Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su I.Kokoš bei Vilniaus miesto krizių centro vadove Nijole Dirsiene.
– Ilona, sausio 13-oji, kai jūsų buvęs draugas bandė jus nužudyti: apipylė benzinu, kai sėdote į taksi, buvo lemiamas įvykis, po kurio jūs pagaliau nusprendėte viešai prabilti? Nuo 2015 m. buvo grasinimai, bet jūs niekada nesulaukėte pagalbos?
– (I.Kokoš) Taip. Nuo 2015 m. aš bandžiau prisibelsti prie policijos pareigūnų, prašyti pagalbos, apsaugos, kad būčiau apsaugota, nes buvo pastovūs grasinimai, pradedant nuo mašinų daužymų iki realių grasinimų pasikėsinimu į gyvybę. Sausio 13 d. buvo galutinis dalykas, kai jis tiesiog vos nepadarė to, ką norėjo padaryti, vos ne susprogdinti mane mašinoje, apipylus benzinu. Realios pagalbos aš nesulaukiau, kol neprivalėjau viešinti per žiniasklaidą.
– Šioje situacijoje jus išgelbėjo taksistas, kuris staigiai sureagavo – atitraukė jūsų buvusį draugą nuo jūsų.
– Taip.
– Žinau, kad grasinimai buvo nuolatos. Prieš naujus metus jūs buvote sulaukusi labai rimtų grasinimų. Kokią žinutę gavote?
– (I.Kokoš) Prieš Kalėdas aš buvau labai įbauginta, man buvo labai baisu. Iš vienos pusės mes ruošiamės šventėms, Kalėdoms, naujiems metams, yra mažas sūnelis, kuriam turi būti šventė, jis neturi matyti mamos pergyvenančios. Aš turiu vaikams surengti gražias šventes, bet tuo metu, prieš Kalėdas gavau grasinančio pobūdžio žinutę: yra laikas iki Kalėdų arba naujųjų metų sutvarkyti savo reikalus, nes aš būsiu negyva.
– Ką jūs darėt tada?
– (I.Kokoš) Aš iš karto bandžiau kreiptis į policijos pareigūnus, pasakiau, kad yra tokios žinutės, ką man daryti, nes mano gyvybei gresia labai realus pavojus. Pasakė eilinį kartą ateiti ir parašyti pareiškimą, aš atėjau parašyti pareiškimą ir pareigūnai nusprendė, kad yra surinkti pareiškimai, galima pradėti kelti baudžiamąją bylą pagal grasinimą. Bet aš žiūriu, kad nuo 2015 m. vos ne kiekvieną dieną aš gaudavau žinutes, buvau bauginama. Aš nei naktį negalėjau ramiai miegoti, nei dieną ramiai gyventi, nei vaiką normaliai į mokyklą vesti. Aš nusprendžiau, kad tai bus labai ilgai. Tuo pačiu metu ėmiau kreiptis į Moters krizių centrą, Moters pagalbos centrą, internetu bandžiau ieškoti visų institucijų, kur aš galiu rasti pagalbą, kas mane ir mano vaiką apsaugos.
– Jūs iš policijos gavote dar ir pagalbos mygtuką, kuris neveikė.
(I.Kokoš) Iš karto aš jo negavau. Bandžiau į moters centrą skambinti, policijai, bet galvojau, nėra ko laukti, skambinau į prokuratūrą. Į prokuratūrą paskambinau, prašiau pagalbos, ką man daryti, paaiškinau visą situaciją ir jie nusprendė, kad reikia išduoti saugos mygtuką. Vieną dieną policijos pareigūnai man paskambino ir pasakė, kad jums reikia išduoti saugos mygtuką. Liepė ateiti, aš atėjau, tačiau mygtuko veikiančio negavau.
Jie motyvavo tuo, kad mygtukas neveikia – mes jums paskambinsim, ateisit po keleto dienų. Gavau paskutinę stiprią žinutę, kad negyvensiu iki Kalėdų ir prašiau pagalbos Kalėdų dieną, Kalėdos buvo savaitgalį. Prieš Kalėdas veikiančio mygtuko negavau, nes jis buvo neveikiantis. Jie sako ateiti pirmadienį.
Koks pirmadienis, jeigu per išeigines man yra reali grėsmė, kad aš negyvensiu, man jis tuoj pat reikalingas, nes aš nežinau, kas bus su manimi ir mano vaiku. Tačiau aš mygtuko per išeigines, Kalėdas, negavau. Jie sakė, kad pataisys ir tada jie pasakys, kada jį atsiimti. Antrą kartą irgi buvo skambutis savaitės viduryje – mygtukas yra, mes atvažiuosime pas jus į namus, pažiūrėsime, ar jis veikia namų sąlygomis. Išėjo taip, kad ir antrą kartą mygtukas buvo neveikiantis. Trečias kartas buvo vos ne sprogimas.
– Tas vyras yra ne tik jūsų buvęs draugas, bet ir jūsų vaiko tėvas. Sausio 13 d. jis tiesiog, nieko nepranešęs atsirado prie taksi, kai į jį sėdote? Prieš tai nebuvo jokių grasinančių žinučių?
– (I.Kokoš) Grasinančios žinutės buvo. Jis tai planavo. Man tai buvo netikėta, aš nesitikėjau, kad šeštadienį vakare jau galiu nematyti savo vaikų ir būti nebegyva. Aš negalėjau patikėti, kad jis gali tai padaryti. Bet tai buvo planuota. Penktadienį vakare dukra mane pasiėmė į namus, vežė su mašina ir vakare prieš atvežant į namus užėjau į parduotuvę apsipirkti. Aš atėjau į namus ir iš karto gavau žinutę – aš tave mačiau. Jis jau penktadienį persekiojo. Greičiausiai sutrukdė dukra ir buvo daug liudininkų. Jeigu aš būčiau ėjus penktadienį vakare, jau penktadienį galėjau būti nebegyva. Bet greičiausiai jis planavo tą dieną, sekė, laukė, kai aš išeisiu. Aš 1 val. iškviečiau taksi ir įvyko tas, kas įvyko.
– Ponia Dirsiene, mano galvoje sukasi posakis: skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas.
– (I.Dirsienė) Mūsų teisinėje sistemoje, kai yra smurtas artimoje aplinkoje, pirmas įpareigojimas aukai yra skambinti 112. Nors 50 kartų per valandą, nors 100 kartų per dieną. Dėl kiekvieno – neramu, kažkoks žmogus persekioja, kažkas šalia būna, kažkas laiptinėje gali laukti – skambinat 112, atvažiuoja patruliai. Jeigu negavote mygtuko, manyčiau, policijos pareigūnai turėjo jums pasiūlyti apsigyventi mūsų centre Vytenio g. 45, kur jūs galėjote ramiai prabūti šventes. Šventės buvo pakankamai įtemptos Vilniaus mieste, smurtinių atvejų buvo nemažai.
– Jūs dėstote, ką turėtų daryti. Tačiau Ilonos situacija parodo, kad absoliučiai neveikia sistema. Yra stumdymasis – skambink pati, ieškok pati, rink medžiagą pati, fiksuok pati, pati gelbėk savo gyvybę.
– (I.Dirsienė) Jeigu tu patiri pavojų, jauti, kad patiri smurtą, tu turi skambinti 112. Auka turi. Paskambino ir viskas, prasideda apsaugos sistemos kūrimas konkrečiam atvejui.
– Akivaizdu, kad šioje situacijoje ji neveikia.
– (I.Kokoš) Aš pastoviai skambinau į policijos nuovadą.
– (I.Dirsienė) Reikia 112 skambinti.
– Koks skirtumas, kuri tarnyba? Tai yra tarnyba, kuri turi padėti žmogui. Šiuo atveju realiai galėjo įvykti tragedija. Mes turime smurto įstatymą, begalę institucijų, kodėl Ilonos niekas neapsaugojo?
– (I.Dirsienė) Apsauga yra teisėsaugos rankose. Socialinės tarnybos, specializuoti pagalbos centrai neteikia apsaugos paslaugos. Apsauga turėjo būti organizuota policijos pareigūnų, teisėsaugos, prokuratūros.
– Mes jūsų nekaltinam, tik norim išsiaiškinti, ką jūs, dirbant su tokiomis pat moterimis, siūlote? Ar jūs tikrai manote, kad sistema veikia?
– (I.Dirsienė) Ji suveikia tada, kai moteris atsiduria mūsų centre ir kai yra darbuotojų spaudimas kai kurioms tarnyboms ir aiškinimas, ką jie turėtų padaryti. Kad ir tokiu atveju. Bet visuomet reikia ieškoti pagalbos. Nebijokim daug kartų paskambinti 112 – sujungs, padės, atvažiuos.
– (I.Kokoš) Prieš Kalėdas buvo toks atvejis, kai jis mane sekė prie darbo, pasakė, kad aš tave seku. Prieš įeinant į sporto salę stovėjo kameros, stebima, reiškia, jis stebėjo, sekė ir pasakė: aš matau, neužsilaikyk. Jis leido suprasti, kad mane seka. Baigiant darbą aš paskambinau 112, sakau, kaip man įeiti į namus per laiptinę, nes laiptinėje tamsu, galiu sutikti. Aš kviečiau taksi važiuoti namo, nes mašina sudaužyta, važinėju taksi. Aš greičiau atvažiavau negu policijos pareigūnai ir mane taksi vairuotojas palydėjo namo.
– (I.Dirsienė) Kodėl jūs pati bandote? Aš sėdžiu, laukiu, kol atvažiuos policijos pareigūnai. Galbūt tuo metu daug iškvietimų yra. Jūs neskubėkit. Jūs įpratote ir neatpažįstate masto rizikos, kurią patiriate. Jums patiriamas smurtas yra pastovi būsena, todėl paskambinate 112 ir stovite toje vietoje, laukiate, kol atvažiuos pareigūnai.
– Ilona, vaiko teisės šioje situacijoje irgi turėjo sureaguoti. Jūs pasakojote, kad jūsų 8 metų sūnus matė ir sausio 13 d. įvykį, kai jus apipylė benzinu. Kai aplink namus slankioja smurtautojas ar persekiotojas, nors tai ir buvęs draugas ar vaiko tėvas, kuris daužo automobilio langus, kuris yra sėdėjęs kalėjime už kažką panašaus – vaiko teisės turėjo reaguoti, nes nežinia, kaip vaikai jaučiasi toje aplinkoje. Ar buvo kokia reakcija?
– (I.Kokoš) Be abejo, turėjo reaguoti. Jie sureagavo, kai buvo grasinimo žinutė, kad mane seka. Kai aš skambinau 112, kad man baugu įeiti į laiptinę, po to skambučio po keleto dienų man skambina vaiko teisės: pas mus buvo pranešimas iš policijos pareigūnų, kad buvo grasinimas tokiu ir tokiu adresu, šiuo adresu gyvena nepilnametis vaikas, reiškia, mes privalome patikrinti jo gyvenimo sąlygas. Gerai, tą pačią dieną, galvojau, kad tai susiję su byla. Aš įleidau juos, jie sako, mums reikia patikrinti vaikų sąlygas – vaiko lovytę, kaip jis valgo. Gerai, galvoju, kad taip pagal įstatymus turi būti.
– Ar jie paklausė dėl to, kad jums grasina?
– (I.Kokoš) Ne. Nieko nepaklausė apie tai. Tiesiog pagal policijos iškvietimą turi reaguoti. Tuo ir pasibaigė. Bet dabar, kai įvyko įvykis sausio 13 d., tai buvo šeštadienis – nei šeštadienį vaikų teisės nereagavo, jau nesakant, kad tai buvo pasikėsinimas nužudyti, tuo labiau, matant vaikui pro langą – vaikas patyrė tokią traumą, nei sekmadienį. Šiandien turime ketvirtadienį. Jie šiandien man skambina ir sako, kad gavo iškvietimą, nori patikrinti vaikų namų sąlygas. Aš jiems sakau, ar jums neįdomu, kaip po tokių įvykių jaučiasi vaikas? Ar jums ir vėl lovytę reikia patikrinti?
– Tokiu atveju turi būti profesionali pagalba ir vaikui, ir mamai.
– (I.Dirsienė) Komandos turi būti apmokytos, nes policijos pareigūnai, kai yra smurto artimoje aplinkoje atvejai ir yra vaikai, visuomet praneša vaikų teisėms ir jos turi sureaguoti, ar saugumo klausimas nėra aštrus ir pačiam vaikui.
– (I.Kokoš) Jie turėjo į tai pažiūrėti, jie vis tiek žino, koks įvykis tai buvo.
– Kaip šioje situacijoje turėtų elgtis vaiko teisės?
– (I.Dirsienė) Turėjo ateiti ir paklausti, ar jums yra saugu šiuose namuose. Jeigu ne, turėjo nukreipti į Vytenio gatvę. Ir viskas. Ten bus ir lovytė, ir šaldytuvas, ir viskas kitkas.
– Jeigu kalbėtume apie Ilonos situaciją, man susidaro įspūdis, kad ir pačiai Ilonai reiktų profesionalios pagalbos, kaip elgtis toje situacijoje, nes Ilona palikta absoliučiai viena – tiek bendravime su teisėsauga, vaiko teisėmis, tiek apskritai, kaip moteris.
– (I.Dirsienė) Daugumoje atvejų aukos pačios turi įrodinėti, kad buvo smurtas. Jeigu yra abdukcija, turi įrodyti, kad būtent tas smurtautojas sužalojo – gal pati sužalojo, gal naujas meilužis sužalojo. Kažkaip reiktų sistemą apversti, negalima palikti – moteriai padeda, konsultuoja. Bet jeigu mes vyrą paliksime vieną, jeigu jis kažkur nubėgo ar sulaikėm 48 val. ir paleidom jį – mes negalime jo paleisti. Jis privalo išklausyti kažkokį kursą, kažkur lankytis, galų gale, jis vaiko tėvas. Vaiko teisės privalo su juo pravesti pokalbį, jam paaiškinti, kad jo teisė bus ribota. Nes jo tėvystė nėra ribota vaiko atžvilgiu, jis gali bet kada prieiti ir bendrauti su vaiku.
– (I.Kokoš) Taip ir buvo. Mokykloje aš prašiau apsaugos. Pasakė 50/50. Aš sakiau, kad yra nesaugu, man grasina, bet negali.
– (I.Dirsienė) Negali. Vaikas turi teisę į abu tėvus – tėtį ir mamą. Čia yra tokie momentai, kuriuos reiktų įsivertinti iš naujo.
– Ilona, kaip jūs šiandien jaučiatės?
– (I.Kokoš) Labai blogai. Labai sunkiai, kol kas atsigauti tikrai negaliu. Labai prašau, kad į tai labai teisingai būtų pažiūrėta ir atsižvelgta, kad tai tęsiasi jau ne vienus metus. Aš pavargau kovoti už savo ir vaikų normalų saugumą. Noriu ramybės ir kad šitas žmogus būtų izoliuotas, paliktų mus ramybėje. Noriu teisybės. Aišku skaudu, bet tik viešinant tai aš sulaukiau realios pagalbos.
– Kokia dabar yra situacija po sausio 13 d. įvykio? Kur dabar yra jūsų buvęs draugas?
– (I.Kokoš) Prokuroro dėka, kai buvo paskelbta, teismas surengtas skubos tvarka. Jis yra uždarytas 2 mėnesiams, manau, iki sekančio teismo.
– Taip pat vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti?
– (I.Kokoš) Manau, kad taip.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
