Kartais jos atrodo tarsi ir gerais norais grįstos, bet labai atbulomis rankomis sudėliotos. Kartais nesuprasi, kokiais norais paramstytos, tačiau tragiškai iškomunikuotos. O kartais tokios, kad sėdi žmogus sau, ranka tą vietą, kur turėtų būti veidas, prisidengęs, ir nesileidžia toji ranka link klaviatūros, nors tu ką.
Todėl ypač džiugu, kai kartais įmanoma paatostogauti nuo liūdnos kasdienybės ir pakalbėti apie linksmesnius dalykus.
Ypač kai jie vyksta valdant žmogui, kurio humoro jausmas atvirkščiai proporcingas turimų hektarų skaičiui.
Bet ką jau padarysi, kai dalijo humoro jausmą, jis skaičiavo gandrus Danijoje ir aiškino, kiek tenykščiai žmonės sudirbo savo šalį.
Humoro jausmas ir linksma nuotaika yra būtent tai, ko mums visiems labiausiai ir trūksta. Pernelyg susireikšminusiems, pernelyg susiruošusiems nešioti žabus į savo pačių laužus ir nusiteikusiems skųstis, kad, girdi, negana to, jog degina, o dar ir dūmai gerklę graužia.
Ir kai atsiranda smagūs užmojai, norisi apie juos pasakoti. O kai tie užmojai per metus užauga, atsinaujina ir jau grasina tapti tradicija, iš viso smagu.
Lygiai prieš metus teko džiaugtis išradinga kauniečių idėja pavogti Vilniaus gimtadienį.
Bet pavogti jį taip nuotaikingai ir svetingai, kad tik pats didžiausias niurzglys būtų ėmęs bambėti.
Daugelis buvo įsitikinę, kad čia vienkartinis sprogimas, gerą idėją sunku pakartoti, o dar sunkiau patobulinti.
Tačiau štai praėjusį savaitgalį Kaunas įrodė, kad visa tai įmanoma.
Kiekvienas komunikacijos specialistas pasakytų, kad bet kuris sumanymas yra tuo genialesnis, kuo paprastesnis. Ir kuo mažesnį kelią reikia nueiti jo vartotojui iki galutinio tikslo, tuo daugiau šansų, kad sulauks sėkmės.
Todėl išgirdus, jog kauniečiai turėtų registruotis, kad sostinės gimtadienio proga pakviestų vilniečius į svečius, pirma mintis buvo: ėėė, bus nekaip, nemėgstame mes registruotis.
O perskaičius, jog vilniečiams irgi reikės registruotis, kad jie pasivaišintų pas nepažįstamus žmones, suvis abejonės apniko – taigi mes lėtai ir sunkiai atsiveriame nepažįstamiems.
Pasirodo, nė velnio. Keičiamės. Ir Kauno gyventojai vienas per kitą siūlė savo stalus, ir vilniečiai ne mažiau entuziastingai puolė naudotis kvietimais. O visi taip smagiai leido laiką, kad netgi užmiršo, kurio miesto tai buvo gimtadienis. Pagaliau ar tai svarbu?
Juk svarbiausia – gera nuotaika ir noras susipažinti, pabendrauti, pasijuokti.
Jokios kitos reakcijos, išskyrus linksmą juoką, nesukėlė ir Vilniaus administracijos kone netyčia atkastas dar prieš porą metų studentų sukurtas reklaminis plakatas, kuriame Vilniaus žinomumas pasaulio turistams lyginamas su tokiu pat mistiniu ir nerandamu G tašku.
Čia ir paralelė su šiuolaikine popkultūra, ir kitoniškas Eldorado mito perpasakojimas, pagaliau tiesiog linksma žinutė – mes turime humoro jausmą, atvykite pasijuokti kartu su mumis.
Šie du pavyzdžiai rodo, kaip kartais nesudėtingai atsiranda puikių sumanymų, kai jie nėra daromi per jėgą, užmezgami ne iš noro parduoti savo programas ar interesus, o tiesiog pažadinti susidomėjimą ar sukelti šypseną.
Tokiais atvejais ir plunksna liejasi laisvai, ir vaizdiniai guldosi savaime, ir žmonės reaguoja taip, kaip jie pasąmoningai ilgisi reaguoti.
Todėl nuobodžiai prakaituojančios valdžios armijos verčiau tegul pasimoko iš tokių pavyzdžių, o ne ir toliau visus gąsdina, moralizuoja ir piktinasi.
Gyvenimas nėra vien šypsenos ir juokas, tačiau pilkos kasdienybės pakanka ir be valdžios pastangų.
Gaila, kad dabartinė, rodos, tik penkiasdešimčiai pilkų atspalvių ir tėra sukurta.
