Nuo 2006 m. jis dirbo Šventojo Sosto atstovybėse Tbilisyje, Stokholme, Vašingtone, Gabone ir Konge.
2018 m. sausį portalas lrytas.lt publikavo žurnalistės Indrės Vainalavičiūtės interviu su R.Makricku apie tuo metu jo namais tapusią egzotišką Afrikos valstybę Gaboną.
Spiečiai mirtiną maliarijos užkratą platinančių uodų, pulkai vaikų gatvėse ir už tūkstančių kilometrų likusią tėvynę parduotuvėje primenantys lietuviški ledai – tokius štrichus trumpai brūkšteli apie naujaisiais namais tapusį egzotiškąjį Gaboną pasakodamas monsinjoras Rolandas Makrickas. Per šventes Lietuvoje viešėjęs R.Makrickas pasakojo apie gyvenimą ir darbą šalyje, kurios dažnas lietuvis negalėtų parodyti pasaulio žemėlapyje.
– Kaip sutikote žinią, kad esate siunčiamas būtent į Gaboną?
– Žinią sutikau labai ramiai, nes tai jau ketvirtasis mano paskyrimas šioje tarnyboje. Pirmasis paskyrimas, tiesa, labai trumpas, buvo į Boliviją. Po to trejus metus teko dirbti Kaukaze – Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane. Tuo metu kaip tik vyko Rusijos ir Gruzijos karas, tad teko matyti visą tos situacijos siaubą, pabėgėlių situaciją. Tai buvo pirmasis mano diplomatinis krikštas.
Vėliau dar ketverius metus teko dirbti Šiaurės šalyse. Nors Nunciatūra buvo Švedijoje, dirbome visose Šiaurės šalyse – Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje ir Suomijoje. Tai buvo labai įdomūs metai ir galimybė susipažinti su Liuteronų bažnyčia ir sutikti daugybę lietuvių.
Kartu tai buvo galimybė stebėti Norvegijos ir Švedijos bažnyčios atsinaujinimą, nes tai veikiausiai vienintelė Europoje auganti savo bendruomene bažnyčia. Tiek į Švediją, tiek į Norvegiją atvyksta daug emigrantų katalikų.
Po ketverių metų darbo Šiaurės kraštuose buvau paskirtas į didžiausią mūsų diplomatinę apaštalinę tarnybą – į Vašingtoną, kuriame praleidau trejus su puse metų. Tarnyba JAV sutapo su labai ypatingu istoriniu įvykiu pačiai Amerikai – popiežiaus Pranciškaus vizitu 2015 metais, teko prisidėti ir prie šio vizito organizavimo. Vašingtone susipažinau ir su lietuvių bendruomene.
Neseniai gavau paskyrimą į Afriką, Gabono Respubliką, kur atstovavimas Vatikanui nėra nuncijaus lygio, bet misijos vadovo. Taip pat esu nuncijaus patarėjas Kongo Respublikai (Brazavilyje).
Man tai buvo naujas iššūkis, nes niekuomet neteko dirbti prancūziškai kalbančioje valstybėje. Žinoma, iššūkis ir pati Afrika. Gabonas – klasikinė prancūzų kolonija su savo ypatumais, bet labai graži šalis. Ten įsikurti nėra lengva, reikia suprasti daug dalykų, tenka daug įvairios medžiagos studijuoti ir čia man labai padeda istorija. Visi sprendžiami klausiami iš tiesų juk turi priešistorę, o būtent ji dažnai ir nusako, kur glūdi vienos ar kitos problemos šaknys. Diplomatinę tarnybą paprastai renkasi žmonės, kurie baigę teisės studijas, tad ir man reikėjo vėliau studijuoti ir teisę, tačiau pirmieji mokslai buvo istorijos ir aš tikrai dėl to nesigailiu, atvirkščiai – džiaugiuosi, kad galėjau pažinti Afriką.
– Kokiems darbams daugiausia skiriate dėmesio misijoje?
– Tai labai gražus kraštas, bet turi daug socialinių problemų, daug politinių įvykių, ypač po pernai vykusių rinkimų. Šalyje buvo kilusi protestų banga, o laikas po rinkimų buvo ypač neramus. Tai misijos kraštas, kur gyvename labai paprastai ir net, sakyčiau, skurdžiai. Gabono nunciatūra yra pati mažiausia, bet dirbame misijos darbą, kuris man tikrai patinka, nes yra daugybė galimybių bendrauti su žmonėmis, aplankyti parapijas.
Stengiamės prisidėti prie sprendimo tokių socialinių problemų kaip išsilavinimas, kuriame mokyklas. Ypač aktualus ligoninių ir ambulatorijų klausimas, nes valstybė ten nesugeba išlaikyti gydymo įstaigų, o juk pirmoji pagalba žmonėms yra labai svarbi ir tokia infrastruktūra gyvybiškai būtina. Itin svarbi medikų pagalba, kai kalbame apie tokių ligų kaip maliarija ar AIDS prevenciją ir pagalbą pacientams. Laimei, šalyje nebuvo labai išplitęs Ebolos virusas.
– Kaip trumpai charakterizuotumėte Gaboną?
– Kartais tenka susidurti su labai liūdna realybe, bet yra du dalykai, kurie man visuomet iškyla atmintyje, net ir dabar jums pasakojant apie Gaboną. Ten daug uodų ir pulkai vaikų. Gabonas – jauna šalis. Prieš prasidedant pamokoms ir jos pasibaigus – pilnos gatvės vaikų. Afrikoje šeimos gausios, tiesa, jaunų žmonių mirtingumas nemažas. Daug problemų yra dėl higienos stokos ruošiant maistą ir ligas platinančių uodų.
– Kuo jus išbandė Afrika? Dažnai į šį regioną vykstantys europiečiai baiminasi maliarijos.
– Vaistai nuo maliarijos tikrai veiksmingi, bet juos dažniausiai vartoja žmonės, į šį regioną atvykstantys pabūti keletą dienų ar savaičių. Tai stiprūs preparatai ir turi neigiamą šalutinį poveikį, tad šalyje gyvenant nuolat jų vartoti negalima, antraip sveikatos būklė labai suprastėtų jau po kelių mėnesių. Skiepų nuo maliarijos nėra, tad tiesiog reikia saugotis – kalbant apie maliariją, tai nereikia būti lauke labai anksti rytą ir vėlai vakare, kai uodų daugiausia.
– Gabono kaimynės nėra pačios draugiškiausios valstybės, ar saugiai jaučiatės toje šalyje?
– Būtų baisu, jei reikėtų gyventi vien galvojant apie kokias nors perimtas fobijas, bet aš nuolat galvoju apie darbą, apie užduotis, kurias reikia atlikti, ir žmones, kuriems reikia padėti. Kalbant apie politinę situaciją – šiuo metu laikas neramus, daug pokyčių vyksta gretimose šalyse. Kongo Demokratinės Respublikos (Kongo-Kinšasos) regione situacija labai pavojinga aplinkinėms valstybėms, ne ką geresnė situacija Nigerijoje, kur siaučia „Islamo valstybė“.
Mūsų tarnyba išskirtinė tuo, kad dirbame ir liekame su tais žmonėmis net tada, kai kitos ambasados evakuoja savo diplomatus iš pavojingų regionų. Esame ambasada, kuri neužsidaro ir prasidėjus karui. Mes nesame atėjūnai, kurie pabūna ir išeina, o dirbame dėl tos šalies žmonių. Pavyzdžiui, Lietuvos ambasados, kad ir kokioje šalyje ji būtų, svarbiausias uždavinys – pasirūpinti Lietuvos piliečių interesais, o mūsų rūpestis – tos šalies žmonės.
– Ar sunku paaiškinti Gabono gyventojams, kur yra Lietuva?
– Taip, tai misija neįmanoma. Niekas iš vietinių politikų nėra girdėjęs apie Lietuvą, bet štai Bažnyčios žmonės apie mūsų kraštą žino, nes susitinka su Lietuvos vyskupais įvairiuose renginiuose Vatikane ar kur kitur pasaulyje. Gabone teko sutikti kelis vyskupus, kurie vos išgirdę, kad esu iš Lietuvos, pasakė kelis Lietuvos vyskupų vardus.
Apie Lietuvą kalbėti sudėtinga, bet paaiškinus, kur yra Baltijos jūra, Lenkija ir Rusija, žmonės atsirenka. Pirmoji reakcija būna susijusi su tuo, kad pas mus labai šalta, mat Gabone visais metų laikais temperatūra siekia apie 30 laipsnių karščio. Kadangi šalis yra ties pusiauju, saulė kasdien pateka šešios valandos trisdešimt minučių ryto ir tokiu pat laiku vakare ji leidžiasi – ir taip visus metus. Beje, mano didelei nuostabai, Gabone valgau lietuviškus ledus. Kai kuriose šalyse sunku atrasti lietuviškų produktų, o štai Afrikoje – lietuviški ledai.
– Ko lietuviai, kurie kartais būna viskuo nepatenkinti ir susiraukę, gali pasimokyti iš Gabono gyventojų?
– Gera nuotaika pailgina gyvenimą ir padeda kitaip priimti įvairius kasdienybės iššūkius. Reikia išmokti savyje atrasti gyvenimo džiaugsmą. Žinoma, mūsų gamtinės sąlygos niūrokos, bet negalime pasiduoti negatyviems dalykams. Juk krikščionybė nėra priespaudos ar normų tikėjimas – tai džiaugsmas gyventi vienybėje su Dievu ir žmonėmis. Iš čia ateina viltis, ateities nebijojimas. Laimė ateina tuomet, kai žmogus negalvoja vien apie save, bet galvoja ir apie kitus. Vaižgantas yra sakęs, kad „ieškodamas laimės kitiems, pats tapau laimingas“. Šiuos žodžius reikia prisiminti, nes sunkumų yra visur – ir Afrikoje. Čia juk būna visko, bet, apskritai kalbant, jaučiama daugiau džiaugsmo dėl paprastų dalykų, gautų mažų dovanų ar nuoširdaus pasisveikinimo. Daugelį dalykų priimame lyg savaime suprantamus, o juk galėtume jais ir pasidžiaugti, užuot įsikibę į negtyvius dalykus.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 m. sausio 4 d.
