Daugiausia negatyvių emocijų teko liustracijos proceso sumanytojams – dešiniesiems. Seimo nario A.Anušausko raginimas į paskelbtą tekstą žiūrėti kritiškai vadintas krokodilo ašaromis.
Pasipiktinusiųjų klausimas logiškas: kam skelbti, jei tuoj pat siūloma tai, kas paviešinta, vertinti kritiškai? Pagaliau „Lietuvos ryto“ televizijos laida „Lietuva tiesiogiai“ problemiškai paklausė: ar šiais laikais reikia tokius sąrašus skelbti?
A.Anušauskas, kurio vaidmuo liustracijos procese yra vienas ryškiausių, atsakė, kad žinoti yra geriau, nei vaikščioti istorijos, ir dar nesenos, patamsiais. Seimo narys didžia dalimi teisus – juk ir po daugelio metų nepamirštame Sausio 13-osios, sužinome vis naujų aplinkybių.
Tačiau viešinant KGB agentūrą reikia papildomai paklausti, ar paskelbimo paskatintas ir žiniasklaidos paaštrintas įvaizdis yra adekvatus konkretaus žmogaus buvusiems veiksmams.
Atsakymas paprastas – daug daugiau yra atvejų, dėl kurių visiškai neaišku, kaip buvo iš tikrųjų. Kokios buvo fizinės ar psichologinės aplinkybės, motyvai, KGB ir kitų to meto valstybės institucijų elgesys, asmens gyvenimo ir darbo sąlygos, daug kitokių tuometinės aplinkos dalykų?
Baisiausia, kad nėra jokių šansų išsiaiškinti, kas vyko iš tikrųjų. Ypač tiems, kurių į sąrašą pakliuvę artimieji jau yra mirę. Vyriausias sąraše gimęs dar XIX amžiuje, jauniausi – prieš dešimt metų iki okupacijos ir karo.
Ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) suklydo paskelbdamas tokį ribotų galimybių tyrimą? Ne, klaidos nepadarė. LGGRTC įvykdė tai, ko reikalavo įstatymas, ir padarė tai sąžiningai. Be to, LDDRTC solidžiai ir detaliai atskleidė KGB veiklos mechanizmą Lietuvoje, ko nepadarė nei latviai, nei estai, nei lenkai. Tai didelė pagalba visiems, kurie domisi istorija.
O dėl KGB bendradarbių ir informatorių ar agentų skelbimo kitaip, kaip atsitiko, ir negalėjo būti. Pagal įstatymo numatytą liustracijos eigą buvo metas, kai į KGB tinklą patekusieji turėjo galimybę kreiptis į tarpžinybinę komisiją, kuri buvo sukūrusi gana protingus kriterijus, ką įkelti į valstybės paslaptimi žymėtą kartoteką, ko ne.
Kadangi mirusieji vaikšto tik amerikietiškame kino seriale, pasitikrinus, kad dalis tikrai jau nebegalėjo ateiti į komisiją, jų nereikėjo įtraukti ir į dabartinį sąrašą. Nei D.Banionis, nei S.Sondeckis į komisiją nesikreipė. Pasibaigus „prisipažinimo“ laikui neatėjusieji turėjo būti paviešinti.
Žiniasklaida ir liustracijos idėjai pritariantieji paskelbimo momento nekantriai laukė, kritikavo institucijas, esą vengiančias tai daryti. Vangaus skelbimo priežastis viena – menka įrodomoji bazė teismuose. Ne vienu atveju taip ir atsitiko.
Pagaliau nekantraujantieji vieno sąrašo sulaukė. Ir neatrodo labai laimingi arba, kaip dažnai mėgsta kartoti politikai, apsivalę. Kažkodėl vis dažniau politiniams visuomeniniams procesams įvardyti Lietuvoje vartojami higienos ar medicinos terminai.
Liustracijos akcijai pasibaigus vaizdelis nėra blogas, bet negaubia jo ir pasiekto didesnio teisingumo jausmas. Dėl dviejų priežasčių. Liustracija yra neįmanoma turint tik 10–20 proc. informacijos. Be to, didelė jos dalis – įvairiausios rūšies atplaišos.
Taip, šiais laikais net iš mažiausios dalelės rekonstruojamas kosmosas, bet žmonių likimui nuspręsti (o paminėtieji sąrašuose liks ateities kartoms) reikia aiškesnių dokumentų ir sąžiningų liudijimų.
Banalu kartoti, bet tai, kas iš Lietuvos išvežta informacijos pavidalu, niekada čia nebesugrįš. Net kada nors labai sunkiai įsivaizduojamoje ateityje Rusijai tapus Lietuvos strategine partnere.
Antra, nors ir skelbiama, ne visada sąskaitose su praeitimi ieškoma tiesos ar teisingumo. Kartais politikams ir visuomenei pravartu pasižiūrėti į veidrodį. Nuo pat liustracijos paskelbimo dienos procesas buvo politizuotas. Bet dar gerokai prieš tai vyravo oficialiai taip ir nepaskelbtos desovietizacijos chaosas.
Po rugpjūčio pučo Maskvoje, kai Lietuvoje formaliai nustojo veikti KGB, ant neišvežtos į Rusiją likusios informacijos kažkodėl nebuvo uždėta griežta Lietuvos vyriausybės ranka, tarsi tyčia leidžiant slaptai informacijai atsidurti suinteresuotų piliečių užančiuose ar patamsiais išgabentuose maišuose. Ne be pagrindo vėliau buvo keistai pokštaujama – gimimo dienos proga padovanoti iš bylos išplėštus lapus.
Civilizuotai ir teisiškai tvarkyti jautriąją praeities dalį susigriebta tik po 7 metų. Deja, KGB darbuotojų užrašuose, paraštėse, ataskaitose ir kažkodėl nesunaikintuose įvairiausio žanro dokumentuose buvo laukiama ne tiesos, bet žinomų politikų pavardžių.
KGB verbuoti darbininkai ir kolūkiečiai, cechų, fermų ir visokių biurų viršininkai, eiliniai klebonai domino kur kas mažiau. O štai užtikto politiko pavardę visada lydėdavo neslepiamo pasitenkinimo šūksnis: aha, paukšteli, pakliuvai.
Išvydus sąraše garbingų kultūrai ir dvasiniam gyvenimui nusipelniusių žmonių pavardes, nebelipo žodžiai nei „paukšteli“, nei „pakliuvai“. Liko tik sutrikus skėsčioti rankomis.
Negi tokia sutrikusia veido išraiška ir pasibaigė liustracija?
Taip, liustracija pasibaigė.
Tačiau okupacinio Lietuvos laikotarpio tyrinėjimai dar tik įsibėgėja. LGGRTC indėlis šia pačia kebliausia objektyviam tyrinėjimui tema yra didelis. Pats metas kopti į aukštesnį lygį.
