Kitokios reakcijos ir nebuvo galima tikėtis – juk paminėti du garsūs galbūt KGB kadaise verbuoti jau mirę kultūros veikėjai aktorius D.Banionis ir dirigentas S.Sondeckis.
Negana to, išlindo ir šviesaus atminimo kardinolo V.Sladkevičiaus pavardė, nors jau anksčiau buvo žinoma, kad jį KGB mėgino verbuoti 1958 m., bet jis nebendradarbiavo, buvo išbrauktas iš agentūrinio sąrašo ir ištremtas.
Visuomenės dėmesį atkreipė ir tai, kad šie duomenys paskelbti artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Nors sąmokslo teorijos čia kurti nevertėtų, tokia informacija šventinės jubiliejaus nuotaikos nestiprina.
Paradoksas, kad ir KGB archyvus tiriantys istorikai, ir pats LGGRTC kritiškai vertina paviešintą asmens bylų registracijos žurnalą, aiškina, kad jame minimi asmenys nebūtinai bendradarbiavo su sovietiniu saugumu, galėjo ir neteikti jokios informacijos ar net ten buvo įrašyti formaliai, galbūt net siekiant juos sukompromituoti.
Antai istorikas, Seimo narys konservatorius A.Anušauskas pripažino, kad šio žurnalo duomenys nepatikimi, neaišku, ką jie reiškia, todėl negalimi ir jokie vertinimai.
Dar daugiau klausimų kelia prieštaringi LGGRTC vadovės B.Burauskaitės aiškinimai.
Iš pradžių ji tvirtino, kad baigiamas skelbti KGB žurnalas – tautos apsivalymas, o po kelių dienų viešinimo pabaigą jau vadino klaida, teigė, jog iš viso nepritaria tokiam ištisiniam duomenų skelbimui, nors tai daryti spaudžia kai kurie politikai.
Žinoma, paskutinė paviešinta KGB registracijos žurnalo duomenų porcija nebūtų pastebėta, jei ne garsių asmenų pavardės.
Galima tik užjausti jau nieko paaiškinti negalinčių D.Banionio ir S.Sondeckio artimuosius, bet nekaip atrodytų ir jei dvi pavardės iš sąrašo būtų pašalintos, o kitos – skelbiamos.
Žinoma, čia būtina taikyti vienodus kriterijus tiek meno pasaulio garsenybei, tiek paprastam darbininkui ar melžėjai.
Tik visais atvejais duomenys turėtų būti patikimi, patikrinti ir tai dar reikėtų pagalvoti, ar prasminga praėjus ne vienam dešimtmečiui mesti bendradarbiavimo su KGB šešėlį, ypač kai asmuo jau miręs.
Liustracijos procesas Lietuvoje, regis, pernelyg ilgai užsitęsė, ją tiesiog karikatūra dabar pavadino ne koks nors buvęs KGB slaptasis bendradarbis, o pats Liustracijos komisijos vadovas A.Urmonas.
Tokį kritišką vertinimą profesorius pateikė todėl, kad esą liustracija tebuvo politinio žaidimo instrumentas.
Iš tiesų, pirmiausia konservatoriai, kuriuos ištikimai remia KGB agentus medžioti reikalaujančios tremtinių ir rezistentų organizacijos, stengėsi vis pakurstyti gęstančio liustracijos proceso ugnį, bet sovietinės praeities vertinimai dažnai jiems būdavo tik priemonė pamurdyti politinius oponentus, o realiai istorinė tiesa kažin ar buvo atskleista.
Profesorius A.Urmonas pripažino, kad neveiksmingas liustracijos įstatymas, teisinės praktikos spragos, archyvinių dokumentų, kurių didžioji dalis buvo išgabenta iš Lietuvos, stoka vertė reikiamo statuso neturinčią jo vadovaujamą komisiją tik imituoti liustracijos procesą.
Daugeliu atvejų pritrūkus įrodymų komisijai tekdavo pripažinti asmenį nebendradarbiavus su KGB, nes vien jo pavardės paminėjimo kokiame nors juodraštyje tokiam kaltinimui nepakakdavo.
Todėl per dešimt veiklos metų Liustracijos komisija pripažino slaptaisiais agentais tik apie 400 žmonių, absoliuti dauguma jų, išskyrus buvusią premjerę K.Prunskienę, jokios įtakos politiniam ar visuomeniniam gyvenimui nedarė.
Tuo metu savanoriškai prisipažino bendradarbiavę su sovietinėmis slaptosiomis tarnybomis 1589 asmenys, bet jų pavardės 75 metams yra įslaptintos.
Tai taip pat tik maža dalis galimų slaptųjų agentų, nes, remdamiesi išlikusiais dokumentais, kai kurie specialistai spėja, kad 1940–1991 metais Lietuvoje sovietiniam saugumui slapta talkino apie 118 tūkst. žmonių.
Liustracijos komisijos vadovo nuomone, praėjo visi protingi liustracijos terminai, daugiau nieko vertinga ji neatskleis ir seniai laikas šiam procesui padėti galutinį tašką. Tačiau tai padaryti gali tik Seimas.
Dar pernai A.Urmonas priminė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui V.Bakui, kad jau būtų laikas baigti liustraciją.
Šis politikas taip pat pritaria, kad procesas per ilgai užsitęsė, bet jokių sprendimų iki šiol nepriimta.
Galbūt valdantieji, kaip ne kartą jau yra buvę ir anksčiau, bijo galimų kaltinimų, kad nėra patriotiški ir per daug nuolaidžiauja buvusiems sovietiniams kolaborantams?
Vis dėlto didelėje dalyje visuomenės, regis, stiprėja įsitikinimas, kad liustracijos procesą jau reikia baigti, o tolesniu istorinių dokumentų tyrimu turėtų užsiimti istorikai. Bet tokiam žingsniui politikai vis dar stokoja politinės valios.
