Beje, vienos pigiausių LRT televizijos laidų. Tiesą sakant, toks primygtinis dvasios nuo kūno atskyrimas nuo pat pradžių atrodė įtartinai. Kaip galima skaičiuoti pinigus, jų išleidimo pagrįstumą, vertinti laidos efektyvumą neanalizuojant jos vietos programoje, žanro, paskirties. Gal specialiai siekiama apeiti tam tikrą nepatogumą, nes LRT laidų turinys yra kitoks. Temomis, dalyviais, kultūra, pagaliau, raiškiuoju vaizdu ir erdviniu garsu.
Dūšią sugrąžinus į kūną, t. y. ėmus kalbėti iš esmės, paaiškėtų, kad kitose Lietuvos televizijose nėra laidų, kurios specialiai projektui statytų laivus, scenoje dainininkams grotų gyvas orkestras, o metų didvyris Liudas Mažylis LRT ekrane vaikštinėtų po Lietuvos šimtmečiui svarbias Europos sostines.
Be abejo, tai kainuoja, be abejo, galima pigiau. Tačiau, užuot žvilgčiojus į svetimas pinigines, pagaliau reikėtų atsiversti jau prieš pusmetį Seimui pateiktas LRT finansines ataskaitas, kuriose matyti proporcijos ir prioritetai. Ten galima pamatyti, kad, išaugus finansavimui ir pagaliau išsimokėjus per ekonominę krizę susidariusias skolas, investuota į transliavimo tinklą, raiškiosios TV įrangą, studijų modernizavimą. Atsiradus galimybėms, LRT KULTŪROS kanale originalių laidų padaugėjo dvidešimt kartų, įsigyjama anksčiau visuomeniniam transliuotojui neįperkamos užsienio produkcijos.
Sutinku, LRT švaisto pinigus, įrašinėdama išliekamosios vertės koncertus, išsaugodama jau neberodomus E. Nekrošiaus, R. Tumino spektaklius, remdama lietuvišką kiną, transliuodama TV kanalą pasaulio lietuviams, turėdama tikrą nacionalinę vertybę – turtingiausią Lietuvos audiovizualinį archyvą Mediateką.
Vos tik LRT šiek tiek atsitiesė, vos tik pradėjo investuoti į technologijas (kai kuriose studijose stovėjo tie patys, per 1991-ųjų okupaciją rūgštimi aplaistyti pultai), buvo susirūpinta taškomais pinigais. Nors ir šiandien Lietuvos visuomeninis transliuotojas yra tarp mažiausiai finansuojamų Europoje.
Niekad nieks nemylėjo manęs
Dėl skaidrumo ir pinigų. LRT nėra pats sau teisėjas, todėl kreipėsi į Valstybės kontrolę, kad visuomenei pateiktų nešališką ir kvalifikuotai atliktą LRT veiklos vertinimą. Šito, regis, negirdėjo niekas ir toliau kelia triukšmą. Tačiau pakalbėti norisi apie tai, kas diskusijoje dažniausiai apeinama – visuomeninio transliuotojo (VT) idėją, jo vietą demokratinėje valstybėje.
Ir apie tai, kad Lietuvoje, kaip, beje, ir kitose šalyse, VT turi nemažai priešų. Kaip toje dainoje – niekad nieks nemylėjo manęs. Kodėl jo nemyli? Žiūrovams nepatinka kokia nors laida, vedėjas ar generalinis direktorius, ir tuoj pat prisimenama, kad kiekvienas iš mūsų išlaiko LRT. Beje, kaip ir Seimą, vyriausybę, valdininkus, policininkus, poliklinikas, mokyklas, gatvių šlavėjus.
Tiesa, kažkada labai populiarius TV realybės šou primenantis beribio skaidrumo reikalavimas kitiems biudžetininkams taip aktyviai ir garsiai netaikomas.
Toje pačioje rinkoje dirbantiems komerciniams transliuotojams nepatinka, kad VT žaidžia pagal kitas taisykles. Ką padarysi, taip yra visoje Europos Sąjungoje (tik kitose valstybėse visuomeniniai transliuotojai varžosi dar ir dėl reklamos). Kai tik Europos Sąjunga sukurs direktyvą, Bendrijoje naikinančią visuomeninį transliavimą, bus privatizuota ir LRT.
Pykime ant britų – jie tai sumanė
Kam dar nepatinka LRT? Nelaimėjusiems generalinio direktoriaus ar laidų įsigijimo konkurso, nepakviestiems į laidą, ne taip paklaustiems. Tiesą sakant, diskusijoje jų balsai garsiausi. Paprastai VT nemėgsta valdančioji dauguma, bet pamilsta, atsidūrusi opozicijoje.
Tai suprantama, nes VT misija demokratinėje sąrangoje – visai kaip opozicinių partijų: neleisti valdančiajai daugumai monopolizuoti informacijos sklaidos, VT paversti pavaldžia institucija.
Šią dilemą britai išsprendė dar pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje. Įvertinę, kad moderniai valstybei netinka nė vienas susiklostęs radijo ir televizijos modelis (valstybinis varžo nuomonių įvairovę, komercinis tarnauja masiniam skoniui ir reklamos skelbėjų įgeidžiams), politinės partijos susitarė steigti nepriklausomą nuo politinės valdžios ir komercinė įtakos visuomeninę tarnybą.
Toks modelis su įvairiomis variacijomis Europoje veikia iki šiol.
VT valdo ne politikai, o visuomenė per įvairiai formuojamas tarybas ar valdybas. Teisūs tie, kurie LRT vadina valstybe valstybėje. Iš tiesų LRT statusas yra ypatingas. Įstatymais nustatyta, kad už LRT veiklą atsako trijų demokratinės sąrangos grandžių (prezidento, Seimo, visuomeninių organizacijų) atstovai.
LRT tarybos narių negali atšaukti net juos delegavusieji. Kas dveji metai taryba atsinaujina trečdaliu, jai įtakos nedaro politiniai ciklai – rinkimai, politinės valdžios pasikeitimai. Siekiama ir finansinio VT nepriklausomumo. Idealus finansavimo būdas – piliečių mokamas abonentinis mokestis. Lietuvoje šiuo metu veikia tiesioginį politikų kišimąsi eliminuojantis finansavimo modelis – LRT skiriama nustatyta dalis nuo surinktų mokesčių ir akcizo.
Lietuviškoji patirtis: kaip politizuoti depolitizuojant
Tai, kas gerai demokratijai, ne visada patinka politinei daugumai. Valdantiesiems nuolat kyla įvairių VT gerinimo planų, kurie dažniausiai slepia paprasčiausią siekį daryti įtaką. Šiandieninė LRT skaidrumo kampanija tęsia istorikų ir medijų analitikų aprašytus politikų mėginimus kištis į LRT veiklą.
Praėjusio amžiaus pabaigoje buvo nuspręsta LRT depolitizuoti. Kaip plenariniame posėdyje gražbyliavo vienas Seimo narys, šis žingsnis padiktuotas principinės nuostatos – nuo politinės valdžios nepriklausomos visuomenės informavimo priemonės yra pirmoji demokratinės valstybės gyvavimo, klestėjimo ir sveikatos garantija. Štai taip.
Buvo atsisakyta prezidento, Seimo deleguojamų LRT tarybos narių, vietoje jų paskiriant „kultūros ir dvasios žmones“. Niekam nežinomu būdu buvo atrinkta 15 meno kūrėjų ir visuomeninių organizacijų (dalis jų – visiškai visuomenei nežinomų ir, matyt, visiškai atsitiktinai panašios politinės orientacijos).
Prisidengus kilniu depolitizavimo siekiu, LRT buvo taip politizuota, kad ilgai kapstėsi iš sukeltos krizės, net prireikė Konstitucinio Teismo išaiškinimo.
Jau šio amžiaus pradžioje politikai susirūpino VT dekomercializacija. Teigta, kad LRT vis mažiau ugdo mąstymo kultūrą, menkiau supažindina visuomenę su Europos ir pasaulio kultūrų įvairove, šiuolaikinės visuomenės raidos problemomis.
Jau tuomet buvo užsipulti nepriklausomi turinio gamintojai (prodiuseriai). LRT esą iš esmės virto biudžeto lėšų perskirstytoja ir reklaminio laiko pardavėja, iš prodiuserių superkamai produkcijai netaikančia jokių misijos kriterijų. Ta proga Seimas užsimojo perimti turinio kontrolę. Buvo siekiama, kad tik Seimo komitetui patvirtinus, kad laidos atitinka nacionalinę misiją, būtų skiriamas finansavimas.
Prieš septynerius metus susirūpinta LRT tarybos funkcijų stiprinimu (konsultantais, padėjėjais). Tačiau buvo sunku paslėpti tikrąjį tikslą – pakeisti LRT vadovybę, LRT tarybos narių kadenciją susieti su deleguojančių institucijų kadencija, kitaip tariant – siekiu, kad atėjusi naujoji valdančioji dauguma pasiskirtų savą LRT vadovybę.
Įsiplieskus diskusijai paaiškėjo, kad Lietuvoje jau pakankamai gerai suvokiami vakarietiški VT principai, todėl politikų ketinimai perimti VT kontrolę sulaukė visuomenės pasipriešinimo, tarptautinių organizacijų reakcijos.
Atgal į kolūkius?
O kaip šiandien Lietuvoje su visuomeninės tarnybos idėja? Įvairiai. Viešojoje erdvėje aptariant, mano galva, nuoseklią LRT tarybos poziciją laikytis įstatymų ir sutartų įsipareigojimų, du teisininkai tai įvertino visiškai skirtingai. Įstatymų traktavimo skirtumai, baigti skirtingi universitetai? O gal kas kitas?
Paaiškėja, kad daug metų Vakaruose gyvenęs politikos apžvalgininkas nenori suvokti, kad labai svarbi visuomeninių tarybų misija – apsaugoti VT nuo politinės valdžios atakų. Kitaip tariant, įsijautęs su vandeniu išmeta kūdikį – visuomeninio transliavimo idėją.
Tačiau diskusijose, man regis, buvo praleistas vienas svarbus aspektas. Kai kurių politikų komentaruose, užuominose galima išgirsti retoriką, nukreiptą prieš nepriklausomus turinio gamintojus, prodiuserių firmas. Šito, regis, nepastebėjo ir tie prodiuseriai, kurie pasinaudojo proga suvesti sąskaitas su LRT. Jeigu, anot politikų, LRT, konkurso būdu atsirinkdama prodiuserių firmų produkciją, švaisto pinigus, o pati galėtų kurti pigiau, vadinasi, nepriklausomas TV turinio kūrimo verslas nėra efektyvus?
Dar daugiau – iš feisbukinių užuominų gali suprasti, kad tie berniukai iš gatvės (taip vadindavo pirmuosius į uždarą natūrinį televizijos ūkį patekusius nepriklausomus prodiuserius) yra kažkas neaiškaus, nepatikimo. Kažkas panašaus į sovietinių laikų spekuliantus ar Gariūnų prekiautojus.
Tiesą sakant, Lietuvos nepriklausomų audiovizualinės produkcijos gamintojų sistema mums simbolizavo perėjimą iš planinės ekonomikos į laisvą rinką, galimybę kūrybingiems žmonėms pateikti ten, kur anksčiau nebuvo įmanoma pakliūti.
Šiandien Lietuvos audiovizualinės produkcijos gamybos sistema yra stipri, gebanti rengti įvairaus pobūdžio projektus Lietuvoje ir užsienyje, adaptuoti garsiausius pasaulinius formatus. Stebėtina, tačiau kai kuriems politikams vis dar kliūva konkurencija grįsta laisvoji rinka: jų manymu, valstybė kuria pigiau, geriau, efektyviau, teisingiau.
Kai kalbama apie tai, kad LRT sutaupytų, gamindama pati, reikėtų priminti, kad sustabarėjusi ir neefektyvi redakcinė sistema LRT buvo reformuota prieš 15 metų. LRT darbuotojų sumažėjo nuo 2000 iki 600. Prodiuserių firmų paslaugų atsisakymas reikštų grįžimą prie redakcinės struktūros (kažkas panašaus kaip atkurti kolūkius). Gal nereikia.
