Mečys Laurinkus. Kai pasaulis kunkuliuoja, Lietuva skaldo anekdotus

nesunku pasakyti, kurie iš jų ryškiausi.  Jupiterio, labiau
prožektoriaus nei žvaigždės, ryškumu politikos scenoje pasirodė JAV
prezidentas D.Trumpas.  Taip prikaustė dėmesį, kad net pamiršdavai, kas
vyksta Lietuvoje.  Ir iki šiol tebestebina pareiškimais bei sprendimais.

Nesinori kartoti, kas jau permalta šimtų politikos apžvalgininkų visame
pasaulyje.  Man atrodo, kad pamažu trinasi skirtis tarp senųjų ir
naujųjų demokratijų.

Lietuvoje, kai praėjus keliems mėnesiams po Seimo rinkimų prieš valdžią
atsigręžia net už ją balsavusieji, dažnai paaiškinama, kad mūsiškė
demokratija dar jauna, nesubrendusi ir reikia imti pavyzdį iš senųjų
demokratijų, kurių piliečiai politiškai labiau išprusę, atsitiktinių
veikėjų nerenka ir savo valstybės klaidingais keliais nenuveda.

Deja, daugybė amerikiečių, kurie balsavo ir už dabartinį prezidentą,
skėsčioja rankomis.  Kaip ir „Brexit“ šalininkai šalyje, kurioje
demokratija viena seniausių pasaulyje.  Kur pradingo tradicinė politinė
išmintis?  Rinkėjai JAV nėra išmintingesni už Lietuvos piliečius,
senosios demokratijos šiais laikais nebėra kuo nors pranašesnės už
naująsias.

Žlunga tradicinės politinės ideologijos, vietoj tradicinių partijų į
priekį lenda antisisteminiai laikinieji dariniai, išplautos
pasaulėžiūros techninės vyriausybės, politika vis labiau darosi
neprognozuojama.

Dar neseniai buvo aiškinama, kad tai iš sovietinio totalitarizmo
išsikapanojusių valstybių ligos.  Situacija pasikeitė - serga ir
demokratijos tvirtovės. Šiuo metu vis daugiau verčia suklusti didžiųjų
valstybių sprendimai.

Antai D.Trumpas pristatė nacionalinio saugumo strategiją.  Be Rusijos,
kaip grėsmė įvardijama Kinija. Šį dokumentą dar reikia atidžiai
studijuoti, daug jame nevienareikšmiškų pasažų, įvairiai interpretuojamų
sąvokų.  Bet kodėl dar ir Kinija?  Kas slypi už tokio globalaus
skirstymo?  Siekis pateisinti milžinišką karinį biudžetą?  Rusijos
oficialios karinės išlaidos - dvylika kartų menkesnės.  O kiek
ginklavimuisi išleidžia Kinija?

Nemanau, kad pasaulio valstybės įvertins naują JAV saugumo strategijos
versiją kaip tekstą, skirtą politologams ir apžvalgininkams, o tikrovėje
bus kitaip.

Vašingtonas perkelia savo diplomatinę atstovybę į Jeruzalę. Žinoma, jis
turi teisę su savo ambasada elgtis savo nuožiūra.  Nė viena arabų
valstybė dėl to nenutraukė diplomatinių santykių su JAV.  Neketina
kariauti ir neturi tam galimybių.

Bet kai pasaulis po Šaltojo karo vėl dalijasi į grėsmių zonas, atėjus
valandai X, kieno pusėje bus arabų valstybės, įsižeidusios dėl D.Trumpo
sprendimo?  Jeigu Kinija kaip nerimą keliantis veiksnys pasirodė viename
svarbiausių JAV dokumentų, logiška, kad Kinija pradės vis dažniau
rodytis ir Lietuvos grėsmių analizėje.  Kuo baigsis mūsų svajonės apie
kinų investicijas?

Kitas politinis veikėjas, padaręs susimąstyti verčiantį įspūdį, -
Rusijos vadovas V.Putinas.  Prieš prasidedant prezidento rinkimų
kampanijai jis paskelbė patraukiantis dalį karinių pajėgų iš Sirijos.
Išlaikė gyvą B.al-Assadą, įtvirtino Sirijoje antrą karinę bazę, apdaužė
teroristus, išbandė karinę techniką (gal ir pardavė), o visa tai viešųjų
ryšių priemonėmis pateikė kaip karinę pergalę ir strateginį žingsnį
painioje Vidurinių Rytų politikoje.

Pristatydamos savo pergales JAV pasirodė silpniau.  Pamenu, kai Rusija
įžengė į Siriją, Lietuvos politologai Kremliui prognozavo antrą ir daug
klampesnį Afganistaną, nekalbant apie V.Putino lauksiantį tarptautinį
teismą.  Kol kas V.Putinas nepralaimi nei tarptautinėje arenoje, nei
namuose.  Sunku pasakyti, kiek žmonių ateis balsuoti per prezidento
rinkimus, bet reikiamą balsų skaičių kitai kadencijai jis surinks.

Kas laukia Rusijos dar šešerius V.Putino valdymo metus?  Didės socialinė
atskirtis?  Taip, didės.  Bet ji ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje
nemažėja.  Dėl sankcijų pakels rankas?  Nepakels.  Po rinkimų
tikriausiai keisis Rusijos vyriausybės vadovas.  Suintensyvės Eurazijos
idėja.

Neseniai perskaičiau politologo V.Ivanausko straipsnį apie rusiškąjį
konservatizmą.  Tokios apžvalgos ir juo labiau studijos pas mus retos.
Ties Kremliaus sienomis Rusija nesibaigia.  Vakarai apsirinka,
nesupranta, kad per didelis išorinis spaudimas Rusijoje gali sukelti tik
kraštutinį nacionalizmą.  Dabartiniai nuliniai Lietuvos santykiai su
Rusija tęsis ilgai, tačiau rimtesnis vidinių procesų pažinimas
šeštadalyje pasaulio, ir dar mūsų kaimynėje, nekenkia ir, ko gero,
ateityje net pravers.

„Nulinio“ požiūrio į Rusiją priežastis vis ta pati - Ukraina.  Iki
rinkimų pabaigos Kremlius stengsis išlaikyti dabartinę, įšaldytą,
situaciją, nors gali būti ir didelių netikėtumų.  Kita vertus, Ukrainos
valdžia kiek įmanydama pati gadina savo įvaizdį pasaulyje.  Tad dar
vienas įvykis padarė ir tebedaro vis ryškiau neigiamą įspūdį.  Tai
- P.Porošenkos ir M.Saakašvilio gūžynės.

Lietuvoje dabar daugiau ir įvairiau pateikiama apie šį cirką -
informacijos spektaklį.  Bet suvokti, kas iš tikrųjų vyksta, sudėtinga.
Visiškai sukompromituota visuomeninių akcijų idėja.  Maidanas pamažu
virsta komiksu.  Kvailai atrodo ir valdžia - leidžia pažeisti valstybės
sieną, skelbia M.Saakašvilio paiešką, nors jis už kelių metrų, pagaliau
suima ir vėl paleidžia.  Ir tai demonstruojama ir aptarinėjama visame
pasaulyje.  Absurdas.

Vis dėlto kas ir kokie įvykiai šiais metais ryškiau įsirėžė į atmintį
Lietuvoje?  Gėda prisipažinti: jokie.  Nei politikų pseudoskandalai, nei
reformos, kurios neprasidėjo.  Provincijos anekdotai.

Vienoje poliklinikoje girdėjau tokį pokalbį. Štai klausinėja, kodėl
R.Karbauskio trąšos iš Rusijos.  O ką, jei trąšos būtų iš Briuselio,
„analizai“ pagerėtų?