Ginčas dėl bankroto procedūros
Istorija prasidėjo dar 2016 metais, kuomet buvo nagrinėjamas dviejų bendrovių ginčas dėl bankroto. Bankroto procedūras pradėjo viena bendrovė, kurios pavadinimas ir kiti duomenys redakcijai žinomi. Pavadinkime tą bendrovę „X“. Šios bendrovės kreditoriai 2016 metų vasarį priėmė sprendimą pripažinti bendrovę bankrutuojančia, o bankroto procedūrą nusprendė vykdyti ne teismo tvarka. Kreditoriai dar kartą susirinko tų pačių metų liepos mėnesį ir priėmė reikalingus sprendimus.
Kita bendrovė, vadinkime ją „Y“ 2016 m. liepos mėn. kreipėsi į teismą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „X“ kreditorių 2016 metų vasarį priimto nutarimo bendrovės „X“ pripažinti bankrutuojančiu ir bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka. Taip pat buvo ginčijami ir bendrovės „X“ kreditorių susirinkime tų pačių metų liepos mėnesį priimti nutarimai.
Apeliacinis teismas atmetė skundą
Bylos dėl įmonių bankrotų paprastai nebūna paprastos, ne išimtis buvo ir ši byla. 2016 metų rugsėjį Vilniaus apygardos teismas bendrovės „Y“ skundą tenkino ir panaikino vasario mėnesio kreditorių susirinkimo nutarimus, o vėlesnio,- liepos mėnesio, – susirinkimo sprendimų nenagrinėjo, nes jie tapo nebeaktualūs panaikinus pirmojo susirinkimo nutarimus.
Tais pačiais metais gruodį klausimo ėmėsi Lietuvos apeliacinis teismas. Savo nutartimi šis teismas galutinai ir neskundžiamai atmetė bendrovės „Y“ skundą dėl vasario mėnesio bendrovės „X“ kreditorių susirinkimo nutarimų, o dėl liepos mėn. nutarimų – grąžino nagrinėti klausimą Vilniaus apygardos teismui.
Du skirtingi sprendimai
Tačiau tuo istorija nesibaigė. Pakartotinai nagrinėdamas bendrovės „Y“ skundą dėl 2016 metų liepos kreditorių susirinkimo nutarimų Vilniaus apygardos teismas ieškovo skundą atmetė. Toks sprendimas gali būti susijęs su tuo, kad nagrinėjant bylą net ir patys „Y“ atstovai pripažino, jog savo teises gali ginti ir kitais, tinkamesniais būdais.
Tačiau bendrovė „Y“ ir toliau siekė trikdyti įmonės bankroto procedūrą, tais pačiais argumentais pateikė skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties. Apskundus šį sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalį vėl sprendė tą patį klausimą. Teisėja Danutė Gasiūnienė, pakartotinai spręsdama įsiteisėjusius teismo sprendimu jau išspręstą klausimą, jį išsprendė priešingai, nei jos kolegos buvo padarę prieš tai, nors apie anksčiau priimtą nutartį teisėjai buvo akivaizdžiai žinoma, kadangi ji yra cituojama priimtoje nutartyje.
Tad nuo 2017 metų spalio tuo pačiu klausimu egzistuoja du sprendimai ir jie prieštarauja vienas kitam.
Kurį sprendimą vykdyti?
Bankrutavusios bendrovės „X“ kreditoriai gūžčioja pečiais – susiklostė tokia situacija, kai vienas jau įsigaliojęs ir įgyvendinamas teismo sprendimas yra panaikinamas visiškai priešingu.
„Norime gyventi teisinėje valstybėje, kurioje teisingumą vykdo teismai. Kurį teismo sprendimą turime vykdyti, norėdami nenusižengti teisei? Apie kokį teisinį tikrumą galime kalbėti valstybėje, kurioje netgi ir galutinis ir įsiteisėjęs klausimas, kuris atrodo išspręstas, gali būti ir vėl bet kada peržiūrėtas ir pakeistas?“ – retoriškai svarsto asmenys, kuriuos teismų sprendimai įspraudė į aklavietę.
Procese dalyvaujantys teisininkai atkreipė dėmesį, kad susidarė teisinio neapibrėžtumo situacija, kai nėra aišku, kas turėtų veikti ir priimti sprendimus bendrovės „X“ vardu. Tokia situacija susiklostė, nes bankroto administratorius įgaliojimų nebeteko nuo antrojo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos. Bankrutuojančios bendrovės vadovas yra atleistas, o akcininkai neturi teisinio pagrindo skirti naują vadovą nemokiai įmonei kartu nesutikdami, jog gali būti du vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai. Įmonės akcininkų nuomone, bankroto esmė ir turėtų būti nemokaus subjekto pašalinimas iš rinkos mažiausiai visiems skaudžiausiu būdu – tam įstatyme yra numatytas ir 24 mėnesių terminas, tačiau šiuo atveju beveik tiek laiko užtruko vien tik klausimas, ar bankroto procedūrą teisėta, ar ne, kai dėl įmonės nemokumo ginčo netgi nėra.
Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija vienas kitam prieštaraujančių tos pačios instancijos teismo įsiteisėjusių sprendimų dėl tų pačių šalių dėl to paties dalyko nelaiko teisės problema. O tokia situacija, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija nepriima skundo dėl vienas kitam prieštaraujančių (vienas kitą paneigiančių) teismo sprendimų yra beprecedentė Lietuvoje.
„Ar šita situacija reiškia, kad galima pasirinkti tą teismo sprendimą, kuris labiau patinka? – nelinksmai juokauja tiek bankrutavusios bendrovės „X“ akcininkai, tiek kreditoriai. Anot jų, tokiai bylai pakliuvus į Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, Lietuva nuskambėtų tikrai nepalankiai.
Teismų praktika aiški
Teisininkai, į kuriuos kreipėmės išaiškinimo, ką tokioje situacijoje reikėtų daryti, nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika dėl vienas kitam prieštaraujančių teismų sprendimų yra vieninga.
Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai“.
Teisės specialistai sako, jog šiuo atveju Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas neturėjo teisės pakartotinai nagrinėti jau anksčiau tos paties teismo išspręsto klausimo tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių.
Lietuvos apeliacinis teismas turėjo toje dalyje arba nepriimti atskirojo skundo, arba bylą nutraukti.
Teisininkai svarsto, jog šiuo sprendimu greičiausiai buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei atsakovo teisinio tikrumo principas, kai skirtingai vertinamas imperatyvių įstatymo normų privalomumas ir ignoruojamas įsiteisėjęs teismo sprendimas.
