Pavojingai juokaujant galima atsakyti - du kartus per šimtą metų. Tik šimtmečiams bėgant gali prisirinkti daug signatarų ir pagausėti tautos tėvų.
O ar gali taip atsitikti, kad tauta kada nors nebepajėgs prisikelti ir liks kaip gulėjusi? Gali. 6000 metų civilizacijų istorijoje daug tokių pavyzdžių. Kai kurių tautų net pavadinimai nebeprisimenami.
Baltų etnosas per pusantro tūkstančio metų, dideliame regione reiškęsis nuo XII a., istorijos verpetuose smarkiai aptrupėjo. Nors praėjusiame amžiuje lietuviai ir latviai pademonstravo neeilinius sugebėjimus atgimti, vis tiek dėl įvairių priežasčių yra patekę į situaciją, kuriai reikia specialaus dėmesio.
Paviršutiniškas aplinkybių vertinimas, nors ir laisvas, bet neatsakingas ar prisitaikėliškas sprendimų priėmimas gali nulemti lietuvių tautos ir kultūros ateities kreivę žemyn. Apie tai V.Radžvilo knyga.
Gerai, kad aktyvaus ir mąslaus Sąjūdžio dalyvio ne vienų metų dažnai nevienareikšmiškai vertinti samprotavimai surinkti į vieną leidinį, iš kurio kur kas aiškiau matyti, dėl ko aštriai diskutuojama ir ko baiminamasi. Diskutuojama dėl sujauktų sąvokų, tokių kaip „pilietinė ar pilietiška visuomenė“, „tradicinės ir krikščioniškos vertybės“, „integracija“ ir daugelį kitų, kurių jas viešojoje erdvėje vartojantys net nebando aiškiau apibrėžti.
Kaip rašo V.Radžvilas, „propagandinių postringavimų apie ėjimą ir integraciją į Vakarus ar Europą srautas veikia taip hipnotizuojamai ir taip prislopina sveikos nuovokos likučius, kad darosi vis sunkiau suvokti, jog nepabaigiamose šnekose apie „vakarietiškas ir europines“ vertybes valkiojami žodžiai „Vakarai“ ir „Europa“ seniai yra tapę tik tuščiomis ideologinėmis abstrakcijomis ir pigiomis klišėmis“.
Baiminamasi, kad lengvabūdiškas savo šalies ateities lėmimas atvirai atsisakant būsimos ES projektų viešo svarstymo, proto pastangų, politiškai nesivarginant dėl referendumo, kaip tai atsitiko dėl ES Konstitucijos politinio patvirtinimo (nors kitos valstybės elgėsi kur kas skrupulingiau), gali baigtis valstybės, tautos, religijos ir šeimos praradimu.
Todėl V.Radžvilo pasakymai dažnai panašūs į perspėjimo skambučius: „Lietuva sparčiai praranda paskutinius laisvės ir valstybingumo likučius, o pati lietuvių tauta nyksta ir išsivaikščioja neregėtu jos istorijoje greičiu todėl, kad atviros pilietinės visuomenės kūrėjų pastangomis ji vis giliau gramzdinama į prigimtinės laisvės svaigulį.“
Svarbu pasakyti, kad V.Radžvilas nėra (tekstuose tai ne kartą primenama) prieš Lietuvos buvimą nei ES, nei NATO, nes būtent dėl tokių įtarimų politikai euroatlantininkai jį dažnai pastumia į marginalų euroskeptikų gretas.
Beje, nesusipratimai dėl pozicijos ES ir NATO atžvilgiu lydėdavo ir vieno Sąjūdžio iniciatorių R.Ozolo, V.Radžvilo bendraminčio ne vienu klausimu, pareiškimus. Tačiau šiuo atveju svarbu ne pozicijų deklaravimas, o gilesnis nei propagandinis suvokimas: kur mes esame ir kur link judame?
Ar mus tenkina dabartinė ES sistema ir Lietuvos vieta joje, kokie ES tolesnės raidos variantai, ar jie moksliškai pagrindžiami, ar pasirinktas ateities modelis neprieštaraus nepriklausomybės atkūrimo esminei nuostatai likti visaverte valstybe su savo religija, tautiniu paveldu, tradicijomis, sava kultūros politika?
Pagaliau koks galutinis ES tikslas? Saugumas ir gerovė? Visiškai sutinku su V.Radžvilu - tuščia abstrakti frazė. Naujas darinys, kuris kartais pavadinamas Jungtinėmis Europos Valstijomis? Jau konkrečiau. Bet ką tai reiškia? Keisime savo valstybės Konstituciją?
Apie ES ateitį įvairiomis Europos kalbomis parašyta daug knygų. Į lietuvių kalbą jos beveik neverčiamos - tikriausiai manoma, kad mūsų jos krašte sulauks tik nedidelio būrelio dėmesio. Iš dalies teisingai spėjama.
Kol į kraštą teka europinė finansinė parama, net aukščiausiuose valstybės sluoksniuose nelabai kvaršinama galva, kas bus, kai tos paramos nebeliks, neminint jau didžiųjų ES reformos klausimų.
Dabartinė vartotojiška Lietuvos visuomenė su nedidelėmis išimtimis taip pat yra inertiška, plaukia pasroviui, pamiršta, ką skaitė prieš valandą, mąstyti verčiančius tekstus lenkia kilometro spinduliu, o savo valstybės ateities problemas iškart deleguoja „daugiau išmanantiems“.
V.Radžvilas, nevengdamas net šokiruojančių palyginimų, stengiasi atkreipti dėmesį, kad tarp „išmanančiųjų“ yra didelė grupė veikėjų, kurie, naudodamiesi visuomenės nenoru ir tingumu gilintis, kas vyksta, pamažu, prisidengdami įtaigia didesnės integracijos sąvoka, konstruoja „naują Europą“, pasidalijusią regionais vietoj valstybių, be tautų, be religijų, ir „naują“ žmogų be savybių, o drauge ir visuomenę, nors tiesiogiai ir nelyginamą, bet kažkuo panašią į buvusią Sovietų Sąjungą.
„Tokių europiečių visuomenė, - rašoma knygoje, - būtų ne kas kita, o radikaliai individualistinė, atomizuota ir susvetimėjusi visuomenė. Juos saistytų tik bendros teisės normos ir instrumentiniai funkciniai ryšiai.
Jie telktųsi į trumpalaikius, vienkartinei funkcijai atlikti skirtus junginius, o atlikę funkciją tiesiog išsiskirstytų, kad galėtų jungtis į kitą darinį. Tai Europos -jos kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių - naikinimas.“
Drastiškas, bet diskusijose neatmestinas apibendrinimas.
Trumpai tariant, knygos autorius yra linkęs išsaugoti vieningos, pripažįstančios ir gerbiančios kiekvienos jos narės savarankiškumą visais klausimais ES modelį, o kuriamą Europos federatyvinę struktūrą laiko grėsme Lietuvos valstybės ir tautos išlikimui.
Tokia yra „gerovės valstybės“ kūrimo sraute neleidžiančio užmigti žmogaus nuomonė.
O gal yra kitokių samprotavimų? Kol kas negirdėti.
