Ryškiausias pavyzdys katalikiškame pasaulyje – Ispanijos sprendimas įspūdingame „Kritusiųjų slėnyje“ palaidoti pilietinio karo aukas. Iš aštrių diskusijų tiek apie patį pilietinį karą, tiek ir dėl monumento neatrodo, jog idėjos autoriai pasiekė užsibrėžtą tikslą, bet negalima sakyti, kad idėja neatlieka žmonių širdyse gero darbo, nesergėja, kad panašūs pilietiniai susidūrimai nepasikartotų.
Nereikėtų skubėti D.Kepeniui kabinti nesąmonę pasakiusio žmogaus etiketės. Kiekvienoje nesąmonėje yra dalis kitokios sąmonės, kuri dabar daug kam ir nepriimtina.
Nors šiek tiek iš kitos operos, tačiau „dvasiškai“ panašus dalykas neseniai atsitiko Rusijoje. Mokinių delegacija iš Naujojo Urengojaus (Jamalo nencų autonominė apygarda) lankėsi Vokietijoje ir Bundestage mokinys Nikolajus emocingoje kalboje apie tai, kad nereikia karų, paminėjo užuojautos vertą „nekaltai žuvusį vermachto kareivį“.
Dabartinio Rusijos propagandos fronto kovotojų vos neištiko infarktas. Ilgos ir triukšmingos televizijos ir radijo laidos buvo skirtos auklėjimo, švietimo, istorijos dėstymo mokyklose bei patriotizmo temoms ir, žinoma, tekstą mokiniui rengusių mokytojų „sąmokslui“.
Kremlius net oficialiai kreipėsi į visuomenę nepradėti grįžusio į tėvynę mokinio persekiojimo. Mokinys ir tas, kuris rengė tekstą, norėjo pasakyti, kad eilinis vermachto karys buvo ir kraugeriško fašistinio režimo auka. Toks požiūris neatsirado iš oro – iki šių dienų po Sovietų Sąjungos griuvimo Rusijoje tebeegzistuoja nuomonė, kad Antrasis pasaulinis karas buvo dviejų kruvinų režimų susikirtimas ir milijonai aukų yra vertos bendrų kapų.
Po incidento Bundestage Rusijos valdžia rimtai susirūpino, kad tokios didžiojo tėvynės ir šventojo karo koncepcijai priešingos mintys vis dar klaidžioja dalies mokytojų galvose.
O kas buvo Lietuvos pokario stribai? Mokslinių istorijos tyrinėjimų šia tema yra, bet ne visi juos skaito. Be to, ir tarp tyrinėtojų esama didelių tragiško Lietuvos laikotarpio vertinimo skirtumų.
Perskaičiau įtaigią ir, mano požiūriu, sąžiningą M.Pociaus studiją „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“ (Vilnius, 2009 m.) ir V.Terlecko (mokslininko ir Kovo 11-osios Akto signataro) išsamią šios knygos kritiką „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“ (Vilnius, 2017 m.), tačiau negaliu nedvejodamas pasakyti, kuris iš jų teisesnis.
Lietuvoje žiniasklaidoje skiriama daug dėmesio buitinėms ir pramoginėms temoms, deja, viešas diskusinis kalbėjimas apie praėjusį šimtmetį ir ypač apie pokarį vis dar sukaustytas, net su naujais štampais ir klišėmis.
Vertinant, kokią psichologinę įtaką atkuriant nepriklausomybę turėjo partizaninis laikotarpis, menininkų, rašytojų, režisierių indėlis vaizduojant laikotarpį, kuriame vos ne kiekvieno tada gyvenusio likimas buvo panašus į romaną, kuklus. V.Terleckas teisingai sako: jokia mokslinė studija nepajėgi atskleisti sudėtingų aplinkybių ir dar sudėtingesnių žmonių tarpusavio santykių.
Žinoma, net turint laisvos interpretacijos galimybes, rašant romaną, reikia pasėdėti archyvuose. Ir vis dėlto pradedama judėti. Dokumentinis ir vis labiau vaidybinis serialas „Laisvės kaina“ jau yra proveržis pramoginių serialų sraute.
Sunku įsivaizduoti vaiką, įnikusį į storas istorikų studijas. Valdžia, besigirianti pertekliniu biudžetu, galėtų ir pati užsakyti kino filmų istorine tema. Nors kyla ir kita problema: ar tas, kuris moka, nenorės ir atitinkamo turinio? Ar tikrai yra atėjęs laisvo kalbėjimo metas?
Sprendžiant iš politikų ir dalies visuomenės reakcijos į aštriai pateiktas istorines temas, vienareikšmiškai optimistiškai atsakyti į šį klausimą dar per anksti.
Aptariant R.Vanagaitės pareiškimus E.Jakilaitis „LRT forume“ teisingai paklausė: ar pokario tema vėl netaps tabu? Iš dalies jau tapo.
Cenzūros Lietuvoje nėra ir už kitokį nei „partija ir vyriausybė“ mąstymą į kalėjimą nesodinama, bet autocenzūra yra pats geriausias būdas neturėti problemų nei su valdžia, nei su jos dalimi, visuomene. Nei juo labiau pasakius ar parašius pradėti atsiprašinėti, prisipažinti klydus.
O juk dar yra stebintys ir vertinantys – ar nuoširdžiai atsiprašei, ar tikrai supratai klydęs? Pasitaiko, kad ir ne prieš valdžią tenka atsiprašyti.
Vienas rusų režisierius už valdžios pinigus sukūrė filmą apie teigiamą KGB, užkertantį kelią „spalvotos revoliucijos“ pradžiai Maskvoje. Režisierių internete gulte užgulė bičiuliai liberalai ir jis susigėdęs atsisakė savo kūrinio.
Lietuva jau pakeliui į panašius „nušvitimus“. Kol taip dar neatsitiko, kol nevėlu, galima išvengti ne tik naujų laikų „nušvitimo“ spektaklių, bet ir padėti jaunajai kartai pamatyti netolimos praeities objektyvią situaciją.
Pirmiausia valstybės lygiu derėtų viską, kas žinoma ir ką galima sužinoti iš dar nemirusių liudininkų apie žydų žudymą ar partizaninį kovų laikotarpį, kartu gal ir su tamsiomis spalvomis, paskelbti nacionaliniu paveldu.
Antra. Nors istorikai ir tyrėjai yra daug padarę tirdami okupacinę prievartą ir rezistenciją, jie dar nėra galutinė tiesos instancija ir pagrindas pasmerkti kitaip mąstantį.
Trečia. Kultūros ministerija turi imtis intensyvaus kūrinių okupacijos ir pokario tema rėmimo, visiškai atsisakant turinio kontrolės.
Netikiu, kad taip atsitiks, bet pasiūlyti juk neuždrausta. Tai – idėja Lietuvai.
