86 metų R.Mieželiui praėję metai įsimins ilgam, nes per juos patyrė stiprių jausmų – ir liūdesio, ir džiugesio.
Žinomas išeivijos lietuvis prieš keturis mėnesius neteko vėžiu sirgusios žmonos Dalios (1939–2017).
Tačiau sutuoktiniai dar spėjo drauge Floridoje (JAV) atšvęsti 44-erių įsūnio Danieliaus vestuves, vykusias prieš metus.
Našlys likęs R.Mieželis už Atlanto sielvartavo ir jautėsi vienišas, tad prieš Kalėdas grįžo į savo namus Vilniuje.
Čia jis nebuvo net penkerius metus, kol sirgo žmona.
Grįžęs į Lietuvą R.Mieželis iš pradžių apsistojo gero draugo prezidento V.Adamkaus rezidencijoje Turniškėse, tačiau netrukus persikėlė į savo namus sostinės Senamiestyje.
Tol, kol buvęs šalies prezidento V.Adamkaus vyriausiasis patarėjas gyveno Floridoje ir slaugė sunkiai sergančią žmoną, jo bute Vilniuje šeimininkavo 57 metų sūnus Raimundas su šeima.
Dabar verslininkas R.Mieželis jaunesnysis persikėlė į Kolumbiją – įsikūrė Kalio mieste, kuriame prabėgo jo vaikystė.
Naujuosius metus našlys sutiko Vilniuje su 58 metų dukra Gilanda, atvykusia iš Meksikos, bei sostinėje kulinaru dirbančiu įsūniu Danieliumi.
Atslūgus šventiniam šurmuliui R.Mieželis vienoje Vilniaus bažnyčioje su artimaisiais dalyvavo mišiose, kurios buvo aukojamos už 2017 metų rugpjūčio 25 dieną mirusią D.Mieželienę.
Po žmonos mirties jos palaikai buvo sudeginti krematoriume, o pelenai padalyti į dvi urnas.
Pagrindinę urną pasiėmė Meksiko mieste gyvenanti duktė, o kitą, mažesnę, į Lietuvą atsivežė našlys.
R.Mieželis šią urną ketina palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse, kuriose ilsisi ir Dalios motina.
R. ir D.Mieželių santuoka truko 59 metus, kol mirtis juos išskyrė. Porai pavyko įminti darnių santykių paslaptį – R.Mieželis įsitikinęs, kad svarbiausia šeimoje – pagarba ir gebėjimas priimti kito nuomonę.
Nors D.Mieželienė buvo energingo būdo, greitai užsiplieskianti, R.Mieželis niekada nemokėjo užpykti ir žiežirbas nugesindavo geru humoro jausmu.
Tad jiems buvo lengva kartu gyventi ir gerai sutarti.
Abu jie buvo optimistai – net sunki liga neužgesino jų akyse gyvenimo džiaugsmo. R.Mieželis prasitarė, kad Dalia buvo kovotoja ir iki paskutinio atodūsio negalvojo apie mirtį.
Juodu net nebuvo šnekėjęsi apie paskutinį žmonos norą, nes ji tikėjo, kad įveiks ligą ir ilgai gyvens.
Todėl mirtis sutuoktinius išskyrė, galima sakyti, nepasiruošusius, netikėtai.
– Kodėl taip ilgai nebuvote Lietuvoje? – paklausiau neseniai Vilniuje vėl įsikūrusio R.Mieželio.
– Mano žmonai Daliai 2012-ųjų gegužę Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (dabar Santaros klinikos. – Red.) buvo nustatytas kiaušidžių vėžys.
Netrukus po to išvykome į JAV, nes Lietuvoje gydytojos sakė, kad galėtų profesionaliai išpjauti auglį, bet chemoterapiją geriau atlikti Amerikoje, nes ten aukštesnis lygis. Tad pasiūlė vykti už Atlanto.
Tektų pagirti tas medikes, kurios patarė, jog būtų geriausia, kad tas pats gydytojas ir operuotų, ir atliktų chemoterapiją. Tokiu atveju jis mato ligos priežastį ne iš popierių, o gyvai, todėl gali tiksliau taikyti chemoterapiją.
Turėjome butą Floridoje, prie Sent Pit Bičo (St.Pete Beach). Tampos mieste, maždaug valanda kelio nuo Sent Pit Bičo, yra įsikūrusi viena geriausių onkologijos klinikų – turbūt šešta Amerikoje pagal paslaugų kokybę.
Susisiekėme su gydytojais, tuoj pat buvo padaryti tyrimai, o rugpjūčio mėnesį atlikta operacija.
Nuo to laiko ji ir rungėsi su tais vėžiais, nes jų atsirado ir daugiau. Po to vėžys persimetė į vieną inkstą ir papilvę. Bet daugiau operacijų nereikėjo, buvo gydoma chemoterapija.
Kai Daliai buvo atlikta kiaušidžių operacija, duktė paklausė gydytojo, kokios prognozės. Jis pasakė, kad po tokių operacijų pacienčių gyvenimo trukmė gali būti nuo pusantro mėnesio iki pusantrų metų.
Labai nusiminėme. Tačiau tos prognozės neišsipildė, nes Daliai buvo taikomi vis stipresni chemoterapijos seansai.
Teisingai Lietuvoje sakė, kad Amerikoje gali būti skiriamas pažangesnis gydymas, – gydytojas turbūt pakeitė šešis skirtingus vaistus.
Kai vieni nustodavo veikti, kovoti su vėžiu, padarydavo pertrauką ir skirdavo kitų medikamentų.
Vienu metu vėžys per stuburą perėjo į galvą – prie smegenų plėvės. Tada taip pat buvo rastas naujoviškas gydymo metodas, kuris sustabdė ligos plitimą. Vėžys liko, bet nebebuvo aktyvus.
– Žmona pastaruosius penkerius metus praleido ligoninėse?
– Gyveno namuose, į chemoterapijos seansus mes ją nuveždavome. Nors Dalios organizmas neblogai ištverdavo gydymą, praėjus trims paroms po seanso vėl turėdavome vykti į ligoninę, nes reikėjo leisti chemoterapijos šalutinį poveikį malšinančius vaistus.
Tie važinėjimai ją išvargindavo. Dalios sveikata buvo nualinta, ji nebepaėjo, beveik metus reikėjo vežioti vežimėliu.
Tai Dalią ypač vargino – ji buvo labai aktyvi moteris.
Namuose ji judėdavo su vaikštyne, o pas gydytojus reikėdavo nuvežti vežimėliu.
Pakilusi iš lovos žmona įsitaisydavo fotelyje, vakare iš jo – vėl į lovą. Tai ją slėgė.
– Bet ir sunkiai sirgdama jūsų žmona buvo gyvenimo sūkuryje.
– Prieš metus vedė mūsų įsūnis Danielius, Floridoje iškėlėme jam vestuves. Dalia net pati surengė šventę.
Džiaugiamės, kad Kolumbijoje gimęs Danielius išsirinko lietuvę žmoną Eriką.
Taip nutiko dėl to, kad jis nemažai metų dirba virtuvės vadovu Vilniuje.
– Kaip susiklostė jūsų vaikų gyvenimas?
– Nors vaikai gimė JAV, 14 metų gyvenome Kolumbijoje. Į Kalį atvykome tuo metu, kai Gilandai buvo aštuoneri, Raimundui – septyneri. Jie čia baigė gimnaziją.
Aplinkui nebuvo lietuvių, todėl Gilanda ištekėjo už kolumbiečio, o Raimundas vedė kolumbietę.
Gilanda su vyru Eduardo turi dukterį Kariną ir sūnų Danielių. Šie mūsų anūkai jau patys sukūrė savo šeimas.
Turiu du proanūkius – už italų kilmės verslininko ištekėjusi Karina pernai susilaukė sūnaus Andriaus, o meksikietę vedęs Danielius taip pat tapo tėvu – prieš metus susilaukė pirmagimio Lucos.
Karina vestuves dėl Dalios ligos iškėlė anksčiau, nes nežinojome, kiek jai buvo likę gyventi.
Beveik prieš dvejus metus vykome į anūkės vestuves Italijoje, Parmoje. Kelionė Daliai buvo varginanti, tačiau ji ištvermingai viską atlaikė.
Kadangi Karina ir jos tėvai dar norėjo vestuves iškelti Kolumbijoje, antra šventė buvo surengta ten. Su Dalia taip pat buvome nuvykę į Kolumbiją.
Raimundas su žmona Teresa turi įdukrą Aleksandrą (18 m.) – ji buvo įvaikinta Lietuvoje, kilusi iš Kauno.
Jo žmona prieš porą metų su Aleksandra iš Lietuvos išvyko į Kolumbiją. Kalio mieste anūkė baigė gimnaziją.
– Ar sunkiausiais momentais jūsų žmona neparodė, kad pasiduoda vėžiui?
– Ji su liga kovojo iki paskutinės gyvenimo minutės. Dalia neparodė, kad kenčia. Deja, galbūt ir mes su vaikais pražiopsojome, kai jai pasidarė blogiau.
Tik pastebėjau, kad žmona pradėjo per ilgai miegoti. Paskambinau į vėžio kliniką, gydytojas patarė stebėti.
Nenuvežiau tada jos į ligoninę, ir ji patyrė širdies smūgį.
Rugpjūčio 25-osios rytą jį atsibudo, pasijuto silpnai.
Staiga sutriko jos kvėpavimas, iškvietėme skubiąją pagalbą.
Medikai ją paguldė ant grindų, atgaivino.
Bet jos pulsas buvo labai retas, todėl nutarė vežti į Sent Pit Bičo ligoninę, esančią dešimt minučių kelio nuo namų. Dalią išvežė greitosios pagalbos automobiliu, ji mirė pakeliui.
Gali būti, kad širdį nualino cheomoterapijos seansai.
Anksčiau ji širdimi nesiskundė, bet turėjo aukštą kraujospūdį, gerdavo jį mažinančius vaistus.
Labai skaudu ir gaila, kad įvyko tas širdies smūgis. Jei būtume anksčiau nuvežę į ligoninę, gal ji galėjo ilgiau pagyventi.
– Esate pasakojęs, kad prieš keliolika metų jus buvo užklupęs prostatos vėžys. Kokia dabar jūsų sveikata?
– Gydytis taip pat vykau į JAV – nereikėjo daryti operacijos, buvo pasiūlytas naujas gydymo metodas.
Į kūną šalia auglio buvo implantuotos specialios kapsulės su radioaktyviąja medžiaga.
Gydytojai iš ryto įdėjo tas radioaktyvias „sėklas“, o po pietų išleido į namus.
Per šešis mėnesius, kaip parodė vėlesni tyrimai, ši medžiaga sunaikino vėžio ląsteles. Iki šiol viskas gerai.
– Kiek ilgai ketinate pabūti Lietuvoje?
– Kadangi pastaruosius penkerius metus praleidome svetur, į Vilnių, manyčiau, grįžau ilgam.
Sirgdama Dalia prasitardavo, kad norėtų sugrįžti į Lietuvą, bet mums buvo svarbiausia gydymas, todėl daug laiko praleidome Floridoje.
Pakakdavo tik kelionių į Kolumbiją, kur jai irgi patikdavo.
Ten gydytojai jai irgi atlikdavo chemoterapijos procedūras.
Kartu grįžti į Lietuvą nebeplanavome, nes kelionė – tolima ir sunki. Netgi ir į Kolumbiją, nors daug arčiau, būdavo nelengva nuvykti.
Kodėl grįžau į Lietuvą? O ką vienas dabar veikčiau Floridoje?
Ar sudėjęs rankas sėdėčiau paplūdimyje? Nuobodu. Nors ten šiuo metu šilta, man ir Lietuvoje nėra šalta. (Juokiasi.)
Vilniuje nesijaučiu vienišas, nes čia gyvena Danielius su žmona. Yra tolimesnių giminaičių – Kaune gyvena Dalios mamos pusseserės duktė, ji turi dvi dukteris. Taip pat turiu vieną pusseserę.
Per visą gyvenimą su Dalia esame gyvenę nemažai šalių – esame suskaičiavę, kad pakeitėme 26 butus, juos patys ir įrengėme.
Tą butą, kuriame dabar esu apsistojęs, įsigijome tuo metu, kai V.Adamkus dalyvavo prezidento rinkimų kampanijoje. Jis pusmetį gyveno mūsų bute.
Man Vilniuje veiklos pakanka – susitinku su V.Adamkumi, pašnekame apie politiką, svarstome atgaivinti Pilietinės visuomenės instituto veiklą. Dar judėsiu.
