Šaliai prisimenant Sausio 13-ąją, geriausiai ją mena įvykių liudininkai. Viena jų buvo ir Amerikoje gimusi ir Kaune pastaruosius 28 metus gyvenanti V.Arbas.
Iš Amerikos V.Arbas atvyko į Kauną dėstyti Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Ir nors bandė persikelti į Vilnių ir grįžti į Ameriką, Kaunas jai tapo tikraisiais namais.
Ji puikiai prisimena Sausio 13-ąją ir kiek lietuviams kainavo ši laisvė, kuria dabar dalis naudojasi, kad emigruotų.
– Kaip nutarėte grįžti į Kauną, o ne į Vilnių ar kitą Lietuvos miestą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė V.Arbas.
– Kaune tuo metu buvo atkurtas VDU, sovietmečiu buvęs sunaikintas. Man patiko ši idėja.
Mama gaudavo spaudą iš Lietuvos ir rado reklamą, kad universitetas ieško anglų kalbos dėstytojų.
1992 metais gyvenau Vilniuje, bet ten buvo baisu – buvo labai daug rusakalbių, kurie taip niekada ir neišmoko lietuviškai, o Kaunas jau buvo mano namai.
– Kai atvažiavote į Kauną, koks jis jums pasirodė?
– Kaunas man buvo nuostabiai gražus. Vaizdai skyrėsi nuo Kalifornijos – labai daug medžių, daug žalumos, parkų. Vis dėlto miestas man pirmiausia – žmonės.
Kaune sutikau labai daug gerų žmonių. Tarkime, tik atvažiavus man iš kišenių ištraukė pirštines, o pirkti niekur negausi. Viena pažįstama magiškai surado man pirštines.
Žmonės prižiūrėdavo, ar turiu ką valgyti, rūpindavosi, kad turėčiau kur gyventi, kartais net užleisdavo savo tuščią butą, patardavo.
– Kaune gyvenate kone trisdešimt metų. Kas jame per tą laiką pasikeitė?
– Ne taip lengva pastebėti pokyčius, kai gyvenu čia. Vis dėlto šį tą pastebiu. Gyvenau prie Senųjų kapinių, vieną vakarą grįždama namo buvau užpulta. Greičiausias kelias namo man buvo per vidurį parko. Ten buvo labai daug krūmų, šabakštynų. Nedorėliai slėpdavosi šešėliuose tarp tų krūmų.
Dar užtruko šiek tiek metų, bet galų gale miestas krūmus apkarpė, teritoriją apvalė, įrengė apšvietimą ir parkas tapo jaukesnis ir saugesnis.
Jis nėra visiškai saugus, bet tai būdinga kiekvienam miestui. Kaune gyvendama išmokau nevaikščioti parko viduriu. Ir chuliganų sumažėjo, su jais nebesusiduriu. Gal jie visi emigravo? Girdžiu tokių nuomonių.
– Minime Sausio 13-ąją. Kaip kauniečiai šiandien išgyvena laisvę?
– Anuomet žmonės buvo aistringi, jiems laisvė buvo labai svarbi. Žinoma, ne visiems. Buvo tokių, kurie norėjo, kad rusai valdytų. Tokių yra ir šiandien. Bet dabar jie taip garsiai nesireiškia.
Šiandien nebejaučiu tokios stiprios kai kurių žmonių neapykantos Lietuvai kaip anksčiau. Gal tie, kurie nekentė, išvažiavo?
– Kur praleidote sausio 13-osios naktį? Kokia ji jums buvo?
– Gal dėl to vis dar esu Lietuvoje – dėl tų sausio 13-osios išgyvenimų. Tą naktį buvau prie Parlamento rūmų. Maniau, kad žūsiu, buvau visiškai susitaikiusi su mintimi, kad mirsiu tėvynėje ir kad taip reikia.
Ta naktis psichologiškai mane pakeitė. Atsirado nuojauta, kad jei išvyksiu, kas nors blogo atsitiks Lietuvai.
Čia nėra jokios logikos, bet negalėjau išvykti. Vėliau Kaune per televiziją verčiau žinias į anglų kalbą.
Taip pat surinkau studentus, kurie geriausiai mokėjo anglų kalbą.
Jie versdavo žinias iš laikraščio, o aš tikrindavau. Tas žinias jie skaitė radijuje.
Po 22 metų buvau už tai apdovanota prezidentės Riterio kryžiaus ordinu. Labiausiai liūdna, kad nepadariau studentų sąrašo, kurie tuo metu dirbo. Labai norėčiau su jais susitikti ir kartu prisiminti tuos svarbius įvykius.
Gaila, kad Kaune niekas neprisiminė mūsų indėlio. Ne kartą skaudžiai dėl to verkiau.
– 1990 metais į Kauną persikėlėte iš Los Andželo. Kokie Kauno pranašumai prieš šį JAV didmiestį?
– Kaune nereikėjo kaip Amerikoje po tris valandas per dieną važinėti nuo vieno darbo į kitą, atsirado daugiau laisvo laiko.
Man labai gera gyventi mažesniame mieste. Los Andželas man buvo per didelis. Kaunas yra pats tas – nei per didelis, nei per mažas.
Viena bėda, kad pastaruoju metu praradome per daug žmonių.
– Iš ko jaučiate, kad Kaune mažiau žmonių?
– Labai jaučiu. Nesimato kai kurių kauniečių, prie kurių buvau įpratusi. Jie dingo. Kai kuriuos pastebiu feisbuke. Gaila, kad Kaune jų nebėra.
– Ką Kaunas galėtų daryti, kad emigrantai grįžtų?
– Dabar jau nežinau. Gerokai šaukštai po pietų. Galbūt gerbti savo piliečius, kad bent neišvažiuotų tie, kurie svarsto apie išvykimą.
Gaila, kad tinkamu laiku valdžia nepasidomėjo ankstesnių emigrantų patirtimi. Tarkime, mano tėvai būtų galėję daug papasakoti (o knygose ir pasakoja), koks tas emigrantų gyvenimas.
Tegu emigrantai nepasakoja, kad išvykę jie patenka į rojų. Tik savo šalyje gali jaustis tikrai savas ir priimtas. Pasaulis nekenčia emigrantų.
– Kaip vertinate pasiūlymą, kad išvykusių vietą užimtų imigrantai?
– Amerika dėl to ir klesti, kad priima imigrantus. Atvykėliai pradeda naują verslą, rinka pasidaro didesnė. Tik Lietuvoje visi dreba, kad ateis užsienietis ir ką nors padarys. Keistoka tokia baimė.
– Pati buvote imigrantė. Kokia yra imigrantų dalia?
– Visame pasaulyje imigrantai yra nemylimi, nes darbus atlieka pigiau nei vietiniai, dėl to šie netenka darbo vietų.
Ir mes Amerikoje nelabai buvome priimti. Atsimenu, buvau 12 metų, kai persikraustėme į pasiturinčių žmonių rajoną. Viena moteris pradėjo mane klausinėti apie Lietuvą, ar tėvai norėtų ten grįžti. Atsakiau, kad norėtų. „Tai tegu jie ir važiuoja iš čia“, – piktai atrėžė ji. Mane sukrėtė jos pasakymas. Net neabejoju, kad ir dabartiniai emigrantai patiria tokią neapykantą, gal net stipresnę.
