Nenorėdama mūsų paleisti iš narvo, kuriame laikė nuo 1940-ųjų, Sovietų Sąjunga žvangino kariniais ir ekonominiais ginklais, žudė laisvės gynėjus, grobė pastatus, grasino nutraukti gyvybiškai svarbių žaliavų tiekimą, atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, palikti ją be energijos.
K.Prunskienės ministrų kabinetui drastiškai pakėlus maisto kainas, sausio 8-ąją komunistų sutelkti mitinguotojai nesėkmingai šturmavo parlamentą, tą pačią dieną Vyriausybė atsistatydino. Sausio 9-ąją sovietų šalininkų demonstracijos tęsėsi, be to, į Lietuvą atvyko KGB būrys „Alfa“ ir Pskovo desantininkai, laukę iš savo vadų kruvinųjų įsakymų. Tūkstančiai žmonių stojo ginti parlamento, daugelis jų pradėjo budėti pagal Sąjūdžio sudarytą tvarkaraštį.
Sausio 10-ąją Lietuva sulaukė SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo ultimatumo, paskirtas naujas premjeras Albertas Šimėnas.
Sausio 11-ąją šaudę į beginklius žmones, daužę juos automatų buožėmis, užgrobę Spaudos rūmus, krašto apsaugos, kitus strategiškai svarbius pastatus, paralyžavę geležinkelį, sovietų kariškiai savo siautėjimą pratęsė ir sausio 12-ąją, šeštadienį – užpuolė Vidaus reikalų ministerijos ypatingąjį būrį Valakampiuose, grobė atkuriamos policijos ginklus, mašinas, degino kitų institucijų turtą.
Laikrodžio rodyklės nenumaldomai artino Lietuvą prie pačios baisiausios nakties.
Sausio 13-oji. 14 žmonių, į istoriją įrašytų aukso raidėmis
Reikšmė – milžiniška
Sausio 13-osios naktį sprendėsi ne tik Lietuvos, bet ir didelės pasaulio dalies istorija.
Jei Vilniuje perversmas būtų pavykęs, toks pat likimas greičiausiai ištiktų Latviją, Estiją, o Sovietų Sąjungoje galvas pakeltų seno raugo komunistai, siekę sugrąžinti visuomenę į 1985-uosius.
Neabejotinai būtų dusinamos visos demokratinės SSRS jėgos – sėkmės atveju radikalams jau nereikėtų 1991-ųjų rugpjūtį Maskvoje rengti pučo, akimirksniu subyrėjusio ir atvėrusio vartus į laisvę daugeliui tautų.
Mes perrašėme milžiniškos imperijos istoriją ir padėjome jai greičiau atsidurti politikos morge, patys nusimetėme antrankius, tačiau tomis sausio dienomis dar niekas nežinojo, kaip susidėlios įvykių grandinė.
Visos planetos akys buvo įsmeigtos į Lietuvą, kurioje sovietiniai barbarai tankais ir automatais mėgino įvėsti savo tvarką. Parlamentą ir televizijos bokštą tuo metu saugojo dešimtys tūkstančių žmonių.
Žudikai išlindo po vidurnakčio
Prieš žudynes ėmė reikštis kolaborantai. Dar sausio 12-ąją, likus valandai iki vidurnakčio prisistatyti neišdrįsę apsišaukėliai iš „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ pareiškė parlamentui ir šalies gyventojams, jog jų pareiga – paimti valdžią, nes „liaudis“ stovi ties bedugnės kraštu.
Vidurnaktį tankams pajudėjus iš karinio Šiaurės miestelio, tikriausiai jau buvo duoti visi žudikiški įsakymai.
Gerą valandą dar buvo palyginti ramu, o paskui sovietų kariškiai pademonstravo, ko išmoko budelių mokyklose.
Prieš televizijos šturmą šarvuočiai pasirodė ir netoli parlamento, tačiau pulti nedrįso.
Pusę dviejų tankai, važiuodami link televizijos bokšto, paleido šūvius Karoliniškėse, prie tuometės parduotuvės „Kometa“.
Netrukus buvo apsuptas televizijos bokštas – smogikai iš KGB būrio „Alfa“, Pskovo desanto divizijos, SSRR vidaus kariuomenės 42-osios divizijos, Vilniaus Šiaurės miestelio surengė kraupų antpuolį, kurio metu nuo tankų vikšrų, kulkų žuvo 14 beginklių žmonių, sužeista apie 1000.
Auksu spindinčiomis raidėmis į naujausių laikų šalies istoriją įrašyti smogikų nužudytų 23 metų Loretos Asanavičiūtės, 17 metų Igno Šimulionio, 17 metų Dariaus Gerbutavičiaus, 21 metų Virginijaus Druskio, 22 metų Rolando Jankausko, 24 metų Rimanto Juknevičiaus, 24 metų Vido Maciulevičiaus, 28 metų Tito Masiulio, 35 metų Alvydo Matulkos, 38 metų Alvydo Kanapinsko, 47 metų Vytauto Vaitkaus, 49 metų Vytauto Koncevičiaus (užgesusio nuo šautinių žaizdų 1991-ųjų vasario 18-ąją), 51 metų Algimanto Petro Kavoliuko, 53 metų Apolinaro Juozo Povilaičio vardai.
Šiuos žmones mes pernelyg retai prisimename – galbūt ne visi dar suvokiame jų žygdarbio svarbą.
Siautėjo ilgai
Šturmas prasidėjo apie 1 val. 50 min. – sovietų kariškiai siautėjo maždaug dvi valandas, sėdami mirtį, kraują ir siaubą.
Skindamiesi kelią vikšrais, kulkomis ir automatų buožėmis, daužydami stiklus, inventorių, jie ėjo prie tikslo – televizijos ir radijo eterio.
Kariškių vedlių roles atliko Lietuvos KGB operatyvininkai, Vilniaus radijo telefono tarnybos inžinierius Anatolijus Subotinas.
Šturmo metu sovietų smogikai nušovė savo armijos leitenantą desantininką Viktorą Šatskichą – kulka jam pataikė į nugarą.
„Kalba Lietuvos radijas. Mes dar čia, dar gyvi“, – okupantams artinantis, kartojo diktoriai Bernadeta Lukošiūtė ir Algimantas Sadukas, o televizijos žinių vedėja Eglė Bučelytė paskutinėmis minutėmis pranešė: „Atakuoja! Girdisi šaudymai iš visų pusių!”.
Prieš užgrobimą Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis spėjo pasakyti: „Supuvusi imperija griūva nuo viršaus iki pamatų. Ateina laisvės rytas – pragaro jėga turės pasitraukti“.
Budelis prabilo apie žmoniškumą
Tačiau vilties žiburėliai tuo metu buvo labai toli – užėmus televizijos bokštą ir Radijo ir televizijos pastatą, visi su nerimu laukė parlamento šturmo.
Operatoriams pavyko įamžinti ypatingai cinišką momentą – smogikams talžant televizijos gynėjus, vienas perversmininkų, LKP CK sekretorius Juozas Jermalavičius rusiškai iš karinės mašinos per garsiakalbį dėstė: „Mūsų idealas – žmoniškumas“.
J.Jermalavičius ėmė meluoti, jog parlamentas jau krito ir valdžia perėjo į „gelbėjimo komiteto“ rankas.
Apsišaukėlio žodžiai buvo palydėti švilpimu, o žmonės visą laiką šaukė: „Fašistai!“, „Okupantai!“, „Laisvę Lietuvai!“.
Panaši dezinformacija buvo platinama ir kituose miestuose – pavyzdžiui, Molėtų savivaldybės atstovai pranešė gavę telegramą, kad Aukščiausioji Taryba jau užimta.
Kankino nežinia
Lietuvai netekus antrų pagal svarbą valstybėje – pagrindinės žiniasklaidos – pastatų, žmonės lėkė prie paties svarbiausio.
Iš Vilniaus nutrūkus televizijos ir radijo transliacijoms, gyventojus kamavo nežinia, ar parlamentas dar dirba. Tai, kad jis posėdžiauja, daugelis žmonių nežinojo.
Prieš pusę trijų parlamentarams pradėtos dalinti dujokaukės, laukiant puolimo ir ašarinių dujų atakų.
Aukščiausiosios Tarybos koridoriai, foje atrodė įspūdingai – vyrų tiek daug, jog nėra kur obuoliui nukristi, visi pasirengę sutikti įsibrovėlius. Tiesa, daugumos ginklai – lazdos.
„Turintys šaunamąjį ginklą yra sutelkti greta rūmų“, – iš parlamento tribūnos pareiškė Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A.Butkevičius, pridūręs – jei sovietų kariškiai šaudys į AT viduje esančius žmones, sulauks atsakomosios ugnies.
Niekas nesitraukė
Kunigas Robertas Grigas suteikė nuodėmių atleidimą kartu su juo parlamente buvusiems žmonėms.
Lauke stovintys gynėjai, girdintys, kas kalbama posėdžių salėje, meldėsi už Lietuvą.
V.Landsbergis paragino moteris deputates eiti namo, bet nė viena nežengė pro duris.
Tokį pat raginimą išgirdo ir Nepriklausomybės aikštėje budėjusios moterys, vaikai, bet žmonių joje nesumažėjo – priešingai, pasipildė naujais.
Sovietai nepuolė parlamento, nes bijojo dar didesnio triukšmo pasaulyje.
Iš aukštų Kremliaus ir kariuomenės atstovų lūpų neoficialių pokalbių metu tryško cinizmo fontanai: „Būtų per daug mėsos“.
Sausio 13-osios rytą iš SSRS kariškių mašinų sklido pranešimai, jog „gelbėjimo komitetui“ perėmus valdžią, uždraudžiami mitingai ir eitynės, o nuo 22 iki 6 val. įvedama komendanto valanda.
Sostinės komendantu buvo paskirtas generolas Vladimiras Uschopčikas, tačiau jokie agresoriaus bauginimai padėties nepakeitė – žmonės ir toliau ėjo ginti parlamento, kitų strategiškai svarbių objektų.
Miegojo ar davė įsakymus?
Aukščiausioji Taryba tomis valandomis nė kiek nepriminė 1940-ųjų metų birželio, kai nunarinę galvas politikai sutiko su Sovietų Sąjungos ultimatumu ir pasidavė be mūšio.
Buvo rengiamasi ne tik fiziniam pasipriešinimui – vyko ir nežmoniškai įtemptas informacinis karas.
Lietuva veržėsi į pasaulio eterį ir sulaukė užtarimo kone visoje planetoje – agresorės SSRS adresu pasipylė protestai, grasinimai sankcijomis, o mūsų šaliai reiškiamas atviras susižavėjimas.
Tačiau su Kremliaus šulais sunkiai sekėsi susikalbėti.
Siaubingą naktį vaizdžiai iliustruoja tuomečio parlamentaro Vladimiro Jarmolenkos, AT apsaugos skyriaus Artūro Skučo atsiminimai, įamžinti jo knygoje „Pėstininko užrašai“.
V.Landsbergis skambino į Maskvą, bet su SSRS prezidentu eilinį kartą nebuvo sujungtas – kažkuris iš „dvariškių“ pareiškė, jog M.Gorbačiovas miega.
„Pažadinkite, ypatingai svarbus reikalas. Prikelkite jį, čia pas mus Vilniuje jūsų kareiviai žudo taikius piliečius. Gatvėse tankai.
Primygtinai prašau mane sujungti ... Kaip tai baigiate pokalbį?!”, – piktinosi parlamento pirmininkas.
Po trečio nesėkmingo skambučio V.Landsbergis ištarė: „Niekšai! Tiesiog amoralu pasakyti, kad šalies vadovas miega, kai jo kareiviai žudo taikius beginklius žmones. Jie neturi moralės. Kokia moralė ten, kur ČK-NKVD-KGB!”.
Po nesėkmingų mėginimų prisikasti iki M.Gorbačiovo sąžinės, kurios jis neturėjo, nuspręsta skambinti demokratiškiems Rusijos deputatams.
Tą pačią naktį apie uniformuotų monstrų siautėjimą Vilniuje trimitavo visas pasaulis – tai buvo svarbiausia naujiena planetoje.
Po žudynių Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius ištarė įsimintinus žodžius: „Lietuva stojo į savo didžiausių vertybių – laisvės ir nepriklausomybės sargybą. Beginklė, susikibusi rankomis ir stipri savo dvasia“.
Žodžiai – lyg muzika
Vilniuje užgrobus radiją ir televiziją, Lietuva neliko atkirsta nuo pasaulio – po neilgos tylos iš Sitkūnų radijo stoties kaip gražiausia muzika nuskambėjo žurnalistės Jolantos Šarpnickienės žodžiai: ”Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas”.
Netrukus buvo įjungtas Juragių televizijos retransliacijos stoties siųstuvas ir iš Kauno studijos į žiūrovus prabilo žurnalistas Modestas Patašius: „Vilniuje televizija užgrobta, bet Lietuva dar gyva. Kalba Kauno redakcija. Sugebėjome per 10-15 minučių išeiti į į eterį ir būsime, kol galėsime“.
Prie Kauno esančios Sitkūnų ir Juragių stotys, ko gero, tapo labiausiai Lietuvos žmonių saugomais objektais po parlamento.
Į Sitkūnus su artimaisiais skubėjau ir aš, tuo metu dar tik 16-metis snarglius iš Kauno – „žiguliukus“ palikome prie greitkelio – netoliese yra įsikūrusi ši nedidelė gyvenvietė.
Suvažiavo marios automobilių – prie įėjimų į stoties pastatą vilkome armatūrą ir kitas kliūtis sovietų desantininkams, kurių laukėme atvykstant kiekvieną minutę.
Pasklidus žiniai, kad okupantų vilkstinės jau juda link mūsų, apjuosėme radijo stotį rankomis ir laukėme.
Beginklių, nepatyrusių žmonių būriai tuo metu gal atrodė juokingai, tačiau pažvelgęs į jų akis pajutau, kad anksčiau ar vėliau laimėsime – pasiaukojimo tėvynei upė buvo pernelyg smarkiai ištvinusi, kad ją galėtų kas nors sustabdyti.
Pavojaus signalas apie artėjančius grobikus nepasitvirtino, tačiau budėjimai dar ilgai nenutrūko.
Lietuva neužvėrė radijo ir televizijos lango, nors iki 1991-ųjų rugpjūčio pabaigos veikė ir kolaborantų kanalas, visuomenės pramintas „kaspervizija“, nes jam vadovavo vienas perversmininkų KGB pulkininkas Edmundas Kasperavičius.
Sudarė emigracinę Vyriausybę
Sausio 13-osios naktį parlamentarai į posėdžių salę rinkosi ne taip skubiai, kaip norėjosi: pusę keturių jų buvo tik 60, dar po pusvalandžio – 82, o paryčiais – apie 90.
Buvo nutarta sudaryti Vyriausybę emigracijoje, vadovaujamą Užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo, jei agresorius sutrukdys parlamentui vykdyti savo įgaliojimus.
A.Saudargas tuo metu buvo Lenkijoje.
Parlamentas skubiai sudarė Lietuvos laikinąją gynybos vadovybę, susidedančią iš AT pirmininko Vytauto Landsbergio, vis dar premjero Alberto Šimėno, Saugumo departamento generalinio direktoriaus Mečio Laurinkaus, Krašto apsaugos departamento vadovo Audriaus Butkevičiaus, deputatų Zigmo Vaišvilos, Romualdo Ozolo ir Aleksandro Abišalos, Vidaus reikalų ministro pavaduotojo Vaclovo Zabarausko.
Pareiškęs užuojautą sausio 13-osios naktį žuvusių ir sužeistų žmonių artimiesiems, parlamentas paskelbė šalyje gedulą.
Aukščiausioji Taryba kreipėsi į viso pasaulio vyriausybes, prašydama nedelsiant pripažinti, jog Sovietų Sąjunga užpuolė suverenią valstybę – nepriklausomą Lietuvos Respubliką.
Buvo paskelbtas kreipimasis ir į SSRS žmones: „Tai, kas įvyko šiąnakt Lietuvoje, yra ne tik Lietuvos, bet ir Jūsų visų tragedija. Lietuva priešinasi tuo, kuo gali. Jūs irgi turite padaryti tai, ką galite. Žmonės tiki tik darbais“.
Pasklidus informacijai, kad prie parlamento, lydimi kariškių, vėl ketina mitinguoti sovietmečio šalininkai, V.Landsbergis patarė gynėjams palikti tuščią tarpą prie Martyno Mažvydo bibliotekos, kurį saugos policija, vengti provokacijų ir susirėmimų, kuriais būtų galima pateisinti kariuomenės panaudojimą: „Jūs esate mūsų skydas, bet ne kalavijas“.
Tačiau promaskvietiški mitinguotojai nepasirodė.
Paskirtas naujas premjeras
Posėdžio metu pasigesta premjero A.Šimėno – pastarasis lemtingų įvykių sūkuryje dingo kaip į vandenį.
Suglumusiems deputatams svarstant, kur jis galėjo prapulti, į parlamentą atvykęs Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys pareiškė: „Ministrų kabinetas yra keistoje moralinėje ir juridinėje situacijoje. Premjero pradingimas – čia didžioji mįslė“.
Nerimaujant, kad A.Šimėnas gali būti sovietų pagrobtas ir šantažuojamas, jis buvo atleistas iš pareigų „kaip nežinia kur esantis ir negalintis eiti savo pareigų“, o jo vietą užėmė dešiniųjų pažiūrų ekonomistas Gediminas Vagnorius, gerokai vėliau papildęs Darbo partijos gretas, kuri klimpo skandalų ir aferų liūne.
Nepasitikėjo apsaugininkais
Tą pačią dieną A.Šimėnas atsirado ir papasakojo parlamentarams apie savo naktines keliones.
Nenorint audrinti visuomenės, jo buvo klausomasi uždarame posėdyje.
Iš ilgo ir ne itin rišlaus pasakojimo buvo galima suprasti, kad A.Šimėnas nepasitikėjo savo apsaugininkais ir vairuotoju.
Sausio 13-osios naktį A.Šimėnas sulaukė skambučio apie neramumus ir pareikalavo sujungti jį su V.Landsbergiu, tačiau to nebuvo padaryta.
Prie premjero namų atvyko vairuotojas – ne tas, kuris paprastai vežiodavo, o kitas.
A.Šimėnui buvo pasakyta, kad jis turi vykti į Vyriausybę.
Manydamas, kad pasislėpęs nuo perversmininkų bus naudingesnis Lietuvai ir baimindamasis dėl šeimos saugumo, jis su artimaisiais visiems dingo iš akiračio. Norėjo susisiekti su V.Landsbergiu per tarpininką, bet pavėlavo.
Tik gerokai vėliau išaiškėjo, kad A.Šimėnas tuo metu persėdo į savo bičiulio Romo Kondroto automobilį ir su šeima buvo pristatytas į Druskininkus.
Aiškinimai – migloti
Atleisto A.Šimėno aiškinimai sausio 13-ąją skambėjo suveltai ir buvo sunkiai suvokiami: „Nuostata, mano manymu, buvo tokia: kol apie mane neaišku, aš ir lieku Pirmininkas. Visada lieku Pirmininkas, aišku ar neaišku, aš visada Pirmininkas. Kai jau aišku, kad manęs nėra, štai tada aš jau ir nebe Pirmininkas (...).
Ir tada man iškilo vienintelis klausimas, ar gerbiamasis A.Saudargas jau Lenkijoje, ar dar ne Lenkijoje. Ir aš nusprendžiau: iki tol, kol aš neįsitikinsiu, kad jis Lenkijoje, truputį pabūsiu ne Pirmininku, būsiu neaiškus. Nieko baisaus čia nebus, kadangi aš vis tiek Pirmininkas“.
G.Vagnorius prieš balsavimą dėl jo kandidatūros į premjero postą pareiškė, jog A.Šimėnui atsiradus užleis jam vietą, tačiau žodžio netesėjo.
Netgi pats nutarimas dėl A.Šimėno atleidimo skambėjo taip – jam atsiradus, jo pareigybės atstatomos.
Kita vertus, keistas A.Šimėno poelgis – dingimas lemtingu momentu niekam net nepranešus, jo neryžtingumas, pasimetimas tarsi šaukte šaukė, jog premjero poste jis likti nebegali.
Tai krito į akis net socialdemokratui V.Andriukaičiui: „ Aš, kaip gydytojas per daug sujaudintas (...) galbūt Albertas sutiktų, kad toliau Ministro Pirmininko pareigas eitų G.Vagnorius, o Albertas atsiimtų savo kandidatūrą“.
Pastatė įspūdingas barikadas
Sausio 13-ąją nuo ankstaus ryto tūkstančiai žmonių puolė statyti barikadas parlamento išorėje – tempė didžiules metalines užtvaras, į AT vedantys keliai užtverti sunkvežimiais, traktoriais, autobusais.
Vėliau ekskavatoriais buvo kasami prieštankiniai grioviai, įrengtos barikados iš didžiulių gelžbetonio luitų.
Įvairiais paskaičiavimais, prie Aukščiausiosios Tarybos įdienojus kruvinąjį sekmadienį buvo susirinkę apie 50-100 tūkst. žmonių.
Sovietų kariškiai nebandė pulti parlamento – gynėjų vienybė juos išmušė iš vėžių.
Įtampą šiek tiek sumažino į Vilnių atvykusi SSRS AT Tautybių Tarybos delegacija, susitikusi su kariškiais.
Melo propaganda
Tačiau Kremliaus grietinėlė ir žiniasklaida tada šlykščiai iškraipė sausio įvykius. Beje, tai daroma iki šių dienų.
Melo konkurse iš visų sovietinių žurnalistų nepralenkiamas buvo Aleksandras Nevzorovas, kurio sukurptas filmas „Nashy“ – klastotė nuo pradžios iki pabaigos: dėl visko neva kalti „agresyvūs nacionalistai“, nusiteikę prieš „taikius“ Rusijos karius ir omonininkus.
Sausio 13-ąją žuvę ir sužeisti žmonės esą buvo atvežti iš įvairių avarijų vietų – rusų tankai čia niekuo dėti.
Požiūris per 27 metus ne ką tepasikeitė. Rusijos režimas globoja Vilnių kraujuje paskandinusių KGB „Alfos“ smogikų vadą Michailą Golovatovą, ieškomą visoje Europoje, o saviškių nušautas KGB leitenantas Viktoras Šatskichas net buvo pagerbtas už „didvyrišką televizijos bokšto išlaisvinimą“ – ar dar gali būti didesnis pasityčiojimas?
Neįminta daug paslapčių
Į apsišaukėlių „gelbėjimo komitetą“ sulindę LKP CK pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius, antrasis sekretorius Vladislavas Švedas, CK sekretorius, sovietų generolas Algimantas Naudžiūnas, Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Juozas Kuolelis, atsargos pulkininkas Vitalijus Šurupovas, LKP Vilniaus komiteto pirmasis sekretorius Valentinas Lazutka, antrasis sekretorius V.Chadunkinas, Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas majoras Vladimiras Uschopčikas ir kiti perversmininkai sulaukė skirtingo likimo.
Pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, dauguma jų paspruko į Rusiją, Baltarusiją, iki šiol ten gyvena ir dergia Lietuvą.
Nuteisti pavyko vos saujelę antivalstybines organizacijas kūrusių, perversmą rengusių komunistų M.Burokevičių, J.Kuolelį, J.Jermalavičių, kolaboravusį Vidaus reikalų ministerijos vyriausiąjį inspektorių Jaroslavą Prokopovičių, radijo stoties „Tarybų Lietuva“ vadovus Leoną Bartoševičių ir Stanislavą Mickevičių.
Procese dėl kruvinųjų sausio įvykių dar nepadėtas taškas. Vilniuje šiuo metu vyksta teismas, kaltininamųjų daugiau nei 60, tačiau visi, išskyrus du pėstininkų roles atlikusius kariškius Vladimirą Kotliarovą ir Sergejų Kostecą, teisiami už akių.
KGB „Alfos“ būrio vyriausiasis budelis Michailas Golovatovas, SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas Vladimiras Uschopčikas, Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretoriui Vladislavas Švedas, LKP CK sekretorius A.Naudžiūnas ir kiti kaltinamųjų sąrašo tūzai į Lietuvą bus pristatyti nebent tuo atveju, jei Rusijos režimą nugalės demokratinės jėgos.
Vargu ar į teismą atvyks buvęs SSRS prezidentas M.Gorbačiovas. Sausio 13-osios byloje jis pripažintas liudytoju, nors tikriausiai jam derėtų būti tarp kaltinamųjų.
Sausio 13-osios žudynių organizatoriai ir vykdytojai, matyt, nusineš į kapus paslaptis, kas tą naktį davė lemtingus įsakymus. Taip pat neaišku, kiek buvo neišaiškintų kolaborantų, užsidėjusių nepriklausomybės šalininkų kaukes, kokie vaidmenys jiems buvo numatyti perversmo sėkmės atveju.
Bet tiesa anksčiau ar vėliau galbūt vistiek išlįs į paviršių?
