Lemtingą 1991-ųjų sausį gyvenome nepalyginamai sunkiau – siaučiant infliacijai skaudžiau nei dabar žnaibėsi kainos, parduotuvėse trūko maisto, žmonės kaupė būtinų produktų atsargas, daugybė prekių buvo deficitinės.
Buvo galima tik pasvajoti apie tai, ką turime dabar. Nenorėdama mūsų paleisti iš narvo, kuriame laikė nuo 1940-ųjų, Sovietų Sąjunga žvangino kariniais ir ekonominiais ginklais, žudė laisvės gynėjus, grobė pastatus, grasino nutraukti gyvybiškai svarbių žaliavų tiekimą, atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, palikti ją be energijos.
Tačiau net ir tokiomis sąlygomis žmonės atlaikė milžinišką fizinį ir psichologinį smurtą.
Laisvės trokštančių piliečių neparklupdė nei tankai, nei žiaurios bauginimo akcijos, nei sovietinės propagandos melo srautai.
Po K.Prunskienės Vyriausybės drastiško maisto kainų pakėlimo prosovietinė minia sausio 8-ąją nesėkmingai šturmavo parlamentą. Vėliau prasidėjo pirmojo ministrų kabineto griūtis, ultimatumai, antrosios Vyriausybės priesaika, vis agresyvesni kariuomenės veiksmai.
Laisvės gynėjai kūnais saugojo parlamentą, jame įsikūrė savanoriai iš visos Lietuvos, pasirengę priešintis užpuolikams, pradėjo veikti AT Gynybos štabas. Sausio 11-ąją prasidėjo masinė kariškių invazija, Spaudos rūmuose buvo pralietas pirmasis kraujas.
Sausio 11-oji. Audra prieš uraganą
Kariškiai įsisiautėjo
Neramumai sausio 11-ąją plito žaibiškai – sovietų kariškiai vieną po kito užėmė, plėšė strategiškai svarbius pastatus, paleisdami šūvių serijas į jų gynėjus, beginklius žmones daužydami automatų buožėmis, liedami kraują ir sėdami paniką. Tai jau buvo ne bauginimas, o karo pradžia.
Šių sužvėrėjusių budelių šeimininkai Maskvoje nusprendė, kad žodžių laikas jau praėjo.
Šiaurės miestelyje 100 tankų varikliai suriaumojo jau nuo ryto, pasirengę išriedėti į Vilniaus gatves. Armija buvo pasirengusi atakoms Kaune, Alytuje, kituose miestuose.
Lietuvos radijas ir televizija visą dieną pranešinėjo apie karštus įvykius.
9 valandą komunistai, „Jedinstvo“ ir kiti nepriklausomybės priešininkai vėl rinkosi prie parlamento – provokavo muštynes su Aukščiausiosios Tarybos (AT) gynėjais.
Pasigirdo pranešimų, jog tarp mitinguotojų yra persirengusių kariškių, kurie gali būti panaudoti puolant parlamentą.
Tačiau pastangos nuėjo perniek – gynėjai nesivėlė į provokacijas ir neprileido „jedinstvininkų“ prie AT rūmų. Parlamento aikštėje parlamentą ir jo gynėjus nuo sovietmečio pasiilgusios minios skyrė gana retos atkuriamos Lietuvos policijos pareigūnų gretos.
Aukščiausiosios Tarybos Gynybos štabas toliau rūpinosi, kaip apsaugoti rūmus nuo okupantų, rengė pasipriešinimo planus.
Kariškiai netrukus savo žvilgsnius nukreipė į kitus, menkiau saugomus, pastatus – siekė užgniaužti laisvą žodį, atimti iš lietuvių ginklų atsargas.
11 valandą Kaune užimtas pastatas, anksčiau priklausęs sovietų sukarintai organizacijai – Savanoriškai draugijai armijai, aviacijai ir laivynui remti (DOSAFF), taip pat šalia esantis viešbutis „Vairas“.
Tarsi nujausdamas artimiausius sovietų žingsnius AT pirmininko pavaduotojas K.Motieka paragino žmones ginti Spaudos rūmus, kuriuose leidžiami centriniai šalies dienraščiai, ir televizijos bokštą.
Vilniaus karinės įgulos viršininkui generolui Vladimirui Uschopčikui prieš vidurdienį pranešus apie „karinius manevrus“, prasidėjo masinis šturmas – beveik tuo pačiu metu krito Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamento būstinė sostinėje, KAD Alytaus skyriaus pastatas.
Žaizda kėlė siaubą
Spaudos rūmuose savanoriai stovėjo su gaisrinėmis žarnomis, iškėlę Lietuvos vėliavą, viduje surentę barikadas iš stalų, kėdžių, kito inventoriaus.
Nepaisydami tankų, šarvuočių, karinių sunkvežimių, būriai žmonių aplipo įėjimą į rūmus.
Įsiutę kariškiai ėmė šaudyti į beginklius gynėjus – kulkos sužeidė Krašto apsaugos departamento darbuotoją Vytautą Lukšį, jo likimo draugus Arvydą Kvičkauską, Algį Vaičiuką.
Kitiems gynėjams kliuvo smūgiai automatais, kumščiais.
Ligoninėse atsidūrė septyni žmonės. Labiausiai nukentėjo V.Lukšys, kuriam vienas raudonųjų smogikų šovė į galvą, – kulka smarkiai išdraskė jam veidą, buvo matyti siaubinga žaizda. Jaunas vyras per plauką liko gyvas.
Kariškiai galėjo užgrobti rūmus ir nedaužydami žmonių, tačiau juos siutino bet koks atsakas į agresiją.
Pamatęs, kaip pulkininkas Vasilijus Kustro automato buože trenkė pastatą gynusiam senukui į galvą, V.Lukšys nukreipė į karininką vandens čiurkšlę. Tuomet pastarasis įsiutęs paleido į jaunuolį šūvius.
V.Lukšys neteko sąmonės ir maždaug pusvalandį išgulėjo ant grindų. Jį išgelbėjo medikai, atlikę sudėtingą operaciją.
„Eidamas palei tankus pajutau stiprų smūgį į nugarą ir nukritau ant žemės“, – prisiminė Spaudos rūmus gynęs studentas Andrius Mituzas. Jam tuo metu Vilniaus 1-osios ligoninės medikai sutvarstė žaizdas – vaikinui buvo smarkiai sužalota ne tik nugara, bet ir veidas, kaklas.
Užėmus spaudos rūmus, žmonės gausiai apsupo pastatą ir žvelgdami į akis iki dantų apsiginklavusiems okupantams užtraukė: „Ant kalno mūrai“, „Balnokim, broliai, žirgus“ ir kitas patriotines dainas.
Nepraėjus nė valandai nuo Spaudos rūmų užgrobimo, tankas sostinės Žalgirio ir Rinktinės gatvių sankryžoje išlėkė į priešingos krypties juostą ir nubloškė sunkvežimį, jo vairuotojas patyrė daugybę kaulų lūžių.
„Įvyko baisi avarija – tankai nepaisė jokių eismo taisyklų“, – pakraupę pasakojo Vilniaus policijos pareigūnai.
Susivienijo leidiniai, tautinės mažumos
Smurto ir savivalės vaizdams apskriejus po visą pasaulį, sovietų ruporai atrodė apgailėtinai, brukdami išvirkščią tiesą apie „lietuvių nacionalistus“, neva jų keliamą grėsmę.
Ypač kraupiai atrodė Spaudos rūmų gynėjo V.Lukšio žaizda – veide žiojėjo didžiulė skylė, iš kurios tekėjo kraujas. Daugelis žmonių pamanė, kad jis neliks gyvas.
Tankais „demokratiją“ įvedinėjantys kariškiai Lietuvos ir užsienio operatorių vengė kaip velnias kryžiaus – daužė vaizdo kameras, grasino nukreipę ginklus į korespondentus.
Sovietai suprato, jog XX amžiaus pabaigoje tokių vaizdų pasaulis nepateisins, todėl po Spaudos rūmų užėmimo toks pat likimas sausio 13-osios naktį laukė ir televizijos.
Išvarius žurnalistus iš Spaudos rūmų trylikos lietuviškų, lenkiškų ir rusiškų leidinių redakcijos nusprendė leisti bendrą laikraštį „Laisva Lietuva“.
Perversmo rengėjams nepavyko įtikinti, jog tautinės mažumos remia SSRS politiką, – jų vardu buvo manipuliuojama siekiant sukelti kuo didesnę sumaištį.
Kaip atsaką į Maskvos ir jos marionečių Lietuvoje melą Lietuvos tautinių bendrijų atstovai išplatino pareiškimą, kuriame paragino visą pasaulį palaikyti mūsų valstybę šiomis sunkių išmėginimų valandomis.
Tą pačią dieną Aukščiausiosios Tarybos lenkų frakcija kreipėsi į savo tautiečius ir visą Lietuvą, kviesdama palaikyti Lietuvos nepriklausomybę.
Liudininkės žodžiai – sukrečiantys
Sausio 11-ąją apie 13 valandą po Spaudos rūmų užpuolimo į Aukščiausiąją Tarybą atvykusi moteris negalėjo sulaikyti ašarų.
Rūmuose dirbančiai vilnietei, kaip ir kitiems jų gynėjams, raudonarmiečių elgesys sukėlė siaubą.
Kartu su kitais žmonėmis ji bandė ginti pastatą vandens žarnomis.
Viešnia papasakojo, kaip įsibrovėliai daužė Spaudos rūmų langus, laužė duris.
„Paskui kariškiai pamatė žarną ant stogo laikantį vaikiną ir šovė jam tiesiai į veidą. Jaunuoliui nukritus, mes jį puolėme kelti, norėjome atitraukti, tačiau mums buvo įremti pistoletai ir pasakyta rusiškai „Gulėsite ir jūs“, – V.Lukšio užpuolimą prisiminė moteris.
Spaudos rūmų darbuotoja pridūrė, jog sužvėrėję kariškiai išlaužė kiekvieno 4–6 aukštuose įsikūrusios administracijos kabineto duris ir nukreipė automatus į juose buvusius žmones.
Vienam fotografui mėginant užfiksuoti agresiją, jam buvo pagrasinta ginklu.
Budeliai nekreipė dėmesio į žmonių klyksmus ir priekaištus: „Ką jūs savo motinoms pasakysite grįžę iš tarnybos?!“
Parlamente – iškilminga priesaika
Išgirdęs moters pasakojimą Krašto apsaugos departamento vadovas A.Butkevičius liepė vienam gynėjų bėgti į AT prezidiumo salę ir pranešti apie skubiai šaukiamą spaudos konferenciją.
Įtaigus ir šiurpinantis liudijimas paspartino AT gynėjų priesaikos priėmimą.
Spaudos rūmų darbuotojai dar nebaigus kalbėti, A.Butkevičius liepė vyrams pasiruošti tarti priesaikos žodžius: „Visi rikiuojamės rinktinėmis į vietas.“ Po kelių akimirkų sugaudė pavojaus sirena.
Kažkas iš savanorių garsiai ištarė tai, apie ką turbūt pagalvojo visi: „Prasidėjo.“
Prieš priesaiką buvo paprašyta visų apsispręsti – likti parlamente arba per 15 minučių jį palikti.
Neišėjo nė vienas gynėjas – jauni ir garbaus amžiaus vyrai, atvykę į Vilnių iš visos Lietuvos, nusprendė verčiau mirti nei gražiuoju užleisti parlamentą laisvės duobkasiams.
Dalyvaujant V.Landsbergiui, deputatui disidentui Algirdui Patackui, kunigui Robertui Grigui, gynėjai buvo prisaikdinti ir nuo to momento tapo Lietuvos Respublikos kariais.
„Ateina lemiamos valandos nepriklausomybei apginti“, – savanoriams ištarė Lietuvos lyderis V.Landsbergis, kartu su jais kartojęs priesaikos žodžius iki mirties ginti tėvynę.
Jausmingą kalbą pasakęs kunigas pašventino laisvės sargybinius.
Buvo manoma, kad tą pačią dieną sovietai puls parlamentą, Vyriausybę, kitas svarbiausias šalies institucijas.
Tačiau net jei ir kristų Aukščiausioji Taryba, tai dar nebūtų buvusi pabaiga.
Taip vieni kitus drąsino savanoriai, pasiryžę toliau organizuoti pasipriešinimą, nebendrauti su okupantais, nedalyvauti jų rengiamuose rinkimuose, ginti savo artimuosius, kalbą, savo krašto kultūrą, papročius, tikėjimą.
Nesiteikė kalbėtis
Sausio 11-ąją apie 13 val. 30 min. V.Landsbergis bandė prisiskambinti M.Gorbačiovui dėl smurto sustabdymo, tačiau nebuvo sujungtas.
SSRS prezidento patikėtiniai atšovė, jog jis neturi laiko kalbėtis, nes yra užsiėmęs – pietauja.
Tik didžiausi naivuoliai patikėtų, jog M.Gorbačiovui apie šį skambutį nebuvo perduota, – nesiteikęs atsiliepti, ignoruodamas Lietuvos prašymus, jis susitepė nenuplaunama kraujo dėme.
Sąjūdis ragino gyventojus M.Gorbačiovui siųsti protesto telegramas, tačiau net jei jos būtų paskandusios visą Kremlių, įsakymai dėl tolesnių kruvinų išpuolių nebūtų buvę atšaukti.
Dirva perversmui buvo purenama kiekvieną valandą – dar rytą prosovietinis Lietuvos demokratinių jėgų kongresas tėškė ultimatumą V.Landsbergiui ir A.Šimėnui – pareikalavo iki 15 valandos sutikti su M.Gorbačiovo reikalavimais ir atkurtų SSRS konstituciją. Priešingu atveju esą bus įkurtas Nacionalinis gelbėjimo komitetas.
Iš tikrųjų lygiai 15 valandą vienas perversmo rengėjų ir komunistų lyderių Juozas Jermalavičius pustuštėje ir prieblandoje skendinčioje LKP Centro komiteto būstinės salėje paskelbė apie Lietuvos TSR gelbėjimo komiteto įkūrimą.
Kremliaus statytinis net nenurodė, kas jį sudaro.
J.Jermalavičius pareiškė, jog SSRS konstitucijos veikimo Lietuvoje garantas – sovietinė armija.
Grobimus tęsė ir vakare
Paskelbus ultimatumą promaskvietiškos demonstracijos baigėsi, tačiau kariškiai stengėsi pateisinti J.Jermalavičiaus žodžius – tęsė savo siautėjimą Vilniuje.
Jie apsupo tarptautinę telefono stotį, užėmė lietuvių krašto apsaugos pastatus.
Sausio 11-osios pavakare, pusę penkių, nuo Rudaminos link Vilniaus pajudėjo 50 tankų.
Iš Panemunės, esančios Lietuvos ir Rusijos pasienyje, į sostinę išriedėjo ilga karinių mašinų kolona.
Dar po valandos buvo užimtos Medžiotojų ir žvejų draugijos patalpos Vilniuje, išnešti šautuvai.
Tą patį vakarą sovietų kareivių batus pajuto Krašto apsaugos departamento Vilniaus skyrius – visos patalpos buvo nusiaubtos, o netrukus užgrobtas ir televizijos retransliacijos centras Nemenčinėje.
Prie AT rūmų susirinko daugiau nei 20 tūkst. žmonių, pasirengusių ginti juos savo kūnais.
Lietuvą buvo siekiama atkirsti nuo pasaulio. Paskelbus streiką Vilniaus oro uoste sausio 10-ąją į Maskvą negalėjo iškristi mūsų šalies atstovai, kitą dieną ketinę susitikti su SSRS Gynybos ministerijos šefu Dmitrijumi Jazovu.
Sausio 11-osios vakarą okupantai sustabdė traukinių eismą Vilniuje, neleido išvykti keleiviams iš Lietuvos. Buvo sustabdyti geležinkelio reisai ir važiuojantiems į mūsų šalį iš įvairių SSRS vietovių.
Prie ultimatumo prisidėjo ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai, pagrasinę nuo sausio 15-osios paskandinti šalį tamsoje – palikti ją be elektros.
Daugelis – suklaidinti
Tokiomis nežmoniškai sunkiomis sąlygomis sausio 11-ąją teko dirbti Lietuvos parlamentui, Vyriausybei ir kitoms institucijoms.
Rytiniame posėdyje V.Landsbergis pasiūlė deputatams kalbėtis su priešingos stovyklos mitinguotojais, tarp kurių yra ir nemažai suklaidintų žmonių, nuraminti juos, paaiškinti tikrą padėtį.
Deputatai svarstė atsakymo tekstą į M.Gorbačiovo sausio 10-osios ultimatumą – pakoreguotas pareiškimas buvo paskelbtas vakariniame posėdyje: „Lietuvoje veikia tik Lietuvos Konstitucija.“
Įtempta padėtis vertė atidėti ekonominių ir kitų įstatymų svarstymą – iš trijų projektų buvo pristatytas tik Socialinio draudimo įstatymas.
Po pertraukos buvo patvirtintas antrasis ministrų kabinetas. Tuo metu sovietų kariškiai jau buvo kaip reikiant įsisiautėję.
Prisiekė antras kabinetas
Prasidėjus vakariniam posėdžiui parlamentas 99 balsais pritarė premjero A.Šimėno komandai – paskyrė 11 kabineto narių, tokias pat pareigas ėjusių ir K.Prunskienės Vyriausybėje: ekonomikos ministru liko Vytas Navickas, energetikos – Leonas Ašmantas, užsienio reikalų – Algirdas Saudargas, kultūros ir švietimo – Darius Kuolys, miškų ūkio – Vaidotas Antanaitis, prekybos – Albertas Sinevičius, sveikatos apsaugos – Juozas Olekas, socialinės apsaugos – Algis Dobravolskas, statybos ir urbanistikos – Algimantas Nasvytis, ryšių – Kostas Birulis, susisiekimo – Jonas Biržiškis.
15 val. 20 min. prisiekus ministrams pradėjo dirbti antras ministrų kabinetas, kuriame, be jo galvos, daugiau naujų žmonių nebuvo.
Antrojoje Vyriausybėje liko ir kiti šeši pirmojo kabineto ministrai, kol nebus nuspręsta dėl kandidatūrų į šias pareigas, – vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis, finansų ministras Romualdas Sikorskis, pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius, teisingumo ministras Pranas Kūris, Žemės ūkio ministras Vytautas Knašys, materialinių išteklių ministras Romualdas Kozyrovičius.
Tuo metu niekas nenujautė, kad A.Šimėno kabinetas, vienas trumpiausiai pasaulyje veikusių ministrų kabinetų, sugrius praėjus vos dviem dienoms nuo priesaikos – sausio 13-osios naktį premjerui mįslingai prapuolus, šį centristą pakeis dešiniųjų pažiūrų Gediminas Vagnorius.
Pasaulis vis labiau kraupo
Sausio 11-osios popietę Vyriausybė kreipėsi į viso pasaulio vyriausybes prašydama nedelsiant ją pripažinti de jure, o Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas 16 val. 40 min. išsiuntė Maskvai protesto notą prieš sovietų kariuomenės smurtą ir objektų grobimą.
Tuo metu planetoje niekas nedrįso pripažinti Lietuvos – lygiai po mėnesio pirmieji tą padarys šaunuoliai islandai.
Tačiau pasaulis, matydamas kaip sovietų kareivių kerziniai batai iki kraujo spardo savo šalies laisvės trokštančius piliečius, ėmė vis smarkiau krūpčioti: Lietuvos įvykius su nerimu sekė beveik visos Žemės rutulio šalys.
Sovietų Sąjungą sausio 11-ąją sprogdino smerkiantys pareiškimai, protestai, raginimai susilaikyti nuo jėgos – Lietuvai paramą išreiškė mielas jos bičiulis Romos popiežius Jonas Paulius II, NATO, Europos Bendrija, JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Lenkija, Čekoslovakija, Švedija, Kanada, Australija, Japonija, jau nekalbant apie likimo seses Latviją ir Estiją.
Užkliuvo svarbūs žodžiai
Vakare parlamentas kreipėsi į Lietuvos žmones, kuriame šalies paralyžiaus atveju kviečiama nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose: „Imperija turi milžinišką prievartos aparatą, tačiau ji negali išrauti iš mūsų širdžių ryžto ir troškimo išsaugoti savo Tėvynės nepriklausomybę. Lietuvos žmonės, pasiryžę priešintis agresijai visomis įmanomomis priemonėmis, nusipelno visuotinės pagarbos.“
Kairiųjų atstovas Mindaugas Stakvilevičius ragino išbraukti „visomis įmanomomis priemonėmis“ – jam nepatiko, kad žmonės gali suprasti, jog priešintis galima ir ginklu.
„Manau, mes turime nusilenkti prieš tuos žmones, kurie vardan nepriklausomybės yra pasiryžę pralieti savo kraują“, – atkirto deputatas Gediminas Ilgūnas.
Skambėjo antivalstybinės idėjos
Po dvejonių parlamente buvo paskelbtas ir nepriklausomybės priešininkų tekstas – tikriausiai tas pats, kurį prieš dvi dienas šioje salėje norėjo perskaityti Lietuvos komunistų vedlys V.Švedas.
Sausio 9-ąją deputatai suvokė, jog suteikti tribūną perversmo idėjoms, švelniai tariant, būtų neatsargu.
Tačiau sausio 11-ąją net ir dešinieji ėmė svyruoti: nagi paskelbkime – davėme tokį pažadą susitikę su „Jedinstvos“ demonstrantais, gal jie daugiau nerengs mitingų?
Po kruvinų armijos išpuolių, besiartinančių jos čiuptuvų keistai atrodė ir Aleksandras Abišala, skaitęs perversmo šalininkų pareiškimą, ir tai leidęs padaryti parlamentas: „Reikalaujame nedelsiant atsistatydinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, nuosekliai vykdyti TSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimus, nedelsiant įvesti prezidentinį valdymą Lietuvoje, atnaujinti TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijos veikimą.“
AT pirmininko pavaduotojas K.Motieka taikliai sureagavo: „Reikėtų vieną kartą apsispręsti, kas yra opozicija ir kas – antivalstybinė veikla. Ir paskui spręsti, ar skelbti tokius dokumentus.“
Padėtis SSRS – daug blogesnė
„Darbo žmonių“ vardu veikę perversmininkai nutylėjo svarbų dalyką. Kardami šunis ant Lietuvos valdžios dėl sunkios ekonominės padėties, jie „pamiršo“ pažvelgti, kaip žmonės 1991 metų sausį gyvena Sovietų Sąjungoje.
Sausio 11-osios AT posėdyje tai vaizdžiai apibūdino prekybos ministras A.Sinevičius: „Maskvoje kiaušiniai pardavinėjami pagal gydytojų receptus.“
Lietuvoje situacija buvo nepalyginamai geresnė nei SSRS – šalis buvo apsirūpinusi cukraus, druskaus, aliejaus atsargomis, nors parduotuvėse trūko pieno ir kai kurių kitų produktų.
Tiesa, sovietų bauginimo kampanija, prasidėjusi iškart po nepriklausomybės paskelbimo, davė savo vaisių: pasak A.Sinevičiaus, išgąsčio apimti gyventojai dar iki sausio įvykių puolė džiovinti duoną, kaupti sviesto atsargas.
Prie televizijos – tūkstančiai
Nepaisant nepritekliaus, žmonės buvo pasiryžę saugoti svarbiausius šalies pastatus nuo okupantų.
Sausio 11-osios vakarą daugybė Lietuvos patriotų liko budėti parlamento aikštėje – tūkstančiams gynėjų dainuojant ir meldžiantis, per kūną lakstė šiurpuliai, apėmė vienybės jausmas.
Pasididžiavimą kėlė ir 5000 gynėjų, tą penktadienio vakarą susirinkę prie televizijos, – žmonės stovėjo TV bokštą apjuosę keliomis eilėmis.
Vilniaus universitete, Vilniaus pedagoginiame institute, kitose šalies aukštosiose mokyklose buvo atidėtos sesijos, kad studentai galėtų nepertraukiamai ginti tėvynę nuo agresijos.
Baigiantis vakariniam posėdžiui, Saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus iš tribūnos ėmė vardinti ilgą dienos išpuolių sąrašą, o V.Landsbergis tokius sovietų kariškių veiksmus pagrįstai pavadino banditiškais: „Tai – karo veiksmai prieš Lietuvos Respubliką.“
AT paskelbė, jog jei svetimos kariuomenės padedamas valdžią užgrobs „Gelbėjimo komitetas“, visi jo sprendimai bus neteisėti.
Laisvės reikalas – visada teisus
Kai kurie deputatai rožinių akinių nenusiėmė net ir įsiplieskus gaisrui – pavyzdžiui centristas Vytautas Plečkaitis ėmė aiškinti, jog Lietuvos radijas esą be reikalo didina nerimą, pranešdamas apie sovietų užiminėjamus pastatus: „Ar nevertėtų viską daryti ramiau?“
Tokie žodžiai po masinio objektų užgrobimo, deginimo, Spaudos rūmų gynėjo V.Lukšio kulkos išdraskyto jo veido, kitų gynėjų sužalojimo ir daugybės išpuolių kėlė nuostabą.
M.Laurinkus neprognozavo, ko siekia kariškiai ir kas vyks toliau, – jo nuomone, daug kas turėjo paaiškėti iš SSRS televizijos žinių laidos „Vremia“.
„Vremia“ sau įprastu stiliumi įvykių paveikslą apvertė aukštyn kojomis, tačiau Kremliaus planų neatskleidė.
Iškart po šios dezinformacijos porcijos Lietuvos Vyriausybės atstovas Maskvoje E.Bičkauskas davė interviu radijo stočiai „Echo Moskvy“ – 20 milijonų klausytojų išgirdo nepadailintus sovietų agresijos faktus.
Lietuva sausio 11-osios vakarą užgniaužusi kvapą stebėjo „Panoramą“, pranešinėjusią vis karštesnes naujienas.
Laidą baigė garsus poetas ir šviesuolis Justinas Marcinkevičius – jis kalbėjo apie šalį ištikusias negandas, telkė žmones. Paskutiniuose jo žodžiuose sutvisko optimizmo kibirkštis: „Laisvės reikalas – visada teisus.“
Tada Lietuva ir be įvaizdžio kūrėjų šūkių buvo labai drąsi šalis. Siaučiant svetimiems ji tvirtai pasitiko sausio 12-ąją, šeštadienį.
(Tęsinys - sausio 12-ąją)
