Kaip šiems naujiesiems gelbėtojams pavyko išlaikyti pirmuosius žadėto Skaidrumo, Profesionalumo ir Darnos egzaminus? Prastai.
Ko vertas žadėtasis skaidrumas, jau parodė garsiosios valstiečių poros Gretos ir Ramūno neaiškių ryšių skandalas. Jis ne tik pradėjo šiuos politinius metus, bet ir paženklino galbūt net visą likusią kadencijos dalį.
Iki neregėtų aukštumų pats savo melu, išsisukinėjimais, įsivaizduojamų priešų paieškomis šį skandalą kurstęs valstiečių vedlys R.Karbauskis iš jo nieko nepasimokė.
Priešingai. Nors po G.Kildišienės priverstinio pasitraukimo iš Seimo skaudų smūgį patyrė visi valstiečiai, tai dar labiau įaudrino šio liguistai ambicingo veikėjo savimeilę ir keršto jausmą.
Nieko keista, kad R.Karbauskis vėl įpuolė į panašią, nors ir seklesnę balą.
Paaiškėjo, jog Seimo valstiečių frakcijoje referente neskaidriai įdarbinta tos pačios G.Kildišienės globotinė M.Marcinkevičiūtė, kurią galiausiai irgi teko atleisti.
Natūralu, kad sukilo ir įvairūs šešėliai, gaubiantys daugiamilijoninį R.Karbauskio verslą, kurį jis paveldėjo ir savo tėvo, buvusio sovietinio kolūkio pirmininko.
Jeigu tokį pavyzdį rodo pats vedlys, ko gėdytis jo sekėjams? Ypač artimiausiems. Pavyzdžiui, buvusiam R.Karbauskio dėstytojui, pasodintam į Seimo pirmininko kėdę V.Pranckiečiui.
Politikos naujokas savo deklaracijoje nuslėpė, kad vos pora dienų po to, kai tapo Seimo galva, jo žmona sudarė pelningą žemės nuomos sandorį su R.Karbauskio verslu.
Atitinkamas vaizdas – ir vadinamųjų profesionalų valdomose ministerijose.
Bene dažniausiai buvo linksniuojamas paties R.Karbauskio geriausiu ministru paskelbtas Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas A.Veryga.
Jau vien kraštutiniais draudimais ir ideologiniu fundamentalizmu grįsta kova už tautos sveikatą verčia krūpčioti.
O kur dar neaiškūs konkursai priimant į svarbius postus reikalingus ir savus, prieš tai atvirais grasinimais ir šantažu išmėčius neparankius žmones.
Kai kurios iš skandalingiausiųjų su tuo susijusių istorijų, tarkime, slapta įrašyti ministro parankinių pokalbiai, liudijantys apie dar neregėtas manipuliacijas, gulė ir į interpeliacijos A.Verygai pamatus.
Tiesa, opozicijos, kurios dantys pasirodė esą tik pieniniai, surengta interpeliacija žlugo, o sveikatos apsaugos ministras, kaip anksčiau valstiečių lyderis, nuo visų kaltinimų ir faktų tiesiog atsiribojo įprastu būdu – visa tai pavadino prasimanymais.
Panaši praktika – ir kitose „profesionalų“ ministerijose. Sakykime, į dienos šviesą ištrauktas valstybės tarnybos reformos planas, numatantis į gatvę išmesti ar ore pakabinti tūkstančius valdininkų, panašiausias į tokios praktikos įteisinimą įstatymu.
Negana to, kai kuriuos ministrus užklupo ir interesų konfliktų šešėliai. Antai žemės ūkio strategą B.Markausą pasivijo įtarimai proteguojant kai kuriuos pienininkus, su kuriais jis pats susijęs, o urėdijų pertvarkos šauklys, aplinkos ministras K.Navickas spendžia kilpas sau, nes nenutraukė piniginių ryšių su buvusia darboviete.
Teisindamiesi dėl sukeltos sumaišties valstiečiai aiškina, jog valdininkiją išravėti būtina dėl mažiausiai dviejų šventų tikslų – sumažinti naštą mokesčių mokėtojams ir atlaisvinti kelią didžiosioms suplanuotoms reformoms.
Bet čia ir kyla pagrindinis klausimas: o kur jos?
Juk iš esmės visi ekspertai sutaria, jog užtenka besti pirštu į bet kurią iš sričių, kurias reikia ryžtingai reformuoti, kad pamatytum, jog naujoji valdžia arba klaidžioja apgraibomis, arba net nepasiraitojo rankovių,
Mokesčiai, švietimas ir aukštasis mokslas, socialiniai reikalai, valstybės tarnyba.
Jei šiose srityse ir atliekami kokie nors veiksmai, jie kol kas padriki, neleidžiantys net nuspėti, kas bus toliau.
Juolab kad ir dalis ministerijų vadovų, kurie buvo bene labiausiai avansu liaupsinami už profesionalumą, jau tapo dideliais nusivylimais. Pavyzdžiui, kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson. Jau nekalbant apie Teisingumo ministerijai diriguojančią M.Vainiutę.
Žvelgiant į tokias „profesionales“ knieti paklausti, kiek galima tikėti metų pabaigoje pradėjusiais lietis valdančiųjų pažadais, kad jau kitąmet jie pagaliau rimtai įsivažiuos?
Kad ir kaip būtų, valstiečiai greičiausiai liks valdžioje ne tik kitąmet, bet ir iki kadencijos pabaigos.
Šitokios prognozės peršasi, tarkime, ir dėl to, kad net toks, regis, svarbus įvykis kaip valdančiosios koalicijos griūtis nesugebėjo išjudinti valstiečių pozicijų nei Seime, nei Vyriausybėje.
Tiesiog kitos politinės jėgos šiuo metu jiems neprilygsta.
Būtent todėl ir valdančiosios daugumos tapsmas mažuma tebuvo vienas socialdemokratų vidaus krizės epizodų, pasibaigusių šios partijos skilimu.
Beje, kairiųjų, balansuojančių ties pavojinga riba, padėtis nėra išskirtinė.
Panašią būseną išgyvena ir ne viena kita, dar visai neseniai stipri atrodžiusi politinė organizacija.
Esant tokiai situacijai pamainos šiai valdžiai kol kas nematyti net tolimesniame horizonte. Kita vertus, kas pakeistų žaliuosius gelbėtojus?
Ar jų vietos neužimtų kokie nors dar dosnesnius pažadus dalijantys pilypai iš kitų kanapių?
Galbūt ir visai dėsninga, kad Gaidžio metus netrukus pakeis Šuns metai. Vis dėlto darosi neramu dėl to, jog po to savo eilės laukia Kiaulė.
