Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Lygių galimybių plėtros centro eksperte Margarita Jankauskaite.
– Ponia Margarita, pastaruoju metu į viešumą išlenda vis daugiau istorijų, kuriose kalbama apie seksualinį priekabiavimą. Dvi merginos prabilo apie patirtą seksualinį priekabiavimą Vilniaus dailės akademijoje iš tapybos dėstytojo Jono Gasiūno. Kaip jūs galite paaiškinti, kodėl vis daugiau moterų prisipažįsta ar išdrįsta tai pasakyti viešai?
– Sakyčiau, pribrendo situacija. Iš dalies dėl to, kad visuomenėje yra šiek tiek pasikeitusios nuostatos ir yra nėra vienašališko nukentėjusiųjų kaltinimo. Galbūt mus veikia globali erdvė, kur matome, kad kur kas didesniais mastais, ne tik dvi merginos apie režisierių pasakė, dvi merginos apie dėstytoją – ten lavina prisipažinimų. Tas, matyt, padrąsina, įkvepia ir aš labai džiaugiuosi, kad taip atsitinka. Kažkada ta tyla turėjo būti nutraukta, nes kitaip tu negali pradėti nei diskusijos, nei imtis kažkokių priemonių. Tarsi visi žino, kad taip vyksta, bet niekas neišeina į paviršių. Dabar, galų gale, tai pasirodė.
– Premjeras teigia, kad bent jau paskutinėje istorijoje iniciatyvos turėtų imtis teisėsauga ir tirti situaciją. Ar galima išsiaiškinti dalykus, kurie vyko prieš 10 metų?
- Čia būtų teisėsaugai klausimas, kiek jie turi svertų, kaip surenka parodymus, kurie laikomi pakankamai svariais pradėti teisminį procesą. Bet kuriuo atveju be teisinių svertų yra ir kiti. Akademija tikrai gali imtis veiksmų, kad tokios situacijos nepasikartotų. Bet iš šitos situacijos turėtų pasimokyti visos aukštosios mokyklos.
Dar 2011 m. Studentų sąjungos užsakymu buvo atliktas tyrimas aukštosiose mokyklose dėl priekabiavimo. Studentų apklausa parodė, kad priekabiavimas lyties pagrindu yra labai plačiai paplitęs ne tik studentų elgesyje, bet ir dėstytojų elgesyje. Kai mes darėme rezultatų pristatymą, nei vienai aukštajai mokyklai nepasirodė, kad tai yra svarbios įžvalgos ir turi proaktyviai kažko imtis.
Ta patirtis rodo, kad kol neatsiranda žmonės, kurie tarsi aukodami savo privatumą ryžtasi pereiti per viešumo mėsmalę ir nepradeda šnekėti, atsakingi asmenys nesiima jokios iniciatyvos. Čia yra liūdnoji dalis. Man labai įdomu, ar kitos aukštosios mokyklos išmoks kažkokią pamoką iš Vilniaus dailės akademijos situacijos, ar lauks, kol jų aplinkoje pradės ryškėti skandalingi atvejai ir tik tada galvos, kaip situaciją keisti. Kiek suprantu, čia mes turime žymiai sudėtingesnį atvejį, tai nėra vien tik seksualinis priekabiavimas, sakyčiau, čia seksualinis išnaudojimas. Retoriškai noriu paklausti: mes ko laukiam, kol kokia nors mergina neišlaikys ir nusižudys? Kokio mes dar laukiame ženklo kaip visuomenė, aukštųjų mokyklų administracija, kad pradėtume iš esmės situaciją keisti?
– Jono Gasiūno atveju merginos pasakoja apie tai, kad lyg leidosi išnaudojamos dėl to, kad žinojo, kad gaus geresnius pažymius, dėstytojas į jas kitaip pažiūrės. Gali būti, kad ir kitose aukštosiose mokyklose būtent taip ir yra. Ar nėra problemos tame, kad pačios moterys leidžia taip elgtis?
– Studentė visą laiką yra silpnoji pusė. Jeigu dėstytojas nesukuria precedento taip elgtis, tu taip ir nesielgsi. Jeigu dėstytojas yra principingas, tai tu svaik ir prisigalvok, ko tik nenori, šito neįvyks. Žmonėms reiktų suprasti, kad kai galios santykiai nėra pusiausvyroje, kai yra priklausomybės santykis, stiprioji pusė visą laiką neša atsakomybę dėl to, kas įvyksta. Taip, studentė gali net ir įsimylėti dėstytoją, ypatingai tokiose aukštosiose mokyklose, kur kontaktas yra gana tamprus tarp dėstytojo ir studento, visko gali įvykti. Tačiau dėstytojas privalo laikytis etikos taisyklių, jis yra stiprioji pusė, galų gale vyresnis, daugiau patirties turintis. Jis turi nustatyti ribas ir pasakyti, kad tas yra nepriimtina, mes taip nesielgiam. Bet šioje situacijoje akivaizdu, kad yra naudojamasi jaunu žmogumi, galbūt net manipuliuojama ir pastatoma į tokią situaciją.
– Mergina pasakojo: „Tada jis prisėdo šalia manęs ir pradėjo mane bučiuoti ir nurenginėti. Jaučiausi sutrikusi, nežinojau, kaip elgtis, ryškiai prisimenu, kad norėjau staiga atsikelti, išeiti, trenkti durimis, bet neišdrįsau.“ Kas nutinka moterims, kad jos negali pasipriešinti?
– Ji labai aiškiai pasako. Tu sutrinki tokioje situacijoje. Yra baimė, sutrikimas. Yra žymiai vyresnis žmogus, dėstytojas, subordinacija. Tu kažkaip nežinai, galbūt bijai įžeisti, nežinai, kaip iš tos situacijos išsisukti. Vietoj to, kad nagrinėtume moterų elgesį, paklauskime vyrų, kodėl jie nepradeda romantinių santykių su savo amžiaus moterimis. Todėl, kad jos labai greitai pastatytų juos į vietą. Ir pastatytų taip, kad jie visą likusį gyvenimą prisimintų tą situaciją. Jie kaip tik ir naudojasi jaunomis, nepatyrusiomis, kurių išsiauklėjimas tarsi neleidžia vyresniam vyrui, kuris yra tėvo ar senelio amžiaus, kažką tokio pasakyti. Tu taip auklėta esi ir taip atsitinka. Bet kuriuo atveju tai yra jo sprendimas taip daryti ir jis turi prisiimti atsakomybę dėl savo sprendimo.
– Dažniausiai, kai kalbama apie seksualinį priekabiavimą, bent jau iš pastarųjų istorijų, būna vyresnio amžiaus vyras ir jaunutė mergina. Tai lyg tendencija.
– Taip, plius tas vyras užima atitinkamą statusą. Tu jam kažką pasakysi ir gali patekti į tokią situaciją – jis yra ne šiaip dėstytojas, o žmogus, kuris turi ryšius. Tau reikia pradėti profesinę veiklą – aišku, kad jeigu jis kažką pasakys apie tave, tu gali nei darbo gauti, nei užsakymų, nei apskritai jokių galimybių. Mes matome, kad labai dažnai pradeda kalbėti merginos, kurios jau yra išvažiavusios, jos tarsi nebeturi priklausomybės saitų ir gali drąsiau šnekėti. Mes būtinai turim tuos dalykus įvertinti. Mes labai paprastai mėginame kaltinti moteris, kad jos kažko nepasako ar prabyla po 5 metų. Dėl to ir prabyla po 5 metų, nes tai yra pavojinga, traumuojanti patirtis. Tu pradžioje turi atsigauti, atsitraukti nuo tos situacijos ir tik tada gali apie tai šnekėti. O mes, kaip visuomenė, vietoj to, kad palaikytume, dar pradedam smerkti.
– Kaip jūs aiškinate visuomenės požiūrį į šias situacijas? Yra labai daug teigiančių, kad pačios kaltos, kodėl prabilo tik po dešimtmečio.
– Tokia patriarchališka socializacija, ji savo vaisius ir duoda. Apskritai mes linkę palaikyti stipresnę pusę. Šioje situacijoje mes turime nuostatą, kad už seksualinę elgseną atsakomybę permetam moteriai. Kadangi niekad toks požiūris nebuvo kvestionuojamas, o mums visą laiką buvo formuojama nuostata, kad moteris yra subjektas, kuris turi aptarnauti vyrą buityje ir seksualiai, taip ir yra.
Jis turi natūralius poreikius, o tu turi garbingai toje situacijoje išsisukti. Jeigu staiga įvyksta kažkas, kas tarsi peržengia visuomenės moralės ribas, apkaltinama ji, kad neapsaugojo savo garbės ir orumo.
– Tarsi siuntė signalus?
– Taip. Šiaip mes vyrą stereotipiškai vaizduojame kaip labai racionalią būtybę, bet kai tik užeina pokalbis apie moters kūno išnaudojimą, iš karto prasideda retorika, kad „čia vyras, jis negali savo impulsų kontroliuoti“. Viską jie gali. Jeigu negali impulsų sukontroliuoti, tai gal atimkime iš vyrų balsavimo teises, nes nekontroliuoja savęs, maža ką, pabandys suvilioti ir nubalsuos, kur valstybė gali visa nueis. Aišku, aš šaržuodama ir juokaudama šneku, nes tikrai netikiu, kad vyrai negali kontroliuoti impulsų. Jie tiesiog naudojasi situacija, visuomenės klišėmis, o mes, kaip visuomenė, juos skatiname taip elgtis. Jeigu visuomenė siųstų signalus, kad tai yra visiškai nepriimtina ir nenormalu, taip besielgiančių vyrų turėtume pavienius atvejus.
– Sutikite, mūsų visuomenė kartais nueina į kraštutinumus. Kaip šioje situacijoje neperžengti raudonos linijos ir nepradėti naudotis, jeigu nori kažkam atkeršyti? Kad ir studentė, pikta ant dėstytojo?
– Man šis argumentas juokingas. Ką reiškia pikta studentė nori atkeršyti. Tai yra visiškas galios disbalansas. Ką ji gali atkeršyti, pasakydama apie vyrą tokiu būdu?
– Sugadinti reputaciją.
Kieno? Savo reputaciją, jo reputacijos ji nesugadins, nes pas mus kuo vyras turi daugiau įvairių nuotykių, tuo jis yra didesnis erelis. Ji tik sukurtų situaciją, kad jis, pasinaudodamas ryšiais, jai visiškai sugadintų gyvenimą. Prisiminkime kad ir B.Clinton situaciją, kai buvo paviešinti Ovalinio kabineto subtilumai. Jam kažkas atsitiko? Nieko. Tuo tarpu ji susigadino karjerą ir ateities galimybę kažką padaryti, nes tai yra dideli tinklai. Todėl visas šnekėjimas, kad nori reklamos, tokiu būdu karjerą pasidaryti – ne. Karjerą tu gali tik susigadinti.
Kol neįrodyta kitaip, mes, kaip visuomenė, turėtume pasitikėti tuo, ką kalba nukentėję asmenys, nes jiems nėra tikslo meluoti. Visur atsiranda išimtys, bet mes dėl to nepradedam abejoti, kad jei žmogus pasakė, kad jį apiplėšė, kad jis, norėdamas reklamos, staiga pasakė, kad apiplėšė. Mes abejojame aukomis tik dviem atvejais: kai yra smurtas artimoje aplinkoje ar nusikaltimai, susiję su seksualumu. Tada iš karto pradedam abejoti aukomis. Turėtume taikyti tą pačią logiką – kol neįrodyta kitaip, mes pasitikime tuo, ką sako nukentėjęs asmuo, nes jam tikrai nėra priežasties iškraipyti.
– Ar sudėtinga įrodyti seksualinį priekabiavimą, jeigu nusprendžiama eiti iki teismų?
– Sudėtinga, nes dažniausiai tai yra situacija vienas prieš vieną. Dailės akademijos situacijoje net ir kitų studentų akivaizdoje tai vyko, tai gal retesni atvejai. Bet dažniausiai yra nukentėjusio asmens žodis prieš piktnaudžiautojo žodį. Dėl to turi būti galvojama, kaip tobulinti teisėsaugą, kad tyrimų užtektų – pripažinti įrašą, SMS žinutes, kas būtų laikoma pakankamu įrodymu ir tiktų teismams.
Bet tai yra labai sunkiai įrodomi dalykai, ypatingai tokiame kontekste, kaip Lietuvoje, kur pati visuomenė yra linkusi apkaltinti. Dažniausiai požymių yra, bet turi atsirasti liudininkai. Bet jeigu liudininkas nenori veltis, tu žmonių kaip liudininkų negali prikviesti. Tai parodo visuomenės sąmoningumą.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
