Lemtingą 1991-ųjų sausį gyvenome nepalyginamai sunkiau – siaučiant infliacijai skaudžiau nei dabar žnaibė kainos, parduotuvėse trūko maisto, žmonės kaupė būtinų produktų atsargas, daugybė prekių buvo deficitinės. Buvo galima tik pasvajoti apie tai, ką turime dabar.
Nenorėdama mūsų paleisti iš narvo, kuriame laikė nuo 1940-ųjų, Sovietų Sąjunga žvangino kariniais ir ekonominiais ginklais, žudė laisvės gynėjus, grobė pastatus, grasino nutraukti gyvybiškai svarbių žaliavų tiekimą, atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, palikti ją be energijos.
Tačiau net ir tokiomis sąlygomis žmonės atlaikė milžinišką fizinį ir psichologinį smurtą. Laisvės trokštančių piliečių neparklupdė nei tankai, nei žiaurios bauginimo akcijos, nei sovietinės propagandos melo srautai.
K.Prunskienės ministrų kabinetui drastiškai pakėlus maisto kainas, sausio 8-ąją komunistų sutelkti mitinguotojai nesėkmingai šturmavo parlamentą, tą pačią dieną Vyriausybė atsistatydino.
Sausio 9-ąją sovietų šalininkų demonstracijos tęsėsi, be to, į Lietuvą atvyko KGB būrys „Alfa“ ir Pskovo desantininkai, laukę iš savo vadų kruvinųjų įsakymų. Tūkstančiai žmonių stojo ginti parlamento, daugelis jų pradėjo budėti pagal Sąjūdžio sudarytą tvarkaraštį.
Sausio 10-oji, ketvirtadienis. Spaudos rūmų puolimo išvakarės.
Bandė plauti smegenis
Svarbiausi sausio 10-osios įvykiai buvo naujo premjero paskyrimas ir SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo ultimatumas. Premjeru tapo centristas Albertas Šimėnas, tiesa, šias pareigas ėjęs rekordiškai trumpą laiką.
Įtampa šalyje neslūgo. Vilniuje prie Mažvydo bibliotekos nuo pat ryto vėl mitingavo Valerijus Ivanovas su savo „Jedinstvo“ šutve, kitos laisvės priešiškos organizacijos.
Šiuos būrius buvo galima nesunkiai atskirti iš raudonų vėliavų su pjautuvu ir kūju, transparantais, reikalaujančiais nedelsiant paleisti Lietuvos parlamentą.
Nepriklausomybės šalininkų buvo gerokai daugiau. Jie toliau iš visos šalies plūdo saugoti svarbiausia laisvės tvirtove tapusios Aukščiausiosios Tarybos – plevėsavo trispalvių jūra, nuo kurios sklido šūkiai „Lietuva!“, „Laisvė!“, „Šalin Ivanovą!“.
Tuo tarpu prosovietinės jėgos tęsė smegenų plovimą. Vilniuje į spaudos konferenciją atvyko Lietuvos judų grietinėlė – LKP Centro komiteto pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius ir antrasis sekretorius Vladislavas Švedas.
Nacistinių Jozepho Goebbelso metodų tęsėjai viską apvertė aukštyn kojomis: Maskva dėl neramumų nekalta, atsakomybė tenka Lietuvos valdžiai, kurios politikai nepritaria dauguma gyventojų.
Po šių žodžių sekė grasinimai rengti streikus ir demonstracijas.
Komunistiniai veikėjai, suprantama, nutylėjo, jog iš tikrųjų visuomenėje jie turi skystą paramą ir be sovietinės armijos būtų lyg dulkės, nuo šiltų kėdžių nupūstos į politikos lavoninę.
Pamokos – veltui
Aukščiausioje Taryboje daugėjo laisvės sargybinių – pasieniečių, šaulių, Lietuvos karių, žmonių iš miestų ir miestelių, nepanorusių sėdėti prie televizoriaus.
Buvo sutelktai ruošiamasi parlamento gynybai, įrenginėjami sargybos postai, aptariama, kas kokių veiksmų imtis užpuolimo atveju.
Tačiau tarp deputatų vis dar trūko vienybės ir atsakingo požiūrio į darbą.
Kai kurie parlamentarai nepasimokė iš antradienį ir trečiadienį praūžusio viesulo, kuris vis stiprėjo, grasindamas nušluoti trapų nepriklausomybės bastioną.
Užuot iškart sutelkę jėgas premjero rinkimams, jie svaidėsi visuomenę skaldančiomis replikomis, gaišo brangų laiką.
Deputato žodžiai pribloškė
Prasidėjus sausio 10-osios rytiniam posėdžiui, socdemų lyderis K.Antanavičius ėmė kelti šurmulį ir kalbėti perversmo rengėjams naudingus dalykus. Žodžiai, sklidę iš jo lūpų, skaldė ir glumino visuomenę.
K.Antanavičius piktinosi – na kodėl gi žmonės prie rūmų turi vargti, budėti? Juk jokios grėsmės nėra, niekas negrasina, tad kam reikėjo pilnus rūmus privaryti kareivių, Lietuvos patriotų, kurie turi ištisas dienas juose sėdėti, sudaro deputatams nejaukią darbo aplinką?
Tad kieno sprendimu, klausė K.Antanavičius, parlamente pilna žmonių, kas juos kviečia?
LSDP vadovas prisiminė ir pasaką apie Jonuką Melagėlį, kuris dukart suvaidino skendimą, o trečią kartą iš tikrųjų skendo, bet niekas neatėjo jo gelbėti, nes netikėjo.
Gynėjai parlamento viduje ir už jo sienų apstulbę klausėsi K.Antanavičiaus.
Toks politinis aklumas, užsispyrimas nematyti pavojaus kėlė pagrįstus klausimus – kodėl jis taip kalba, negi pats tiki tuo, ką sako? Jei taip šneka Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir pritarimą nepriklausomybei deklaruojančios partijos pirmininkas, ko tada galima tikėtis iš jėgų, atvirai veikiančių prieš laisvės idėjas?
Bent akimirkai įsivaizduokime įvykių scenarijų, jei žmonės būtų paklausę K.Antanavičiaus ir pasitraukę.
Parlamentas būtų išvaikytas, perversmas pavyktų, Kovo 11-osios aktas būtų panaikintas ir Lietuvą „teisėtai“ grįžtų į SSRS sudėtį.
Skaldantys K.Antanavičiaus žodžiai kairiųjų stovykloje sulaukė pritarimo – po jo kalbos salėje pasigirdo plojimai.
„Galbūt nieko neįvyko todėl, kad kad tie žmonės čia buvo. Užuot juos peikus, jiems reikėtų tik padėkoti“, – K.Antanavičiui atkirto posėdžiui pirmininkavęs Aurimas Taurantas.
Suglumę žmonės puolė skambinti į parlamentą manydami, kad tai – ne K.Antanavičiaus, o visos Aukščiausiosios Tarybos pozicija.
Teko atlaikyti naują sumaišties audrą ir įtikinėti, jog parlamentas neragina gyventojų trauktis.
Salėje – tik 76 deputatai
Po K.Antanavičiaus pasisakymo mikrofoną perėmė Aloyzas Sakalas. Šis socialdemokratas kritiškomis valandomis mąstė racionaliai ir dirbo sutelktai.
A.Sakalas paragino kolegas sutelkti dėmesį į svarbiausius klausimus ir kibti į darbą, o ne rengti klausimų-atsakymų šou.
Parlamentai tą dieną aptarinėjo svarbius gynybinius, ekonominius ir socialinius įstatymus, pertraukų metų frakcijose aptarinėjo kandidatūras į premjero postą.
Apsvarsčius kolektyvinių susitarimų ir Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymų projektus, buvo paskelbta pertrauka iki vidurdienio, o po jos parlamentarai vėl įsivėlė į tuščias diskusijas.
Beje, reikšmingu Lietuvai momentu sausio 10-osios rytą posėdžių salėje buvovos daugiau nei deputatų – 76.
Neprileido perversmininko
Pasibaigus pertraukai, žodžio paprašė deputatas V.Švedas.
Šis seno raugo komunistas parlamento tribūną norėjo išnaudoti propagandai prieš nepriklausomybę – perskaityti prosovietiškai nusiteikusių mitingo rengėjų pareiškimą.
Demokratija yra puikus dalykas, tačiau kai jos vertybėmis bandoma pasinaudoti, siekiant užgniaužti ją pačią ir palaidoti šalies laisvę, apie žodžio suteikimą negali būti net kalbos.
Tai būtų tas pats, kas perduoti mikrofoną valdžios siekiantiems nacistams arba Stalino sekėjams.
Kai kuriems deputatams suabejojus, ar verta parlamento salę paversti laisvės budelio ruporu, posėdžio pirmininkas Kazimieras Motieka pasiūlė balsuoti dėl žodžio suteikimo V.Švedui.
Nutarus V.Švedui nesuteikti žodžio, už jį piestu „brazauskininkų“ frakcijos narys Kęstutis Rimkus ir kiti parlamento kairėje sėdintys deputatai.
Tarp perversmininko užtarėjų buvo net centristas Vytautas Plečkaitis, liberalai Jonas Tamulis, Eduardas Vilkas.
Pastarasis piktinosi, kaip drįstama negerbti deputato teisių, nors V.Švedas su savo sėbrais siekė išvaikyti parlamentą ir visus jame esančius deputatus.
Grėsmės akivaizdoje diskusijos dėl V.Švedo užtruko pernelyg ilgai.
E.Vilkas net pasiūlė kelią į tribūną LKP antrajam sekretoriui užkirtusiam A.Taurantui atsisakyti posėdžio pirmininko pareigų.
Dėl V.Švedo buvo balsuojama du kartus – žodžio jis negavo.
„Mums reikia vykdyti darbotvarkę ir nenukreipti dėmesio į šalutinius dalykus. Jau sėdime pusvalandį ir negalime tų klausimų išpręsti“, – K.Motiekos pastaba atskleidė nebrandų kai kurių deputatų požiūrį į valstybei svarbius reikalus.
Apsvarsčius butų fondo pardavimo piliečiams įstatymo projektą, vėl buvo paskelbta pertrauką, šį kartą – iki 16 valandos.
„Jedinstvo“ – namo
Už parlamento sienų taip pat kunkuliavo aistros.
Sostinėje nenuilstamai svarbiausius sausio įvykius filmavęs Kauno sąjūdininkas ir televizijos operatorius Leonas Glinskis užfiksavo, kaip „jedinstvininkų“ vedlys V.Ivanovas liepė prosovietinės minios atstovams būti prie Mažvydo bibliotekos iki vidurdienio.
Po to raudonos vėliavos dingo – lydimi policininkų, mitinguotojai pasitraukė tolyn nuo parlamento Gedimino prospektu, aidint laisvės gynėjų dainingiems šūksniams: „Namo, namo, „Jedinstvo“ namo“, „Provokatoriai!“.
Prie Aukščiausios Tarybos esančioje Nepriklausomybės aikštėje liko žmonės, nenorintys toliau pūti tautų kalėjimo kamerose.
Gynėjai: „Nepasiduosime“
Nepaisant kai kurių kairiųjų murmėjimo, buvo stiprinama parlamento apsauga – rūmuose budėjo apie 700 vyrų, užėmusių pozicijas prie įėjimų, koridoriuose, viduje stačiusių barikadas.
Kovinius šaunamuosius ginklus tuo metu turėjo tik maža dalis AT rūmuose budėjusių Lietuvos pareigūnų.
Kiti sargybiniai profesionaliems ir puikiai apsiginklavusiems SSRS kariuomenės smogikams rengėsi priešintis medžiokliniais šautuvais, metaliniais strypais, dujų balionėliais, sprogmenimis, vadinamaisiais Molotovo kokteiliais.
„Geriau susideginti nei pasiduoti“, – sausio 10-ąją rūmų koridoriuje Užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui ištarė vienas parlamentą ginančių savanorių.
Gynėjai prisiminė 1940-uosius, kai Lietuva nedrįso pasipriešinti pusę amžiaus ją trypusiems Rytų okupantams: „Jei reikės, mirsime už laisvę, bet praeities klaidų nekartosime“.
Iš Maskvos – ultimatumas
Netrukus iš Maskvos ėmė sklisti nauji pykčio žaibai, didindami ir taip iki smarkiai įkaitusią įtampą.
Sausio 10-ąją, maždaug 14 val. 30 min. Lietuvą pasiekė ultimatyvus M.Gorbačiovo kreipimasis – SSRS prezidentas pareikalavo nedelsiant atkurti Sovietų Sąjungos konstitucijos galiojimą, atšaukti visus „nekonstitucinius“ aktus.
M.Gorbačiovas liepė lietuviams daugiau neatkūrinėti „buržuazinės santvarkos“.
Šiaurės miestelyje sovietų kariškiai tuo metu įkūrė kosminio ryšio su Maskva punktą.
AT pirmininko pavaduotojas K.Motieka per radiją 15 valandą paragino piliečius priimti svarbiausią sprendimą – stoti mūru už nepriklausomybę. Kitas kelias – amžina vergija okupantams.
Buvo pranešta, kad komunistų sukurstyti sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkai žingsniuoja link parlamento.
Tuo metu gynėjų gretos Nepriklausomybės aikštėje buvo kiek sumažėjusios.
Išgirdę šiuos pranešimus, minios laisvės sargybinių lėkė prie Aukščiausiosios Tarybos.
„Iš savo stebėjimo taško Mažvydo bibliotekos aukštutiniame aukšte mačiau, kaip žmonių virtinės ėjo, kai kurie bėgo, iš visų pusių, ir per pusvalandį aikštė jau buvo pilna“, – šias minutes savo knygoje „Krizė Lietuvoje, 1991 m. sausis“ prisiminė lietuvių-šveicarų kilmės JAV mokslininkas Alfredas Erichas Sennas.
Lietuvos vadovai 16 valandą skubiai surengė spaudos konferenciją – V.Landsbergis perspėjo, kad SSRS siekia kario stovio ir kraujo praliejimo.
Tačiau penktoji kolona sausio 10-osios pavakare nepasirodė – jai būtų tekę įveikti marias žmonių su trispalvėmis. Aikštėje prie parlamento, regis, nebuvo kur nukristi ir obuoliui.
Buvo nuolat pildomas žmonių iš sostinės ir kitų Lietuvos miestų sąrašas, kurie artimiausiomis dienomis budės prie parlamento.
Užsiminė apie sausio 13-ąją
Tomis valandomis pirmą kartą pavojingai nuskambėjo žodis „trylika“.
Nepanorėjęs viešintis sovietų kariškis ELTAI pareiškė, jog po sausio 13-osios jaunuoliai bus masiškai, „visomis priemonėmis“ gaudomi į armiją.
Pašnekovas tarsi leido suprasti, jog kažkas įvyks būtent 13-ąją mėnesio dieną.
Tai, kad smūgiai vis stiprės, buvo jaučiama iš SSRS ir penktosios kolonos žingsnių – streikuojantys Vilniaus oro uosto darbininkai sausio 10-osios vakarą paskelbė, jog jis yra uždaromas.
Dėl neramumų ir streiko oro uoste į mūsų šalies atstovybę Maskvoje tą vakarą negalėjo atvykti Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius, deputatas Mečys Laurinkus, kiti Lietuvos atstovai, kurie sausio 11 dieną turėjo turėjo susitikti su SSRS Gynybos ministru Dmitrijumi Jazovu.
Atsakas M.Gorbačiovui
Vakare Aukščiausioji Taryba paskelbė savo pareiškimą, kurį perskaitė garsi aktorė, deputatė Nijolė Oželytė: žmonių pasišventimas ginti parlamentą – pats geriausias atsakymas į Sovietų Sąjungos prezidento ultimatumą.
Taip pat buvo pagarsintas kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir Lietuvos vyskupų laiškas, kurį atvežė sovietmečiu nuožmiai persekiotas monsinjoras disidentas Alfonsas Svarinskas: „Šiose lemtingose mūsų kraštui valandose vienijamės dvasioje su Lietuvos Aukščiausiąja Taryba ir visais žmonėmis, siekiant pilnutinio nepriklausomybės atkūrimo“.
Premjeru norėjo tapti ir A.Terleckas
Sausio 10-osios vakarą Aukščiausioje Taryboje buvo svarstoma, kam tokiu dramatišku momentu patikėti Vyriausybės vairą.
Po K.Prunskienės atsistatydinimo spaudoje, parlamente, politinių jėgų susirinkimuose buvo aptariamos įvairios, daugiausiai – dešiniųjų parlamentarų kandidatūros į premjero postą.
Dar sausio 9-osios vakarą vykusiame Sąjūdžio susirinkime Laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas pareiškė, jog yra pasiruošęs eiti šias pareigas, tačiau nebuvo paremtas.
Pasielgta teisingai – šiam patriotizmo nestokojančiam, tačiau pernelyg radikaliam politikui stigo ekonomikos žinių, jis neturėjo organizatoriaus ir vienytojo talento.
Laikraščiuose mirgėjo nepriklausiusio kuriai nors frakcijai AT pirmininko pavaduotojo Česlovo Stankevičiaus, Jungtinės Sąjūdžio frakcijos nario ekonomisto Gedimino Vagnoriaus, kitų žinomų dešiniųjų veikėjų pavardės.
Parlamento centristai iškėlė savo kandidatą – pirmosios Vyriausybės vicepremjerą Romualdą Ozolą, bet pateikė ir sąlygą: Aukščiausiosios Tarybos ir jos pirmininko galios turi būti sumažintos.
A.Šimėnas pateikė savo receptą
Dešiniųjų ar koalicinė Vyriausybė? Buvo pasirinktas antras variantas, sausio 10-osios posėdžio metu V.Landsbergiui parlamento salėje ištarus centristo Alberto Šimėno pavardę.
Prieš dvi dienas kritiškai atsiliepęs apie K.Prunskienės kabineto drastišką ir neparengtą kainų pakėlimą, A.Šimėnas pasiūlė savo receptą – saikingai didinti kainas ir pasirūpinti kompensacijomis, naudojant kortelių sistemą
A.Šimėno tvirtinimu, kelią į nepriklausomybę nuties sėkmingos ekonominės reformos – jei jos nevyks, vyraus destrukcija ir iškils didelė grėsmė prarasti laisvę.
Apie „vidurio kelią“ kalbėjęs A.Šimėnas sulaukė daugumos parlamentarų pritarimo – už jo kandidatūrą pasisakė ir dešinieji, ir centristai, ir kairieji.
78 balsais „už“ jis tapo antrosios Vyriausybės vadovu – 29 susilaikė, 1 pakėlė ranką „prieš“.
Pirmojo ministrų kabineto nariai liko eiti savo pareigas.
Parodė atvirkščią vaizdą
Baigiantis parlamento posėdžiui, pirmininko pavaduotojas K.Motieka pranešė apie naujas piktas sovietinės propagandos grimasas – kaip iškreipti faktus iš tuomečių SSRS televizijų tikriausiai mokosi dabartiniai Rusijos TV kanalų žurnalistai.
Sausio 10-osios vakarą per SSRS televizijos informacinę laidą „Vremia“ buvo trimituojama, jog Lietuvoje susidarė Vyriausybės krizė – nėra nei jos, nei premjero.
Diktoriai rimtais veidais dėstė, jog į premjero postą siūlyti Lietuvos komunistų atstovai Vladislavas Švedas ir Mykolas Burokevičius.
„Šiandien V.Švedas, reikalaudamas žodžio neva lietuvių konsolidacijos vardan, kaip mums teko girdėti, turėjo šauktis Maskvos pagalbos, kad jos pagalba būtų paskirtas naujas ministras pirmininkas. Politinis budrumas ir susitelkimas išgelbėjo Lietuvą nuo didžiulės nelaimės.
Aršiausias Lietuvos nepriklausomybės priešas – Tarybų Sąjungos komunistų partija“, – K.Motieka atkreipė dėmesį, kaip teisingai buvo pasielgta, neleidus į tribūną žengti perversmininkui.
Pasirengė smogti Lietuvai
Tarptautinėje arenoje skynėme pergales – sausio 10-ąją Lietuvą parėmė Europos Bendrija, Didžioji Britanija, JAV Valstybės departamentas, didelė grupė šios šalies senatorių, Skandinavijos šalių Šiaurės Taryba, Lenkija, kitos šalys ir tarptautinės organizacijos.
Užsienio valstybių veikėjai nuogąstavo dėl aštrėjančių SSRS provokacijų, grasinančio tono, sovietinės kariuomenės perėjimo prie agresyvių veiksmų – apie tai buvo kalbama jų pareiškimuose.
Tačiau nepaisydamas pasaulio protestų ir neišvengiamos gėdos, Kremlius nusprendė teptis lietuvių krauju – batas, apkaltas aštriais metaliniais dygliais, jau buvo pakeltas prieš auką.
Sausio 11-osios naktį Vilniaus gatvėse pasirodė galinga sovietų karinė technika – iš savo bazių išlindo 1000 desantininkų ir 30 tankų, kurie pravažiavo pro Spaudos rūmus ir Lietuvos televizijos bokštą.
Žmonės skubiai rinkosi prie šių pastatų, siekdami juos apginti.
Tačiau okupantai nusprendė smogti, išaušus dienai.
(Tęsinys – sausio 11-ąją)
