Rusai šimtąsias „sauso“ įstatymo metines minėjo 2014-aisiais. Mat prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šioje valstybėje, kurios sudėtyje tuomet buvo ir Lietuva, ko nors stipresnio buvo galima užsisakyti tik restorane. Ir tai tik padoriai atrodantiems klientams.
Pasakojama, jog prie užeigų tada būriuodavosi paslaugūs žmonės, kurie tuomečių mados kanonų neatitinkantiems, bet labai išgerti norintiems piliečiams išnuomodavo baltas apykakles, kad padavėjai aptarnautų be jokių klausimų.
O ką daryti iš svetimų klaidų taip ir nepasimokiusios Lietuvos aštuoniolikmečiams, kurie per vieną naktį vėl tapo nepilnamečiai? Apykaklės nepadės, bet galima pasiūlyti vieną puikią verslo idėją.
Jei apsukrus grimuotojas nutars atidaryti saloną sostinės centre, veikiantį tik vakarais ir savaitgaliais, pinigai byrėte byrės. Priklijuoji jaunam klientui ūsus ar barzdą, nupieši kelias raukšles ir, žiūrėk, bare jau asmens dokumento niekas iš jo nebeprašys.
Mažiau pinigingus (ne)pilnamečius aptarnaus paslaugūs „taškų“ savininkai, kaip ir tuos, kurie nespės alaus ar kitokio puslitrio nugriebti parduotuvėje iki aštuntos vakaro, o sekmadieniais – iki pietų. Ir tik jau nereikia svaigti, kad policija išgaudys tokius perpardavėjus. Juk pinigų kvapas stipresnis už draudimų baimę.
Kita vertus, jei jau valdžia taip nusprendė, trauktis nieku gyvu nevalia. Būtina uždrausti dar ką nors, išskyrus, žinoma, rusiškas trąšas.
Puikiausias pavyzdys – Turkmėnistano prezidentas G.Berdymuchamedovas, savo valstybėje uždraudęs juodus automobilius. Kodėl? Nes balta spalva jam labiau patinka ir dar laimę neša.
Todėl neverta mokytis iš amerikiečių ar kitų tautų klaidų, o protingiau sekti turkmėnų pėdomis.
