviau išreiškiamas ir leidžiamas. Darbo aplinkoje ar universitetinėje aplinkoje flirtas turėtų būti draudžiamas. Aš turiu pavyzdžių iš savo praktikos, nes studijavau Amerikoje, dėsčiau vienoje Bostono kolegijų ir prieš kiekvieną dėstymą turėjau pasirašyti, kas susipažinau su seksualinio priekabiavimo taisyklėmis ir žinau, kad negalima to daryti. Jeigu aš tą padaryčiau, būčiau nubaustas. Bet tai nereiškia, kad tai kažkaip varžo studentų ir dėstytojų santykius. Mus, kaip doktorantus, dėstytojai kviesdavosi ir į barus, bet ne po vieną, ir į namus vakarienės. Toks reglamentas ar normos darbo vietoje būtų labai gerai, kai dėstytojai, kurie yra galios pozicijoje, žinotų, ką galima ir ko negalima daryti.
– Iš jūsų suprantu, kad tai, kas dabar vyksta Lietuvos aukštosiose mokyklose, Vakarų universitetuose būtų sunkiai įmanomas dalykas?
– Taip. Ten kiekvienas universitetas turi reglamentą, taisykles, netgi yra tam tikri mokymai prieš pradedant dėstyti apie seksualinį priekabiavimą. Žinoma, atsitinka tokių atvejų, yra buvę didžiulių skandalų, bet tie dėstytojai nukentėjo – buvo išmesti iš universiteto. Arba buvo atvejų, kai vedė doktorantę, su kuria turėjo intymių santykių.
– Kaip jūs aiškinate mūsų aukštųjų mokyklų vadovybių reakcijas?
– Jos dviprasmiškos ir labai neteisingos. Kiek rodo tyrimai, pavyzdžiui, melagingų parodymų apie seksualinį priekabiavimą Europoje yra 2-4 proc. Vadinasi, netikėti tomis merginomis ar moterimis, kad prie jų buvo priekabiaujama, yra neteisingas žingsnis. Turėtų būti imamasi griežtesnių priemonių.
– Kita vertus, didžioji dauguma merginų tai daro ne anonimiškai, jos viešina savo vardus ir pavardes. Jeigu meluosi, pats rizikuoji turėti didelių problemų. Jūs esate sakęs, kad mes gyvename labai konservatyvioje, griežtas vyriškumo ir moteriškumo normas palaikančioje visuomenėje, kurioje protestuoti prieš jas dažnai reiškia ne tik patirti fizinį smurtą, bet ir būti socialiai marinamam, t. y. socialiai nematomam ir nepripažįstamam. Kodėl taip yra?
– Vien dėl to, kad vyriškumas arba vyrai yra dominuojančioje pozicijoje ir moteris, kad ir kokią poziciją užimtų, dažnai laikoma antraeile būtybe. Kadangi ji yra antraeilė, prie jos priekabiauti daug lengviau. Konservatyvi ideologija labai dažnai platinama pas mus, kad moters vieta yra šeimoje, ji turi kažkokių kitų įsipareigojimų nei vyrai, ji yra silpnesnė. Visi tie įsitikinimai padaro moterį labai pažeidžiamą ir lengva prie jos priekabiauti.
– Jūs tai aiškinate kaip istoriškai atkeliavusią nuostatą?
– Taip. Jos nesugebėjo pakeisti nei feministiniai judėjimai. Netgi jeigu kalbėtume apie darbo užmokestį, kad moterys už tą patį darbą gauna žemesnį atlyginimą. Čia istoriškai susiklostė. Dabar labai plačiai kalbama apie kitą reiškinį, kuris vadinamas „toksiškas vyriškumas“. Manoma, kad tai yra XX a. padarinys. Tai yra nepatenkintų, vidutinio amžiaus vyrų vyriškumas, kai jie nori to, ko negali turėti ir, negalėdami turėti, išreiškia savo frustracijas įvairiom formom. Pavyzdžiui, smurto forma, neapykantos formom, fobijom.
– J.Vaitkus viską susiejo su politika, kad tai Rusijos propaganda veikia per tam tikrus kanalus, nes artėja Lietuvos rusų dramos teatro, kuriame jis dirba, vadovo rinkimai. Kaip aiškinate tokią gynybinę reakciją? Ji unikali, nėra buvę to, kad vyras savo galimus nusižengimus susietų su politika, propaganda.
– Tikrai unikali, nes labai dažnai vyrai turi konspiracijos, sąmokslo teorijų. Netgi kiti žmonės, politikai, kurie yra valdžioje, naudoja panašias strategijas. Pasakoma, kad norima juos sumenkinti, naudojantis užsienio žvalgybomis. Tokios strategijos yra visiškai nepateisinamos ir šiek tiek juokingos. Paprastesnis žingsnis būtų prisipažinti, atsiprašyti, galbūt pasakyti, kad neprisimena, atsiprašo, kad tokių dalykų įvyko. Juolab, J.Vaitkaus atveju, aš, net pats nebūdamas teatro plotmėje, esu girdėjęs ne vieną kartą meno žmones kalbant apie tokius jo elgesio bruožus.
– Prisipažinimas kažkaip pakeistų visuomenės nuomonę? Pripažįsti, vadinasi, visiems laikams prisiklijuoji galimo priekabiautojo etiketę.
– Ne visiems laikams. Vis tiek tu gali savo elgesį išpirkti ar pataisyti. Tai nėra ta dėmė, kuri turėtų būti amžina. Žinoma, tie dalykai nepateisinami, bet tie vyrai, prisipažinę, atgailaudami, turėtų kitokią situaciją. Mes gyventume tokioje visuomenėje, kur atleidimas ir supratimas būtų daug stipresni dalykai.
– Visuomenės reakcija į šiuos skandalus suskilo į dvi dalis: vieni smerkia, kiti sako, kad moterys peržengė ribą ir tai galbūt susidorojimas, nepasitenkinimas dėl blogesnio pažymio. Kaip vertinti visuomenės reakciją į skandalus?
– Visuomenė ir didesnė dalis visuomenės gyvena baimėje, neapykantoje, žeminimo kultūroje. Dėl to reaguojama šitaip, manoma, kad tas, kuris yra galios pozicijoje, yra teisus – prievartautojai ar priekabiautojai yra teisūs, nes jie galėjo daryti, ką norėjo, nes buvo tose pozicijose. Tai rodo mūsų visuomenės neišsilavinimą ir labai neigiamą požiūrį į moteris, aukas. Kaltinti auką, kas yra daroma dabar, yra iš tiesų labai žema.
– Kodėl tik dabar kalbama, jei tai vyko metų metus? Moterų, kurios prabilo apie seksualinį priekabiavimą, istorijos yra ne šių dienų, o prieš dešimtmetį įvykusios istorijos. Reiktų daryti išvadą, kad po mūsų aukštųjų mokyklų stogais seksualinis priekabiavimas yra vos ne įprastas reiškinys?
– Taip, sutikčiau su tuo, kad vos ne įprastas reiškinys. Yra buvę atvejų keliuose universitetuose, kai dėstytojai miega su doktorantėmis ar magistrantėmis ir kyla įvairūs skandalai, bet tie dėstytojai tuo metu nenukentėjo. Visas tas judėjimas kilo nuo globalaus judėjimo #metoo, kuris pasklido per visas šalis. Prancūzijoje #metoo išverstas kaip išviešink savo kiaulę ar paršą, pasisakyk, kas prie tavęs priekabiavo ar kas prievartavo. Globalus moterų judėjimas atėjo į Lietuvą ir dėl to merginos išdrįso po tiek metų pasisakyti apie tikrai sistemines bėdas mūsų aukštosiose mokyklose ir darbo vietoje. Aišku, darbo vietoje kol kas neturime didesnių skandalų, bet galbūt J.Vaitkaus skandalas rodo darbo vietos seksualizavimą, priekabiavimą.
– Ar šiandien pakanka teisės aktų, kurie gintų seksualinio priekabiavimo aukas?
– Manau, kad nepakanka. Įvairiose šalyse senaties terminas skirtingas, girdėjau, kad Lietuvoje yra 3 metų senaties terminas seksualinio priekabiavimo ir prievartos požiūriu. Amerikoje seksualinio smurto požiūriu tik 1 metai, jeigu nepraneši, yra labai sunku įrodyti savo kaltes. Reiktų keisti sistemą ir įgyvendinti kodeksus kiekvienoje darbovietėje, universitetuose, galbūt labiau į tai turėtų atsižvelgti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kuri turi antidiskriminacinius įstatymus.
– Pas mus galioja akademinė etika, bet vadinasi, visiškai neveikia.
– Taip. Toje akademinėje etikoje nėra išskirtas seksualinio priekabiavimo aspektas, kurį reiktų labai aiškiai įrašyti.
– Ar po šių paviešintų atvejų situacija gali pasikeisti?
– Viena vertus, aš esu pesimistas, bet matydamas didžiulę srovę prisipažinimų, manyčiau, tikrai turės keistis ir pasikeis. Šiuo požiūriu esu optimistas. Vadinasi, pasikeis požiūris į moterį ir apskritai keisis moters vaidmuo visuomenėje, jis pasidarys svarbesnis.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
