Sunku pasakyti, kiek laiko prireiks, kol įstatymas bus galutinai priimtas.
Premjeras S.Skvernelis sako, kad Seime dėl jo vyks karštos diskusijos – gal net aistringesnės nei dėl urėdijų reformos. Stebėtis tuo nereikėtų – ši pertvarka gali atsiliepti tūkstančiams su partijomis ir politikais siejamų asmenų.
Reformos tikslas – efektyvesnė valstybės tarnyba, greičiau ir kokybiškiau teikianti paslaugas gyventojams ir atsisakanti perteklinių funkcijų, ne tokia biurokratiška. Kitaip sakant, ji turėtų dirbti geriau ir pigiau kainuoti, nes smarkiai sumažėtų tarnautojų.
Panašius didingus siekius skelbė jau ne viena ankstesnė valdžia. Pavyzdžiui, A.Kubiliaus Vyriausybė buvo sukūrusi biurokratizmo hidrai galvas kapoti turėjusią Saulėlydžio ir šviesią ateitį verslui žadėjusią Saulėtekio komisijas, bet kai jos išleido paskutinį kvapą, paaiškėjo, kad veiklos rezultatas – šnipštas.
Šiai Vyriausybei tik pradėjus dirbti jos kanclere paskirta tarnybos vietas kaip sukneles keičianti M.Dargužaitė, nelaukdama jokio naujo įstatymo, ėmėsi efektyvinti Vyriausybės kanceliariją.
Buvo atleista kelios dešimtys valdininkų, formaliai Vyriausybės kanceliarijoje etatų sumažėjo nuo 210 iki 179, bet dalis atleistų darbuotojų dar gali sugrįžti pasiskundę teismams, ir kol kas aiškiausia kanclerės pastangų pasekmė – nė metų neišdirbusi pasitraukė ji pati.
M.Dargužaitė pirmiausia sukėlė kanceliarijos darbuotojų maištą, jie užvertė skundais premjerą, netrukus ėmė kaisti jos santykiai su ministrais, įtarinėjusiais, kad kanclerė siekia šokdinti ir juos – esą dėl to kilo chaosas, o iš anksto su ministerijomis nederinami sprendimai ėmė strigti.
Kanclerė kaltinta ir tuo, kad reforma vyko nenuosekliai, nežinia kodėl vieni žmonės buvo atleidžiami, o kiti įdarbinami net be konkurso. Matyt, premjeras tik lengviau atsikvėpė, kai M.Dargužaitė išėjo dairytis kito darbo.
Vidaus reikalų ministras E.Misiūnas neneigia, kad oponavo skubotai M.Dargužaitės veiklai, todėl jo vadovaujamos ministerijos parengta reforma turėtų būti nuosaikesnė nei kanclerės skelbti, bet taip ir neįgyvendinti užmojai.
Didžiausią nerimą valstybės tarnautojams turėtų sukelti, tiesa, oficialiai dar nepatvirtinti valdančiųjų planai jų skaičių sumažinti pustrečio karto – nuo dabar esančių maždaug 50 tūkst. iki 20 tūkst. etatų.
Tai būtų kone revoliucija, tačiau žlugę ankstesni valdančiųjų planai mažinti valstybės tarnybą leidžia spėti, kad tai mažai realūs skaičiai.
Vis dėlto šį kartą galima laukti, kad iš tikrųjų sumažės bent jau valstybės tarnautojo statusą turinčių darbuotojų, nors jie nebūtinai neteks darbo – dalis jų dirbs toliau pagal darbo sutartis, tik neteks kai kurių garantijų.
Jau paskelbta, kad bus išgryninta valstybės tarnyba, nes joje liktų tik tiesiogiai viešuoju administravimu užsiimantys darbuotojai, o su ūkines, technines, įstaigos vidaus tvarkymo funkcijas atliekančiais asmenimis būtų pasirašytos paprastos darbo sutartys.
Netgi aiškinama, kad nesiekiama specialiai mažinti valdininkų skaičiaus, bet jų turėtų sumažėti tarsi savaime, kai bus išgryninta valstybės tarnyba.
Atsisakius jai nebūtinų funkcijų tarnautojams žadama didinti algas ir esą tam neprireiks papildomų lėšų iš biudžeto.
Mat rengiamasi keisti institucijų finansavimo tvarką – jos galės laisviau naudoti skiriamus pinigus ir pačios bus suinteresuotos efektyviau dirbti, kad turėtų iš ko didinti darbuotojams atlyginimus.
Numatoma ir daugiau pakeitimų. Pavyzdžiui, padidinus valstybės tarnautojų algas ketinama atsisakyti priemokų ir priedų, kurie dabar sudaro didelę dalį valdininkų, ypač aukštesnio rango, uždarbio. Planuojama palikti tik priemokas už pavadavimą ir tarnybos valstybei stažą.
Siūloma keisti ir priėmimo į valstybės tarnybą tvarką – kandidatų atranką vykdytų ne ministerijų ar pačių darbuotojus priimančių įstaigų sudarytos komisijos, o Vyriausybės įgaliota institucija.
Vieša paslaptis, kad į patrauklesnius postus dažnai priimami vadinamieji savi žmonės – partijų statytiniai ar įtakingų valdininkų proteguojami asmenys, o atranka vyksta fiktyviai.
Net įrašinėjant konkursų eigą neįmanoma garantuoti objektyvaus vertinimo, jei komisijos nariai susitaria proteguoti konkretų asmenį ir jam iš anksto praneša, ko jis bus klausiamas, o kiti atrankos dalyviai skandinami.
Ar centralizuota tarnautojų atranka padės išnaikinti protekcionizmą? Vargu. Nors gal dėl ne itin svarbių ir geidžiamų postų bus sunkiau sutarti.
Nauju įstatymu mėginama sugriežtinti ir valdininkų atsakomybę už neteisėtus veiksmus ar neveikimą: jie privalės atlyginti žalą ir atlygio dydis nebus ribojamas, jei bus nustatyta, kad ji padaryta tyčia.
Regis, ši teisinė norma galėtų mažinti valdininkų piktnaudžiavimą, tačiau būtina viena sąlyga – žalos išieškojimas turi būti realus, o ne vien deklaratyvus, kaip yra dabar.
