Lietuvos krepšinio legenda Modestas Paulauskas – tarp tų, apie kuriuos filme (Rusijoje jis vadinasi „Judėjimas aukštyn“ – „Dviženije vverch“, angliškai – „Going Vertical“) rodomi nebūti dalykai.
Tai patvirtina Rytų Europos studijų centro direktoriaus pavaduotojo Vytauto Keršansko portalui lrytas.lt išdėstytą nuomonę, kad šis filmas – propagandinis ir jame užkoduota daug Kremliaus propagandininkų naudojamų žinučių.
Savo komentare echo.msk.ru Sergejus Liapunovas rašo:
„Pradėsiu iš toli – nuo to, kad juostoje „Judėjimas aukštyn“ („3 sekundės“) nepasakyta nė žodžio, kas tampriai sieja šį filmą su dabartiniu laikmečiu.
1972-aisiais, kai buvo minimos SSRS įkūrimo 50-osios metinės, šaliai reikėjo pergalių. Pusė amžiaus beprotiško komunistinio eksperimento reikalavo kokio nors pateisinimo. Nesvarbu kaip, bet parodyti savo pranašumą.
Bet tais metais buvo visiška „šikna“, rašo echo.msk.ru. Ekonomikos reforma beviltiškai buksavo, o iki naftos kainų šoktelėjimo dar buvo likę daugiau nei metai. Išsilaipinęs Mėnulyje Johnas Youngas padėjo pergalingą tašką kosminėse lenktynėse, kurias SSRS „sausai“ pralaimėjo amerikiečiams.
Neregėta sausra, baisūs miškų gaisrai Pamaskvėje ir pavėluoti valdžios veiksmai kainavo daugiau kaip šimtą gyvybių visiškai sudegusiose dešimtyse gyvenviečių.
Apskritai, kur tik dursi – visur kiaura (akivaizdi analogija su dabartimi, kai „rinkimai“ ant nosies, o liaudžiai nėra pasiūlyti ko nors teigiamo).
Prieš 46 metus analogiškoje situacijoje viską pastatė ant sporto (bet dabar ne tai yra Rusijos gėda). Ir užsimojo tada nevaikiškai: nusprendė sumušti sporto šakų pradininkus – kanadiečius ledo ritulyje ir amerikiečius krepšinyje.
Tos 1972-ųjų pergalės tapo himnu sovietiniam sportui (tiesa, ledo ritulio superseriją SSRS rinktinė galiausiai pralaimėjo pas save namuose, o krepšinio pergalė tapo pakankamai skandalinga, o ir būkime iki galo sąžiningi: SSRS rinktinė tada nugalėjo iš esmės JAV studentų rinktinę, o ne NBA krepšininkus).
Taip jau išėjo, kad nuo to meto mums nėra kuo itin didžiuotis, rašo echo.msk.ru. Ir todėl iki šiol šūkaujame himną tų laikų sportinėms pergalėms.
O kur himnas, ten Michalkovai (filmą „3 sekundės“ kūrė prieštaringai vertinamo Rusijos kino garsenybės Nikitos Michalkovo kompanija „Studija TriTe“ – Red.).
Kepti mėšlahimnius už valstybės pinigus – dėkingas biznis, kruopščiai perduodamas šioje šeimoje iš kartos į kartą. Nuo tėčio (rašytojas ir poetas Sergejus Michalkovas buvo pirmojo SSRS himno bei dabartinio Rusijos himno teksto autorius), kuris įkalė „Mus užaugino Stalinas – ištikimus liaudžiai“ iki sūnaus, apsišaukusio „šėtono išvarytoju“ („Besogon TV“ – taip vadinasi Nikitos Michalkovo kanalas „Youtube“ – Red.). Tiesa, jis matyt neįvertino, kad nusikaltėlių žargone „besogon“ reiškia „tuščiakalbį“.
Tų 1972-ųjų pergalių ekranizacijos – „Legenda Nr. 17“ (apie ledo ritulį) ir „Judėjimas aukštyn“ (Lietuvoje pavadintas „3 sekundės“) N.Michalkovo „Studija TriTe“ ėmėsi gavusi valstybės užsakymą (be valstybinio finansavimo Michalkovo kontora išvis nedirba).
Bet išleisti veltui gautus liaudies pinigus – ne superužduotis, o tik malonus gretutinis reikalas. Didžiausią malonumą ponas „besogonas“, atrodo, jaučia turėdamas galimybę nebaudžiamas klastoti, kvailinti, tyčiotis.
Ir visa tai užlieta tirštu diletantizmo padažu sporto istorijos, tradicijų, taisyklių ir atributų srityje. Man, rašo S.Liapunovas – žmogui, kuris sportui atidavė jaunystę, žiūrėti į visa tai šlykštu ir gėda.
Bet vis dėlto prisiverčiau pažiūrėti „Legenda Nr. 17“. Ir suglumęs stebėjau, kaip CSKA ledo ritulio komandos gerbėjas Leonidas Brežnevas pagal N.Michalkovo versiją tampa „Spartak“ fanu ir susidoroja su „priešininkų“ treneriu Tarasovu.
Mačiau, kaip politinis darbuotojas iš Centro Komiteto rimtu veidu siūlo kariuomenėje tarnaujančiam ledo ritulininkui Valerijui Charlamovui (SSRS laikais CSKA buvo armijos klubas – Red.) pereiti į „Spartak“ (kitaip sakant – dezertyruoti).
Kaip patį V.Charlamovą treneris „maniakas“ Tarasovas be jokių apsaugų pastato į vartus po smūgių kruša, bet tas kažkodėl lieka gyvas ir sveikas.
Kaip rungtynėse 1970-ųjų pradžioje dirba trys teisėjai, nors tada jų buvo tik du.
Kaip vienas ledo ritulininkas 1972-aisiais nusprendžia vesti moterų ledo ritulio rinktinės žaidėją, nors tokia rinktinė bus suburta tik praėjus 22 metams.
Kaip legendinis Vsevolodas Bobrovas prieš išvyką į Kanadą rodo draugams iš SSRS rinktinės dar tik būsimųjų rungtynių fragmentus.
Kaip SSRS ledo ritulininkai žaidžia dėvėdami bjaurius fizkultūrininkų šalmus, nors turi lazdas, pasirodžiusias tik to dešimtmečio pabaigoje ir dar vėlesnių dešimtmečių pačiūžas bei apsaugas.
Teisingai pastebėjo vienas sporto ekspertas: filme „Legenda Nr. 17“ ledo ritulys yra panašus į Reichstago šturmą su Kalašnikovo automatais.
Nuo tos premjeros praėjo beveik penkeri metai. Kritikos buvo apstu, bet autoriai nepadarė jokių išvadų. N.Michalkovas ištikimas sau ir kvailysčių eiliniame jo kūrinyje „3 sekundės“ nė kiek nesumažėjo, rašo echo.msk.ru.
Štai sovietų krepšininkas lietuvis Modestas Paulauskas, atseit be galo nekenčiantis gyvenimo „semtuvėlyje“ tenykštėje santvarkoje, tiesiog prieš olimpiados finalą planuoja pabėgti ir persigalvoja kone ties užsienio ambasados durimis.
Realybėje M.Paulauskas buvo SSRS rinktinės kapitonas, fanatiškai jai atsidavęs, apdovanotas dviem „Garbės ženklo“ ordinais. Jo atsisveikinimo rungtynes 1976-aisiais valdžia pavertė ypatingu pagerbimu.
Filme „3 sekundės“ parodytas aršiu rusofobu, šis nuostabus žmogus iki šiol du kartus per savaitę važinėja į Kaliningrado srities miestelį Krasnoznamenską.
Pasak echo.msk.ru, M.Paulauskas ten treniruoja vietos vaikus, o klausiamas, kodėl tą daro, atsako: „Čia, į Krasnoznamenską mane pastūmėja nostalgija mano sovietinei jaunystei. Noriu girdėti rusų kalbą ir padėti rusams vaikinukams“.
O štai treneris Vladimiras Garanžinas filme – visiška priešingybė realiam Vladimirui Kondrašinui, legendiniam SSRS rinktinės ir tuomečio Leningrado „Spartak“ treneriui.
Kontrastas toks milžiniškas, kad rekomendavus V.Kondrašiną gerai pažinojusiems žmonėms ir vengiant teismo ieškinių iš jo giminių filme trenerio pavardę teko pakeisti.
Štai sovietų delegacija karštligiškai ieško priežasties atsisakyti žaisti finalą su JAV rinktine. Tai – absoliuti nesąmonė.
Štai tai mūsiškiai, tai amerikiečiai smagiai deda kamuolį į krepšį, nors nė vieno dėjimo tame finale nebuvo. SSRS krepšininkai anais laikais dėjimus laikė nepagarba varžovui, o JAV studentų lygoje, iš kurios buvo suburta amerikiečių rinktinė, dėti į krepšį išvis buvo draudžiama.
Kad nebūtų mažai, pagal įpratimą prigrybavo su mūsų moterų rinktine. SSRS krepšininkės parodytos 1972-ųjų Miunchene, nors moterų krepšinis į olimpiadų programą buvo įtrauktas tik po ketverių metų.
Velniai nematė tų kino atgrubnagių. Įsisavinti valstybinį finansavimą, sulipdyti ašarą spaudžiančią gražią pasaką ir vėl stoti į eilę prie biudžeto pinigų dabar yra normalu. Bet kino himnų korėjams negalima atleisti, kad jų graži pasakėlė patyčių volu pervažiuotų per jau išėjusių sporto didvyrių atminimą ir jų gyvų artimųjų jausmus.
Tarp tokių – 1999-aisiais mirusio trenerio V.Kondrašino šeima. Filme „3 sekundės“ jo sūnus parodytas kaip berniukas neįgaliojo vežimėlyje, kuriam atseit reikalinga skubi operacija Vakaruose, bet tėvas visas savo santaupas valiuta atiduota savo pamėgto sportininko gydymui.
V.Kondrašinas iš tiesų turi sūnų Jurijų, nuo vaikystės kenčiantį dėl cerebrinio paralyžiaus. Bet 1972-aisiais jis jau buvo pilnametis ir prasimanymas apie skubią operaciją mažų mažiausiai yra melagingas ir netaktiškas.
O štai ką apie juostą kalba Miuncheno olimpiados didvyrio Aleksandro Belovo (jis pataikė lemiamą dvitaškį – Red.) našlė: „Per televiziją „Rossija 24“ kalbėjo, koks geras filmas, kaip visi verkia. Mes irgi verkiame. Bet ne todėl, kad filmas toks nuoširdus, o todėl, kad per mus tiesiog perlipo ir nuėjo tolyn“.
Paaiškinsiu, rašo S.Liapunovas. „Judėjime aukštyn“ („3 sekundės“) A.Belovas vaizduojamas kaip mirtinas ligonis dar prieš Miuncheno olimpiadą. O iš tikrųjų rimtų problemų dėl sveikatos jam kilo tik praėjus penkeriems metams po tų žaidynių – tada, kai „dėkinga“ Tėvynė išvarė jį iš rinktinės ir „Spartak“ komandos, atėmė nusipelniusio sporto meistro vardą ir net stipendiją aukštojoje mokykloje.
Ir visa tai – dėl nelemto bandymo pernešti per muitinę ikonas, ko A.Belovo buvo paprašęs kitas „Spartak“ žaidėjas Vladimiras Arzamaskovas.
Atskyrimas nuo krepšinio emocingajam A.Belovui sudavė milžinišką smūgį. Žmogus palūžo ir vos po metų mirė būdamas tik 26-erių.
Štai taip negailestingai šalis užsipuolė ir sužlugdė iškilų sportininką, pelniusį jai pergalingus du taškus finalo paskutinėmis sekundėmis ir pirmąjį olimpinį auksą.
O dabar šėtono išvarytojas N.Michalkovas piešia mums ultrapatriotinį paveiksliuką, kur A.Belovas neva rizikuoja sveikata vardan savo šalies pergalės. Viskas aukštyn kojomis, cinizmo viršūnė.
Bet ir tai dar ne visa tiesa. Juk sovietinė Tėvynė-motina bejausmiai sutrypė kas trečią krepšininką iš tos rinktinės.
Be A.Belovo, tai Alžanas Žarmuchamedovas, iš kurio praėjus metams po olimpiados dėl muitinės taisyklių pažeidimo buvo atimtas nusipelniusio sporto meistro vardas.
Tai – Ivanas Dvornas, kuris už analogišką nusižengimą apskritai gavo trejus metus kalėjimo.
Tai – Ivanas Korkija, atsėdėjęs bausmę už neteisėtą verslą.
Gyvenimas semtuvėlyje kaip reikiant patrypė mūsų čempionus, tęsia echo.msk.ru. Iš Miuncheno rinktinės dvylikos krepšininkų dabar gyvi tik keturi (iš JAV rinktinės dvyliktuko gyvi vienuolika).
Štai kur tikra sportinė drama, štai apie ką reikia kurti filmus ir rašyti himnus. Bet tą daryti reikia ne „šetono išvarytojų“ klano atstovui, o tvarkingiems ir sąžiningiems žmonėms.
„Šėtono išvarytojui“ N.Michalkovui galima pasiūlyti sukurti filmą apie savo artimą giminaitį – tikrą dėdę-esesininką (apie Michailo Michalkovo – jis ir SS 3-iosios divizijos kapitonas Mulleris – žygius per Antrąjį pasaulinį karą galima pasiskaityti „Wikipedia“. O tai moko mus patriotizmo visokie…“, – baigia rašinį echo.msk.ru.
