Pirmadienį Seime vykusioje konferencijoje, kurioje buvo sprendžiama, kaip reaguoti į sekso pirkėjo vaidmenį visoje industrijoje, valdžios atstovai, visuomenininkai ir teisėsaugos ekspertai sprendė, ar sekso pirkėjus reikia bausti, ar jų gailėtis.
Konferencijos organizatorė Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narė Dovilė Šakalienė teigė, kad iki šiol egzistuoja priežastys, kodėl sekso pirkėjai nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn. „Visi gerai žinome, kad kasmet keli šimtai moterų nubaudžiama už prostituciją. Bet turime mažiau nei 10 asmenų, kurie nubaudžiami už tai, kad perka kitą žmogų išnaudoti“, – sakė D.Šakalienė. Jos teigimu, tokia proporcija yra paprasčiausiai neadekvati.
Seimo narė turi ir pasiūlymą, kuris iš dalies spręstų šią problemą – tai abolicionizmo idėja. „Ji apima asmenų prostitucijoje nebaudimą. Prostitucija yra prekybos žmonėmis dalis, asmuo yra parduodamas, net jei jis savanoriškai sutinka tai daryti. Tai vis tiek yra netinkama ir laikoma nusikaltimu“, – tikino parlamentarė.
„Tikiuosi, kad Lietuvoje mes irgi sugebėsime pajudėti link sankcijų žmonėms prostitucijoje atšaukimo“, – teigė D.Šakalienė.
Nupiešė tikslesnį sekso pirkėjo portretą
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė tikino, kad dažnam atrodo, kad prostitucija yra tik tai, kas parsiduoda. Ji spaudos konferencijos organizatoriai parodė filmuką apie socialinį eksperimentą.
Filmuko esmė – parodyti, kad žmogų perkantys asmenys nebūtinai yra iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Prostitucija užsiimančios merginos davė savo klientų telefono numerius – socialinio eksperimento organizatoriai jiems skambino prašydami gražiausios šeimos ar kolektyvo nuotraukos. Atsiųstos fotografijos parodė, kad tai niekuo neišsiskiriantys, kasdien matomi asmenys.
K.Mišinienė susirinkusiesiems tikino, kad pats terminas „sekso pirkėjas“ yra nemalonus.
„Tiems, kuriems teko apie tai diskutuoti, dažnai iškyla toks vaizdas, kad tas sekso pirkėjas yra vienišius, kuris niekaip nesugeba gauti seksualinio pasitenkinimo. Ir taip bandydamas neiti ilgesniu keliu, megzdamas draugystes pasirenka tokį kelią“, – vieną iš stereotipų aiškino K.Mišinienė.
Jos teigimu, yra ir kitas dažnas stereotipas. „Kiti sako, kad jeigu nebūtų parsiduodančių moterų, tuoj pat pakiltų prievartavimų banga, smurto padaugėtų. Ir leiskite vienišiems ir nelaimingiems vyrams „nukanalizuoti“ savo seksualinę energiją padedamiems moterų, kurios gal gimė tam ar kurioms tai patinka. Kam čia iš viso kelti tokį klausimą“, – ironizavo K.Mišinienė.
Ne į viešnamį, o pas psichologą?
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristinos Mišinienės teigimu, jų socialinis eksperimentas parodė, kad sekso pirkėjas yra šalia mūsų.
„Suprantu, kad psichologinių problemų dažnai iš pirmo žvilgsnio nematyti. Kartais neturint to visavertiško gyvenimo, bet sutikite, tai tikrai nėra priežastis pirkti kitą žmogų. Tai gal reikėtų eiti ne į viešnamį, o pas psichologą?“ – klausė K.Mišinienė.
„Tai ką vyrams daryti, jeigu moterys artimoje aplinkoje neduoda?“ – klausė susirinkusiųjų ekspertė. Ji patikino, kad bet kokia diskusija apie tai sugrįžta prie esminės tezės, kad vienas turi duoti, o kitas gauti.
Jos teigimu, dabar dėmesys turi būti atsuktas būtent į sekso pirkėją. Kitaip problemos nebus išspręstos.
Kaip nubausti daugiau?
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos viršininkas Audrius Valeika, paklaustas, ar nereikėtų sekso pirkėjų atsakomybės perkelti iš Administracinio į Baudžiamąjį kodeksą, turėjo gana griežtą atsakymą.
„Ar visada bausmės padeda išspręsti klausimą? Jeigu bausmė nusprendžia tai, tai turbūt nusikaltimų mes visai neturėtume. Aš visada atsargiai vertinu tą bausmės supratimą. Jei mes perkelsime šį nusikaltimą į Baudžiamąjį kodeksą, tai ar išspręsime problemą? Nemanau, kad bausmės padidinimas išspręstų šią problemą“, – sakė A.Valeika.
Jis taip pat tikino, kad nėra vieno aiškaus recepto, kuris leistų sugauti didesnį skaičių žmonių, perkančių sekso paslaugas.
„Turime pradžioje pradėti nuo veiksmų pakeitimo. Gal ne visi pareigūnai suvokia, kokia grėsmė yra asmenys, besinaudojantys prostitucijos paslaugomis. Galbūt reikia ir pačių mokymų pareigūnams, kurie nėra susidūrę ar rečiau taiko šį straipsnį.
Nuo bankininkų iki benamių
Dailininkė Eglė Plytnikaitė apgailestavo, kad mūsų šalyje neegzistuoja išgyvenusieji. Moterys, išgyvenusios prostitucijos pinkles, nenori kalbėti apie tai viešai. Ji taip pat kritiškai įvertino nusistovėjusią nuostatą, kad moterys pačios pasirinko tokį kelią.
„Tai nėra pasirinkimas. Dažniausiai tai yra skurdo, smurto ar seksualinės prievartos pasekmė“, – tikino menininkė.
Ji perskaitė savo pokalbio su seksualines paslaugas teikiančia mergina ištrauką. „Visokie atvažiuoja. Nuo bankininkų su džipais iki visiškų susmirdėlių be dantų. Dauguma jų yra vedę ir atvažiuoja prašyti mineto“, – citavo menininkė.
Ji taip pat paklausė, kaip jaučiasi mergina, kai ją perka.
„Jie įpareigoti vaidinti, kad jiems yra malonu. Dar viena citata: nekenčiu aš jų. Išsigimėliai kažkokie ir Vilniaus po to nekenčiu, po to sutinki juos gatvėje ir šlykštu pasidaro“, – tikino menininkė.
Seimo narė D.Šakalienė patikino, kad kol kas jokio įstatymo pakeitimo projekto nėra numačiusi. Jos planuose pirmiausia suprasti problemą. Ji viliasi, kad jau pavasario sesijoje šis projektas atsiras.
