Nenorėdama mūsų paleisti iš narvo, kuriame laikė nuo 1940-ųjų, Sovietų Sąjunga žvangino kariniais ir ekonominiais ginklais, žudė laisvės gynėjus, grobė pastatus, grasino nutraukti gyvybiškai svarbių žaliavų tiekimą, atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, palikti ją be energijos.
K.Prunskienės ministrų kabinetui drastiškai pakėlus maisto kainas, sausio 8-ąją komunistų sutelkti mitinguotojai nesėkmingai šturmavo parlamentą, tą pačią dieną Vyriausybė atsistatydino. Sausio 9-ąją sovietų šalininkų demonstracijos tęsėsi, be to, į Lietuvą atvyko KGB būrys „Alfa“ ir Pskovo desantininkai, laukę iš savo vadų kruvinųjų įsakymų. Tūkstančiai žmonių stojo ginti parlamento, daugelis jų pradėjo budėti pagal Sąjūdžio sudarytą tvarkaraštį.
Sausio 10-ąją Lietuva sulaukė SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo ultimatumo, paskirtas naujas premjeras Albertas Šimėnas.
Sausio 11-ąją šaudę į beginklius žmones, daužę juos automatų buožėmis, užgrobę Spaudos rūmus, krašto apsaugos, kitus strategiškai svarbius pastatus, paralyžiavę geležinkelį sovietų kariškiai siautėjimą pratęsė ir sausio 12-ąją, šeštadienį.
Sausio 12-oji. Gynėjų pasiaukojimas, sprogimai, atakos ir nauji kolaborantai
Kolaborantai – su kaukėmis
XX amžiaus pabaigos barbarų ordos užiminėjo vis naujus objektus – jie ne itin skyrėsi nuo savo pirmtakų V amžiuje, tik kuokas pakeitė tankai, kulkosvaidžiai ir automatai.
Situacija priminė Stalino laikus, kai buvo visiškai nesiskaitoma su priemonėmis.
Jau sausio 12-osios naktį okupantai įjungė aukštesnę pavarą – pusę pirmos įsiveržė į Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazę Valakampiuose. Tuo metu Policijos įstatymas jau įsigaliojo, tačiau laikinai tebebuvo naudojamas pavadinimas „milicija“.
Kariškiai atėmė 15 atkuriamos policijos automobilių, 200 kovinių ir sportinių šaunamųjų ginklų.
Keliasdešimt kolaborantų, vadovaujamų būrio štabo viršininko Boleslavo Makutinovičiaus, perėjo pas okupantus. Kai kurie iš jų veidus slėpė po kaukėmis, tarsi bankų plėšikai ar teroristai.
Sprogimai ir liepsnos
Tai buvo tik dar vienos nežmoniškai įtemptos paros pradžia.
Žinomas lietuvių ir šveicarų kilmės JAV mokslininkas Alfredas Erichas Sennas, prieš vidurnaktį eidamas pro Lietuvos savanorių pastatą, esantį netoli Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, akimirką pamanė, kad iš pažiūros viskas atrodo ramu: „Po pusvalandžio šiame pastate sprogo bomba.“
Pusę penkių ryto užpulta Policijos akademija, dar po valandos suliepsnojo Lietuvos pasieniečių namelis, stovėjęs prie kelio Vilnius–Lyda.
Į Vilnių atvyko SSRS gynybos ministro pavaduotojas Vladislavas Ačialovas, tačiau padėtis nuo to nepasidarė ramesnė.
AT pirmininkas Vytautas Landsbergis toliau bandė prisibelsti iki Michailo Gorbačiovo, tačiau visi skambučiai buvo tarsi šauksmas tuščio miško platybėse – jis taip ir nebuvo sujungtas su SSRS prezidentu.
Lietuvos žmonių saugomas parlamentas, televizija ir radijas dirbo visą naktį, bet atokvėpio nebuvo ir išaušus rytui.
Prieš vidurdienį užpultas pasienio postas, įrengtas netoli Varėnos, – SSRS kariškiai sutraiškė kelio užtvarą ir atėmė pasieniečių vagonėlį.
Priglaudė į savo namus
Karinė technika, dešimtys tankų ir šarvuočių, judėjo po visą miestą, tačiau įbauginti žmonių nepavyko – jie liko budėti prie parlamento, televizijos ir kitų svarbiausių pastatų.
Gynėjai rūmuose ir prie jų budėjo pasikeisdami – vieniems ilsintis vietoj jų stodavo kiti.
Vilniečiai, ypač gyvenantys netoli Aukščiausiosios Tarybos, ištiesė pagalbos ranką atvykusiems iš kitų miestų ir rajonų – priimdavo žmones nakvoti, maitindavo. Niekas negalvojo, kiek tai kainuos.
Iškilus rūpesčiui, kaip pamaitinti šimtus savanorių, kurie leido paskutinius pinigus parlamento valgykloje, atsiliepė šalies ūkininkai – dviejų ūkių šeimininkai iš Molėtų ir Varėnos rajonų paskerdė kelias kiaules, o maistas sausio 12-ąją buvo pristatytas į Vilnių.
Sostinės kepyklos, stengdamosi pamaitinti minias savanorių, iškepė 50 procentų daugiau duonos.
Kai kurie parlamento gynėjai miegojo tiesiog ant laiptų, esančių pastato viduje.
Tai buvo tik lašas pasiaukojimo ir gerumo pavyzdžių jūroje.
Išleista „Laisva Lietuva“
Sausio 12-ąją įdienojus trispalvių apsuptoje parlamento aikštėje pasigirdo „Tėve mūsų, kuris esi danguje“ – maldos žodžius kartojo ne tik tūkstančiai parlamento gynėjų, bet ir žmonės, sekantys įvykius per televiziją.
Savanoriai godžiai akimis rijo laikraščius – nepaisant Spaudos rūmų užgrobimo, sausio 12-ąją laisvas žodis pasiekė gyventojus.
Išvarytos iš rūmų trylikos lietuviškų, rusiškų, lenkiškų leidinių redakcijos tą dieną išspausdino pirmą bendrą laikraščio „Laisva Lietuva“ numerį, kuris buvo platinamas nemokamai.
Kariškiai kurstė įtampą ir Kaune, kituose miestuose – gyventojai su nerimu stebėjo jų aktyvų judėjimą.
Laikinojoje sostinėje sovietų kariuomenė sukėlė dvi avarijas, per kurias vienas žmogus žuvo ir trys buvo sužeisti.
Deputatas Algirdas Patackas pranešė, jog Kaune suimti trys taksistai, pagrobti jų automobiliai.
Kareiviai patruliavo į Kauną vedančiuose keliuose Garliavoje, Rokuose, nesėkmingai bandė užgrobti telefonų stotį Taikos prospekte – 300 kauniečių savo kūnais užstojo šį objektą.
Turėklai virto lazdomis
Parlamento viduje sausio 12-ąją buvo skubiai tvirtinamos barikados – prie langų pristatinėjami foteliai, kitokie baldai, smėlio maišai, metalinės plokštės.
Dauguma savanorių neturėjo šaunamųjų ginklų – rengėsi sutikti sovietų užpuolikus metaliniais strypais, buvo paruošę ir „Molotovo kokteilius“.
Gynėjų ginklais tapo ir Aukščiausiosios Tarybos turėklų dalys – jos atstojo lazdas.
Didžiulis krūvis teko AT Apsaugos skyriaus vadovui Artūrui Skučui, Gynybos štabo viršininkui Jonui Gečui, Krašto apsaugos departamento generaliniam direktoriui Audriui Butkevičiui, kariuomenės kūrėjui Albertui Daugirdui ir daugeliui kitų žmonių, kūrusių planus, kaip atremti okupantų atakas.
J.Gečas sausio 12-ąją į štabą sukvietė ryšininkus, davė reikalingus nurodymus – kiekvienam šių žmonių buvo suteiktas šifras.
Ryšininkai budėjo visuose aukštuose, turėjo savo postus – prireikus jie buvo pasirengę bet kuriuo momentu perduoti svarbią informaciją.
„Svečiams“ – minos ir vielos
Sausio 12-ąją parlamente dalis perėjimų, ventiliacinės angos buvo apraizgyti spygliuota viela, kad įsibrovėliams būtų kuo sunkiau veržtis.
Smėlio maišai, metaliniai tinklai saugojo pirmąją AT aukštą.
Smėlio barstytuvais buvo blokuotas įvažiavimas į šiaurinį Aukščiausiosios Tarybos kiemą.
Įėjimus į parlamentą blokavo ir autobusai, gynėjų pastatyta armatūra, o įėjimas iš Neries pusės buvo užminuotas.
Medicinos įstaigos atvežė tvarsčių ir kitokių priemonių, kurios praverstų sužeidimų atvejais. Buvo pasirūpinta ir dujokaukėmis.
Lemtingomis sausio dienomis grupė ginkluotų gynėjų buvo pasirengę užkurti pirtį AT šturmuotojams kitoje Neries pusėje ties Žvėryno tiltu – atakuoti sovietų kariškius iš nugaros.
Užpuolikai galėjo pulti nuo viršaus, todėl parlamento stogas buvo užminuotas, ant jo uždėta spygliuota viela.
Sausio 12-ąją vakarinis įėjimas į rūmus buvo pradėtas minuoti – V.Landsbergiui parvykus buvo užminuojamas, o išvykstant – išminuojamas.
I rūmuose buvo posėdžių salė – kad sovietų desantininkams būtų sunkiau į ją patekti, įėjimai buvo užkrauti baldais, pasirūpinta ir sprogmenimis.
Šautuvas – iš lovos kojos
AT pastatą buvo pasirengę apginti apie 2000 vyrų – pasieniečių, šaulių, Lietuvos karininkų kursų klausytojų, karių, instruktorių ir, žinoma, „iš gatvės“ atvykusių patriotų.
300 žmonių, suskirstytų į 15 būrių, buvo pasirengę ginti išorinį perimetrą.
Šaunamąjį ginklą turėjo tik maždaug kas dešimtas gynėjas, tačiau ir šis arsenalas buvo palyginti menkas – medžiokliniai ir mažo kalibro šautuvai, savadarbiai pistoletai, sportiniai, net pokario rezistencijos laikų ginklai. Vienas šautuvas buvo pagamintas iš metalinės lovos kojos.
Ginklų trūko net parlamento Apsaugos skyriui – iš 120 žmonių tik maždaug 30 skyriaus vyrų turėjo kovinius pistoletus ir automatinius šautuvus.
Visi kiti gynėjai rankose laikė peilius, kirvius, strypus. Ginklus atstojo ir gesintuvai, priešingo jiems poveikio priemonės – benzino buteliai.
Laukiant raudonųjų užgrobėjų parlamente buvo įrengta šaudykla, remontuojami ginklai, netgi veikė sprogmenų dirbtuvės.
Aistros dėl ginklų
Vidaus reikalų ministras, buvęs KGB pulkininkas Marijonas Misiukonis, nesutiko duoti AT gynėjams šaunamųjų ginklų, nors tuo metu VRM jų turėjo sukaupusi apie 3000 vienetų.
Priežastis, kad ginklai parlamento rūmuose galėjo sukelti daug bėdų ir pralieti kraują sovietams į juos net neįžengus, pateisinama tik iš dalies.
Ginklų nereikėjo duoti anksčiau jų nenaudojusiems žmonėms, tačiau patirtį turintiems pareigūnams, pasieniečiams, kariams, instruktoriams jie tikrai nebūtų pakenkę.
Sausio 12-osios vakarą M.Misiukonis pareiškė su savo bendradarbiais ginsiantis Vidaus reikalų ministerijos pastatą.
Tačiau Lietuvoje tuo metu svarbiausias pastatas buvo Aukščiausioji Taryba, antras pagal svarbą – televizija, nušviečianti savo šaliai ir užsieniui kruvinus puolimus.
Priešas galėjo užimti kad ir dešimt vidaus reikalų ministerijų, nepriklausomybė iš esmės gyvuotų tol, kol šalyje posėdžiautų parlamentas, todėl VRM reikėjo mesti didesnes pajėgas AT rūmams ginti. Tačiau parlamento gynyba daugiausia rūpinosi ne VRM, o kitos struktūros.
Lietuvos laimė, kad Vidaus reikalų ministerija neskilo, niekas, išskyrus saujelę kolaborantų, neperėjo į okupantų pusę – daugelis atkuriamos policijos pareigūnų buvo atsidavę tėvynei, saugojo parlamentą nuo sovietinių riaušininkų.
Tačiau būta ir tam tikro vangumo, kaip savo knygoje „Pėstininko užrašai“ prisiminė A.Skučas. Sausio 7-osios vakarą, kai jau buvo aišku apie rengiamus didelius neramumus ir reikėjo telktis parlamento gynybai, jam paskambino M.Misiukonio pirmasis pavaduotojas Petras Liubertas ir pasakė: „Daugiau kaip 15 milicininkų duoti negaliu – toks ministro nurodymas.“
Kremliaus žaidimai
Aukščiausioji Taryba sausio 12-ąją svarstė, kokiais atvejais įvesti nepaprastąją padėtį, kaip gintis nuo vis pikčiau dantis šiepiančio agresoriaus.
Deputatai aptarinėjo, ko galima laukti iš okupantų, jų šeimininkų Maskvoje artimiausiomis dienomis ir valandomis.
V.Landsbergis įžvelgė, jog kariškiams yra nurodyta sutriuškinti Lietuvos teisėsaugą ar imtis dar drastiškesnių veiksmų – kelias į nepriklausomybę gali būti sustabdytas, bet žmonių dvasios niekas nepalauš.
Likviduojant lietuvišką policiją, gali būti kuriama sovietinė milicija, pavaldi Maskvos statytiniams.
Kremlius žaidė dvejopą žaidimą – kai kurie aukšti SSRS politikai viešai nepritarė jėgos panaudojimui ir net užjautė Lietuvą, tačiau patyliukais kariuomenei buvo duodami vienas už kitą brutalesni įsakymai.
Todėl reikėjo skubiai imtis gynybos priemonių, priimti jas įtvirtinančius įstatymus.
Kairieji vėl nustebino
Įstatymas „Dėl nepaprastosios padėties teisinio režimo“, kurio reikėtų iškilus pavojui prarasti nepriklausomybę ar kitais ypač svarbiais atvejais, sausio 12-ąją nebuvo priimtas – deputatai nusprendė, jog reikia išsamiau jį aptarti ir pakoreguoti.
Tačiau po ilgų diskusijų 96 balsais pavyko patvirtinti nutarimą „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“, kuriuo AT prezidiumui ir Vyriausybei pavesta sudaryti laikinąją šalies gynybos vadovybę, tvirtinamą parlamento.
Nutarime pabrėžiama, jog krašto apsaugos ir vidaus reikalų pajėgos svarbiausių objektų puolimo atvejais turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui, o SSRS veiksmai įvertinti kaip atvira karinė agresija.
Nors šis nutarimas – neilgas, o jo priėmimas buvo gyvybiškai svarbus siekiant geriau organizuoti pasipriešinimą, jį rengusiems deputatams teko gerokai paplušėti, kol atsirado visoms frakcijoms tinkantis tekstas.
Iki jo priėmimo kai kurie deputatai, ypač daugiau ar mažiau pasvirę į kairę, vėl ėmė kelti šurmulį, skleisti okupantams naudingas dvejones – Justas Vincas Paleckis nesutiko, kad Sovietų Sąjunga vykdo atvirą karinę agresiją, o Mindaugas Stakvilevičius nuėjo dar toliau: „Kaip mes elgsimės? Ar mes skatinsime konfrontaciją su Tarybų Sąjunga?“
Apie ginkluotą pasipriešinimą girdėti nenorėjęs Demokratinės darbo partijos atstovas Bronislovas Genzelis dėstė, jog pasirinkus tokį kelią nebeliks lietuvių tautos, socdemas Vytenis Andriukaitis siūlė klausimo svarstymą atidėti, o liberalas Jonas Tamulis tiesiog apstulbino – padėtis stabilizavosi, todėl galima atsipūsti, skubių ėjimų daryti nereikia.
Socialdemokratų lyderis Kazimieras Antanavičius lenktyniavo su J.Tamuliu, kuris labiau nesuvokia iškilusios grėsmės: „Mums, Lietuvai, šioje situacijoje nieko nėra pavojingo – nei kokia nors okupacija, nei agresija, nei invazija istoriniu, perspektyviniu požiūriu. Tas mūsų noras ginti, man rodos, yra gana pavojingas Lietuvai.“
M.Laurinkus: „Ginsiuosi ir pagaliu“
Tačiau pamurmėję kairieji balsavo už priemones tėvynei ginti – nutarimas buvo priimtas sutartinai.
Tam turėjo įtakos ir jausmingas plojimų sulaukęs Lietuvos saugumo departamento vadovo Mečio Laurinkaus raginimas, kurį būtų galima įtraukti į istorijos vadovėlius: „Aš į Sąjūdį atėjau ne todėl, kad būčiau labai studijavęs Ribbentropo-Molotovo paktą ar slaptus dokumentus, o paprasčiausiai todėl, kad nekenčiau tos sistemos, nekenčiau melo, prievartos ir savo noru ryžausi su jais kovoti. Kovojome tokiu būdu, nes jis iš tikrųjų žmogiškas, humaniškas.
Bet aš matau, kas darosi dabar, ir negaliu pasitraukti. Aš turiu rinktis, ko gero, tas formas, kurias jie man primeta.
O štai iš ypatingojo būrio pastato per pietus išėjo grupė žmonių su baltomis kaukėmis. Ką, jie slepia veidus? Kaip kokie Pietų Amerikos teroristai.
Į Šiaurės miestelį atsiųsta grupė aiškiai parengtų žvalgybininkų, kurie yra su civiliniais drabužiais, netgi ilgais plaukais, partija geriausiai išdresuotų šunų. Kam jie reikalingi? Bet tai jau daroma. Ir taip, kad būtų ir truputį matoma, ir slapta. Bendra srovė, bendras procesas, kurio rezultatas man yra aiškus.
Dėl gynybos. Vartojami įvairūs žodžiai: „priešintis“, „gintis“. Aš paprasčiausiai ginsiuosi. Ginsiuosi pagaliu, kumščiu, kaip mokėsiu. Ginsiuos, jeigu būsiu vienas.“
Trūko ryžto
Negalima kairiųjų kaltinti, kad jie neprisidėjo prie nepriklausomybės pergalės – daugelis jų neišsibėgiojo lemtingomis valandomis, liko su laisvę apgynusia visuomene.
Tačiau jų neryžtingumas kartais stebino, o kartu kėlė ir nemažai klausimų.
Kai kurie buvę komunistų partijos vadovai tarsi lūkuriavo, kuo viskas baigsis.
Jei kam nors tektų rašyti mokslinį darbą, ką lemtingomis sausio dienomis ginant tėvynę nuveikė Algirdas Brazauskas, premjerės pareigų netekusi Kazimira Prunskienė ar kiti žinomi kairiųjų politikai, turbūt tektų gerokai paplušėti ieškant medžiagos.
A.Brazauskas parlamente sausio 12-ąją paskelbė LDDP pareiškimą, jog ši partija remia nepriklausomybę ir smerkia jos priešų veiksmus, tačiau tai buvo bene vienintelis ryškesnis jo poelgis.
Didelį autoritetą turėjęs A.Brazauskas ir jo bendražygiai tomis dienomis ne itin pasižymėjo telkdami visuomenę, ragindami priešintis okupantų savivalei, nepalūžti.
Rusija pasmerkė smurtą
Sausio 12 dieną Lietuva ir vėl sulaukė gausaus tarptautinio palaikymo. Svarbiausias, paradoksalu, atskriejo iš Maskvos – Boriso Jelcino vadovaujama Rusija griežtai pasmerkė SSRS karinius veiksmus.
Lietuva kreipėsi į sovietinių respublikų valdžią prašydama atšaukti agresijoje dalyvaujančius savo šalių karius.
Sovietų kariškiams blokuojant geležinkelį ir kitus kelius, Vilnių vis dėlto pavyko pasiekti demokratinių pažiūrų Rusijos deputatams, kurie iš AT tribūnų sumalė į miltus SSRS veiksmus.
Tą šeštadienį SSRS svarstė naują sąjunginę sutartį – lietuviai, suprantama, šiuose svarstymuose dalyvauti atsisakė.
M.Gorbačiovas, spaudžiamas B.Jelcino, SSRS prezidento taryboje sudarė komisiją, kurios užduotis buvo rasti politinį sprendimą dėl įvykių Lietuvoje.
Toliau baugino žmones
Sausio 12-osios vakarą sovietai tęsė bauginimo kampaniją – 22 valandą karinė kolona iš Šiaurės miestelio pajudėjo Vilniaus centro link. Dar po valandos apsišaukėliai iš „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ pasiskelbė imantys valdžią į savo rankas.
Vidurnaktį tankai, šarvuočiai, sunkvežimiai pasuko į Karoliniškių pusę.
Šioje kolonoje buvo ir KGB „Alfos“ grupės smogikai, pasirengę vykdyti lemtingą puolimą.
Sausio 13-ąją nesiruošė dirbti
Lietuvoje tą šeštadienio vakarą tvyrojo niūrios nuotaikos, tačiau kas galėjo nujausti, kokie tragiški įvykiai šalies laukia artimiausiomis valandomis, laikrodžio rodyklėms perkopus į sekmadienį?
Sausio 13-osios naktis buvo viena šiurpiausių Lietuvoje per visą XX amžių, pasiuntusį valstybei ir taip nemažai sunkių laikotarpių.
Didžiausio puolimo data turbūt nebuvo pasirinkta atsitiktinai – perversmai, karai, invazijos neretai prasideda sekmadienį arba švenčių dienomis tikintis, jog budrumą praras ir okupuojamos tautos, ir tarptautinė visuomenė.
Baigiantis sausio 12-osios parlamento posėdžiui buvo nutarta kitą dieną plenarinių posėdžių nerengti ir rinktis sausio 14-osios rytą.
„Rytoj nedirbame, ilsimės“, – šie žodžiai, ištarti deputatams jau kylant iš savo vietų, buvo labai toli nuo tiesos.
Okupantai nutarė smogti nelaukdami kitos savaitės. Jie žinojo, jog parlamentas sausio 13-ąją neposėdžiaus, jame veikiausiai bus tik nedidelė dalis deputatų
Į Lietuvą įžengė juodžiausia naktis.
(Tęsinys – sausio 13-ąją)
