Anot istoriko docento Vytauto Ališausko, ieškant emigracijos priežasčių, reikia suprasti – vienos priežasties nėra. „Skaičiau vieno kairiojo aiškinimą, kad iš Lietuvos žmonės bėga, nes Lietuvoje valdo dešinieji (tiesa, neatsimenu, kada jie yra valdę). Kitas atsako, kad atvirkščiai – Lietuvoje per daug komunizmo [...]. Treti sako, kad kalti pinigai, ketvirti – kad švietimo sistema. Bet atsakymas tas, kad nėra vieno atsakymo. Mes turime apskritai užsiimti valstybe“, – įsitikinęs V. Ališauskas.
Istorikai diskutavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto surengtoje diskusijoje tema „Ar 100-metis reiškia atsisveikinimą su Lietuvos valstybe?“
A. Jokubaitis: jei žiniasklaida nebekalbėtų apie valstybę, jos ir neliktų
Anot profesoriaus Alvydo Jokubaičio, lietuviai turi kalbėti apie galimą tautos ir valstybės išnykimą, nes iš tokių samprotavimų atsirado modernioji tauta ir valstybė. Jo teigimu, tai nėra nesusipratimas, nes tereikia prisiminti, kad pusę paskutinio šimtmečio lietuviai gyveno be valstybės.
„Tautinis atgimimas prasidėjo suvokus tautinės savimonės neturėjusios tautos išnykimo grėsmę, kuri niekada nepasitraukė iš lietuvių gyvenimo. Tautinis atgimimas prasidėjo dramatiškais laikais, kai nebuvo ne tik valstybės, bet ir modernios tautos. Reikėjo sukurti naują tautą, ir tik po to buvo galima imtis savo valstybės statybos darbų“, – įsitikinęs A. Jokubaitis.
Jo nuomone, pirmąją užduoties dalį pavyko atlikti geriau – lietuviai ne tik atlaikė sovietinę okupaciją, bet ir rado jėgų atkurti nepriklausomą valstybę: „Iššūkiai nepriklausomybėje jiems yra toks pat suprantamas dalykas, kaip vokiečiams punktualumas, o italams – jo nebuvimas. 1939 m. Stasys Šalkauskis nurodė kelis artėjančią politinę katastrofą paaiškinančius argumentus. Pirma, lietuviai neturi tinkamo kultūrinio apsiginklavimo. Antra, ilgisi svetimos valdžios. Trečia, yra moraliai nuginkluoti. Tai dabartinės Lietuvos valstybės negalios, kurias galima apibūdinti kitais žodžiais.“
A. Jokubaitis Lietuvos negalias apibūdina taip: pirma, lietuviai kuria kultūros praradimo kultūrą; antra, save vadina suverenia tauta, tačiau apsidžiaugia bet kuria proga, kai šalį valdo Briuselio direktyvos ir finansai; trečia, neturi aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą – kodėl toliau prasminga likti lietuviais.
„S. Šalkauskis klydo manydamas, kad tautinė valstybė yra kažkokia išskirtinė kultūros saugotoja. Jis nesuprato, kad ši valstybė ne tik nesuteikia kultūrinio apsiginklavimo, bet jį naikina. Tiek tautinė valstybė, tiek Europos Sąjunga (ES) grindžiama ta pačia kultūros filosofija – ES yra bandymas tautinių valstybių ydas šalinti ydingu metodu. Prabėgęs šimtmetis leido suprasti, kad tautinę valstybę gali sugriauti ją sukūrusi filosofija“, – sako A. Jokubaitis.
Kaip teigia profesorius, po valstybės priedanga ugdomi lieteuropiečiai. „Benedictas Andersonas pagarsėjo teze, kad tauta yra įsivaizduojama bendruomenė. Daugybė požymių rodo, kad reikia kalbėti apie įsivaizduojamą Lietuvos valstybę. Jei Lietuvos interneto portalai ar televizijos nustotų kalbėti apie valstybę, jos ir neliktų“, – tvirtina A. Jokubaitis.
Jis tęsia – Lietuvos politikai įsivaizduoja esantys šio traukinio vairuotojais, nors iš tiesų yra visai kitaip: „Paskutiniame, gal trečiame nuo galo vagone važiuojantys Lietuvos politikai įsivaizduoja esantys traukinio vairuotojais, tačiau iš tikrųjų jie yra tik geležinkelio kasininkai, pardavinėjantys bilietus emigrantų išvykoms.“
A. Jokubaičio nuomone, daugiakultūriškumas yra daug rimtesnis iššūkis Lietuvos valstybei nei manoma, nes griaunamas ne tik tautinis tapatumas, bet primetama daugybė skirtingų tapatumų: „Tai, ką sociologai vadina tautos tapatumo pasikeitimais, moralės požiūriu dažnai yra tautinės valstybės išdavystė. Nė vieno Lietuvos tautinio atgimimo veikėjo darbuose nerasime dabartinę tautą lydinčios kultūros aprašymo. Tautinis atgimimas nebuvo vien siauras nacionalizmas. Bet reiškė galingą kultūrinės kūrybos akstiną.“
Pasak A. Jokubaičio, Lietuvos patriotui neįmanoma įrodyti, kad ES yra geriau už tautinę valstybę, bet to nereikalauja net pati ES. „Tik mūsų politikai sau išsikėlė šį tikslą. Net kai jie aiškina, kiek daug ES davė Lietuvai saugumo ir ekonomikos požiūriu, jie yra nacionalistai, nes ES kažką gali duoti tik ES. Į šimtmečio minėjimą sugrįžę Lietuvos politikai turės atsakyti į sunkiausią klausimą – kaip atsitiko, kad jie sako dirbantys Lietuvai, o lietuviai emigruoja dirbti į kitas šalis“, – sako A. Jokubaitis.
V. Ališauskas: vieno atsakymo, kodėl žmonės emigruoja, nėra
Anot istoriko docento Vytauto Ališausko, valstybės šimtmetis yra paskutinė proga sukurti Lietuvos valstybę: „Ar tai reiškia, kad mes jos neturime? Turime, bet pasakysiu paprastai – neužbaigtą. Mes iš tikrųjų neturime atsakymo, ko mes norime iš Lietuvos, iš savo pačių gyvenimo.“
Kaip teigia istorikas, yra būdų, kaip pabaigti kurti Lietuvą, nes ji turi pranašumų. Pavyzdžiui, teigia V. Ališauskas, Lietuva yra tokia nepriklausoma ir suvereni, kaip niekada nebuvo istorijoje. Tai lėmė, kad šalis pirmą kartą tapo tarptautinių santykių subjektu, atkreipia dėmesį V. Ališauskas.
„Lietuva galiausiai tapo valstybe, kuri egzistuoja tarptautinėje plotmėje, kuri vadinama ES. Reikia įsivaizduoti, kad Lietuva pirmą sykį gali kalbėti už vieno stalo (nežinau, kiek sėkmingai, čia jau kita tema) su tokiomis šalimis, kaip Vokietija, Anglija, Prancūzija. Kai mes prisimename, kaip atrodė Lietuva prieškario metais... neatsimenu, kuris britų premjeras ar užsienio reikalų ministras Stasiui Lozoraičiui sakė – taigi jūs, lietuviai, pasižymite tik vienu – keliate Europoje problemas.“
Antras Lietuvos pranašumas, anot V. Ališausko, – demokratija: „Toks mūsų pasirinkimas. Jokio kito valdymo mes neišrasime, nes nesame musulmonai. Krikščionybė iš esmės yra priešinga kitokiam valdymui, turiu galvoje, teokratiniam valdymui. Demokratija atveria mums galimybes, bet ir, jokios abejonės nėra, duoda didžiulį iššūkį.“
V. Ališauskas priduria – demokratiją lydi trys bėdos: „Jau paminėtas technokratinis mąstymas ir homoeconomicus – ekonominio žmogaus – pranašumas prieš kultūrinį žmogų. Antra bėda – biurokratijos įsigalėjimas [...] Trečias dalykas, iš tikrųjų iškyla vadinamasis ekspertinio mąstymo pavojus. [...] Visi šie trys pavojai neišvengiamai lydi demokratiją.“
V. Ališauskas pripažįsta, kad kyla ir kitų pavojų, pavyzdžiui, demografinė problema. Tačiau istorikas akcentuoja, kad nereikėtų galvoti apie emigraciją: „Emigracija apskritai yra visos Rytų Europos bėda. Jeigu mes skaitytume, ką rašo apie tai lenkai, tai tikriausiai pamatytume, kad jie išsigandę ne mažiau. Kodėl jie atsivežė milijoną, o kai kas sako, kad jau ir du milijonus ukrainiečių? Jie svarsto, kaip po penkerių metų suteikti jiems pilietybę. Jau įtakingi lenkų politologai siūlo dabar suteikti ukrainiečiams teisę balsuoti savivaldos rinkimuose. Įsivaizduokime, kokia tai situacija.“
Docentas patikslina – demografinę problemą sudaro du dalykai: mažas gimstamumas ir šeimos nestabilumas. V. Ališauskas primena, kad prieš keletą metų Lietuva pirmavo ES pagal skyrybų skaičių: „Kaip tik toje baisioje ES, kuri kai kam atrodo tokia, mūsų valstybė išsiskyrė. Antras dalykas, neabejotinas savižudybių skaičius. Nei vieno, nei kito mūsų laikams. Tai dalykai, kurie užsimezgė sovietų laikais. Be jokios abejonės net nebandoma atsakyti atvirai į klausimą, kodėl vis dėlto egzistuoja tokia emigracija. Paaiškėja, kad atsakymas per daug sudėtingas, nes nėra vieno atsakymo“, – sako V. Ališauskas.
Jo teigimu, dažniausiai žmonės pasirenka vieną emigracijos paaiškinimą, remdamiesi savo pozicija ar nuomone, o ne pačia situacija: „Skaičiau vieno kairiojo aiškinimą, kad iš Lietuvos žmonės bėga, nes Lietuvoje valdo dešinieji (tiesa, neatsimenu, kada jie yra valdę). Kitas atsako, kad atvirkščiai – Lietuvoje per daug komunizmo [...]. Treti sako, kad kalti pinigai, ketvirti – kad švietimo sistema. Bet atsakymas tas, kad nėra vieno atsakymo. Mes turime apskritai užsiimti valstybe.“
Kaip antrąją problemą V. Ališauskas formuluoja „anarcholiberalistinį tikrovės suvokimą“: „Tai yra visiškas individualizmas, įsitikinimas, kad materialinė gerovė kuriama vien tik technologijomis arba finansinėmis manipuliacijomis, galiausiai – įsitikinimas, kad neegzistuoja joks universalus moralės principas. Lietuva šituo atveju, jeigu gerai pasižiūrėsime, irgi neša daugumą Vakarų valstybių, kur seniai egzistuoja vis dėlto socialinio solidarumo, subsidialumo idėjos ir panašūs dalykai. Galiausiai valstybei sukurti didelis pavojus yra, kaip ir sakiau, ne idėjos, o tikro idealo ir, pavadinčiau, svajonės neturėjimas.“
A. Jokubaitis: Lietuvos tautinė valstybė yra nenumatytas Valančiaus kūrinys
Kritikuodamas V. Ališausko išsakytas mintis, A. Jokubutaitis atkreipė dėmesį į krikščionybės paminėjimą. Jo nuomone, krikščioniui nėra skirtumo, koks politinis darinys vyrauja – ar tautinis, ar ES: „Gali būti krikščioniu, nieko nežinodamas nei apie tautinę valstybę, nei apie ES. Galima būti krikščioniu pagoniškuose ir dukart pagoniškuose politiniuose dariniuose. Taip kad Valančius sukūrė tai, ko jis tikrai nenorėjo ir nenumatė. Lietuvos tautinė valstybė iš tikrųjų yra nenumatytas Valančiaus kūrinys.“
A. Jokubaitis priduria – ES taip pat atsirado nenumatytai, tik ES yra viena didelė problema – ji neveikė ir neveiks savo dabartiniu pavidalu. Jo teigimu, skirtingai nei krikščionybė, tauta reikalauja kultūros: „Manau, kad tauta iš tikrųjų egzistuoja dėl kultūros ir kultūrai. Čia didžiausias pavojus, t. y. bet kokios didesnės kultūrinės permainos Lietuvą gali nušluoti. Tas dalykas vyksta. ES pavojinga tuo, kad kol kas neranda savęs ir nesimato, kad rastų. Ji tokia pat įsivaizduojama, kaip ir šiandien tautinė valstybė.“
Pasak A. Jokubaičio, realiai ES nėra tokia reikšminga, kaip nori pavaizduoti jos šalininkai. Jo nuomone, šiandien net Katalikų Bažnyčia turėtų stoti į tautinės valstybės pusę, nes krikščionybė nuo Valančiaus laikų turėjo ryšį su tautine valstybe.
„Šitas ryšys iš tikrųjų yra gilus. ES jį atmetė konstitucijos lygmeniu, demonstratyviai. Antra, man atrodo, kad lietuvių tauta sovietmečiu įrodė dar keistesnį dalyką – kova už tautinę tapatybę yra suaugusi su kova už religinę tapatybę. Tie, kurie kovojo už religinę tapatybę (krikščionys, katalikai) yra didžiausias tautinės tapatybės gynimo bastionas“, – sako A. Jokubaitis.
Jis pripažįsta, kad, prisiminus, kokia Lietuva buvo prieš 30 metų, šaliai reikėjo pagalbos, bet priduria – kartais pagalba gali būti žalinga: „Žinodami, kokie esame silpni, pasimetę, žinodami mūsų tautinę patirtį jie perėjo prie to, ką galima vadinti davimo kolonializmu – „imkite, bet“. Atsirado nauja kolonializmo forma – ne plėšia, bet iš tikrųjų mums padeda ir duoda.“
Istoriko teigimu, skirtumai tarp Lietuvos ir Lenkijos, Vengrijos ar kitų valstybių, kurios priklausė Sovietų Sąjungai, susiformavo jau seniai, nes šios valstybės net ir tada buvo pusiau suverenios: „Jos turi valstybinę patirtį. O mes šiandien? Niekada nemačiau, kad kokia nors valstybė atrodytų taip apgailėtinai. [...] Emigracija nėra demografinė problema. Tai katastrofa. Tai jau net ne emigracija. Emigracija šiandien yra Lietuvos vyriausybės socialinių problemų sprendimo būdas. Kai nesusitvarkai su socialinėmis problemomis, žmonės išvažiuoja tokiais mastais, kokių šalis nėra mačiusi.“
V. Ališauskas sutinka – ne kiekvienas turi būti kataliku ar krikščionimi, tačiau visi popiežiai pasižymėjo kalbomis apie vieningą Europą: „Visi popiežiai bent jau nuo Benedikto XV, bet gal jau nuo Pijaus XI, kalbėjo apie vieningą Europą. Jonas Paulius II beprecedenčiai agitavo lenkus balsuoti už ES. Benediktas XVI ES palaikė visais būdais ir, primenu, sakė iškilią kalbą Europos Parlamente. Popiežius Pranciškus, kurį kai kurie mūsų radikalūs dešinieji vadina velnio išpera, pasakė labai paprastai – arba ES bus vieninga, arba jos išvis neliks.“
Jis teigia sutinkantis su teze, kad Europa neranda savo valdymo formos, kad Europoje esama didžiulių atstovavimo problemų: „Tuo pačiu metu mes sakome, kad tai didele dalimi fikcinis, įsivaizduojamas, sureikšmintas darinys. Aš sutinku. Kad tai yra fikcija, mes visi nujaučiame (fikcija plačiąja prasme). Nesakau, kad neegzistuoja, bet jos sureikšminimas priklauso pirmiausia ne eurorealistams, bet euroskeptikams arba net priešininkams. Jie sukuria demoną, kuris vadinasi slogutis, košmaras. Manau, kad vis dėlto ES nėra nei demonas, nei košmaras. ES yra mūsų visų problema.“
