– Pone Antanaiti, prieš balsavimą dėl jūsų skyrimo į šias pareigas jus aršiai kritikavo ne tik opozicija, jums nepasitikėjimą išsakė 8 iš 17 komisijos narių. Ne daug žadanti pradžia, kaip manote?
– Tai buvo dar tik būsimosios komisijos nariai, ir tai buvo ne nepasitikėjimas, o jų žodžiais tariant „geresnio pirmininko ieškojimas“. Tai nebuvo ultimatumas.
– Kodėl jūs sutikote eiti šias pareigas?
– To paties galėčiau paklausti Seimo narių, nes daug darbo, o mažai atlyginimo. Lygiai taip pat ir čia, kažkas turi eiti. Esu lituanistas. Kiekvienas komisijos narys galėjo pretenduoti, ir nematyčiau nieko blogo, jei pirmininkas būtų ne lituanistas.
– Jūs tai pavadinote auka tėvynei. Kokia čia auka, juk ne į karą einate?
– Čia sureikšmintas tas pasakymas. Aš tik norėjau pasakyti, kad turiu darbą, man jis patinka, dirbu tą darbą 17 metų ir jo keisti visai nesiruošiau. Tai man ir išsprūdo, kad tai yra auka.
– Net Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pripažino balsavęs prieš jūsų paskyrimą VLKK vadovu, esą komisijai reikėjo pirmininko, kuris nebūtų iš anksto supriešinęs jos narių. Kaip jūs pats vertinate tokį pareiškimą?
– Demokratinėje šalyje kiekvienas balsuoja taip, kaip jam priimtina. Seimo dauguma pasitikėjo ir negalvojo, kad supriešinau ir aš tą sprendimą priimu.
– Kuo ponas Jovaiša argumentavo savo siūlymą užimti pareigas?
– Jis man paskambinęs pasakė, kad norėtų siūlyti mano kandidatūrą, kaip lituanisto, praktiko. Mano nuomone, tą pasirinkimą lėmė tai, kad aš nesu kalbininkas, bet esu lituanistas, lietuvių kalbos ir literatūros magistras. Greičiausiai jis galvojo, kad per mano, kaip pirmininko, veiklą kalbos komisija bus priartinta prie vartotojo. Kita vertus, jis pasakė, kad žurnalistas galės pakankamai gerai pristatyti kalbos komisijos veiklą visuomenei ir tuo pačiu rasti įdomių formų populiarinti pačiai kalbos puoselėjimo idėjai.
– Ką tai reiškia?
– Manęs jau labai daug kas klausė, ar reikia kalbą ginti. Sakau, kad kalbą reikia puoselėti. Puoselėti reikia ir santykius, ir tėvynę ir t.t.
– Komisijos sudėtis pasikeitusi iš esmės. Niekas nenori užimti pavaduotojo pareigų. Buvusi šios komisijos vadovė Irena Smetonienė sakė, kad komisijoje iš karto pakeitus abu vadovaujančius žmones, vadovo ir pavaduotojo, bus sunku užtikrinti darbų tęstinumą. Be to, šiam postui reikalinga ypatinga kompetencija. Kaip manote jums seksis?
– Reikėtų paklausti, kas ta ypatinga kompetencija. Kita vertus, geriau būtų, kad to perėmimo būtų daugiau, bet ką darysi, situacija tokia ir reikės dirbti. Pagal įstatymą pavaduotojas turi būti iš komisijos narių. Visi komisijos nariai teigė komiteto pirmininkui, jog turi savus darbus ir nenori jų keisti.
– O iš tikrųjų?
– Nežinau, gal ir iš tikrųjų. Kita vertus, gali būti, kad kiti žmonės nesijautė tokie pasiruošę per visą šitą mėsmalę pereiti.
– Vienas esminių momentų, tai asmenvardžių rašyba dokumentuose, kur VLKK yra labai svarbi institucija, nes jos kompetencija yra paminėta Konstitucinio teismo dokumentuose. Be komisijos pritarimo, parlamento sprendimai galėtų būti kvestionuojami konstituciškai. Jūs sakote, dėl to nuomonės neturintis. Bet, portale alkas.lt, kuriame dirbote redaktoriumi, projekto dėl originalios pavardžių rašybos teikiančius parlamentarus leidote išvadinti kalbos išdavikais. Tai asmenvardžių rašyba lotyniškais rašmenimis – kalbos išdavystė?
– Tai – ne mano nuomonė. Taip, esu alkas.lt redaktorius, bet ne vyriausiasis ir esu atsakingas už audio ir video dalį. Nei audio, nei video dalyse apie tai nebuvo kalbėta, jokie išdavikai ar priešai nebuvo minimi.
– Kokia jūsų asmeninė, kaip piliečio pozicija?
– Yra dvi pusės. Galėčiau pasakyti savo nuomonę, jei ji būtų labai kategoriška, bet man tada pasakytų, kad pirmininkas daro spaudimą.
– Bet tai – fundamentalus klausimas.
– Mano galva, bet kokius pakeitimus reikia daryti ypatingai atsargiai. Jei šitų trijų raidžių įvedimas yra būtinas, tai reikia atsakyti, kam ir kodėl. Komisija pirmiausiai saugo lietuvių kalbos interesą. Ar tas įvedimas bus naudingas lietuvių kalbai, ar jis padarys kažkokios žalos? Sudėkime visus argumentus. Jei tas įvedimas nereikalingas, tai padarys žalos. Jau padarys vien finansinių nuostolių, įneš painiavos. Jei lietuvių kalba gali be to išsiversti – reikia verstis. Jei ne, tuomet teikime argumentus. Jei jų bus daug ir jie bus svaresni, tai aš tikrai neprieštaraučiau tų raidžių įvedimui.
– Dabar esate labiau skeptikas?
– Dabar taip, bet klausiate manęs, kaip piliečio. Norėčiau, kad kaip pilietį mane įtikintų. Tada aš nebūsiu užsispyręs ar nelankstus.
– Pone Antanaiti, alkas.lt garsėja savo tautiniais, neretai ir nacionalistiniais straipsniais pareiškimais. Alkas.lt publikuoja Mariaus Kundroto, Zigmo Vaišvilos, anksčiau – ir Juliaus Pankos komentarus. Perpublikuoja „Respublikos“ straipsnius, propatria.lt straipsnius, dalinasi komentarais, kurie, pavyzdžiui, gina Povilą Urbšį dėl įžeidimo besilaukiančiai Viktorijai Čmilytei. Tai atspindi jūsų politines pažiūras?
– Pirmiausia, tai atspindi mano, kaip žurnalisto pažiūras. Portale yra ir visai kitų autorių ir temų. Neturėtų būti uždarytas kelias niekam. Mes su vyr. redaktoriumi sutarėme, kad ten nebus vulgarybių ir geltonosios spaudos, glamūro ir panašių dalykų. O pozicija, kokia ji bebūtų įstatymo leidžiamose ribose, gali būti.
– Aš neklausiu, kaip jie ten patenka. Tačiau matosi prioritetai, akcentavimas ir tam tikra redakcinė politika – ginti radikalią tautinę orientaciją.
– Kalbate apie tekstinę dalį, o audio ir video dalyje to nėra. Mano pozicija yra gerokai švelnesnė, bet nematau nieko blogo, jei duodama erdvė Z. Vaišvilai, M. Kundrotui ir t.t. Tačiau duodama erdvė ir kitiems. Pavyzdžiui, visai nesenai buvo ir Vytauto Juozapaičio straipsnis. Kažkas sakė, kad aš kažkaip susijęs su valstiečiais ir Ramūnu Karbauskiu. Tai paskaitykite Juozapaičio straipsnį ir pamatysite, kad ten Karbauskis sunešiojamas į miltus.
