Prisiminkime prie „kryžiaus kaltą“ rašytoją Rūtą Vanagaitę už Adolfo Ramanausko-Vanago istorijos interpretaciją, dizainerį Juozą Statkevičių, kuris davė nevienareikšmišką interviu Rusijos žiniasklaidai, ar Seimo narį valstietį Dainių Kepenį, kuris pasidalino idėja Lietuvai – paminklu, kuris pagerbtų ir stribus, ir partizanus, kaip susitaikymo objektu.
Ir nors klaidingais faktais paremtų pasakojimų paneigti negalima, vis dėlto arši kritika socialiniame tinkle „Facebook“ buvo šias istorijas vienijanti savybė.
Naujienų portalas lrytas.lt paklausė psichologo, kodėl viešas susidorojimas yra taip plačiai paplitusi praktika.
Patogi bokso kriaušė
Psichologas Edvardas Šidlauskas sako, kad tokį viešą susidorojimą galima paaiškinti labai paprastai. Tai natūralios atpirkimo ožio paieškos.
„Jeigu žiūrėsime per grupinės dinamikos teoriją, grupiniuose procesuose dažniausiai būna atpirkimo ožio vaidmuo. Jis yra parankus kitiems tuo, kad tai yra patogi bokso kriaušė išlieti savo pyktį. Ir žeminant kitus pakelti savo menkavertiškumą šiek tiek, porą laipsnių, aukščiau. Štai ir viskas“, – naujienų portalui lrytas.lt sakė E.Šidlauskas.
Jo teigimu, žiniasklaida nuolat pasiūlo būdų, kaip pasikelti savivertę. „Todėl nuolat iškyla tokių personažų, kuriuos pasiūlo medija, tai yra žiniasklaida. Ir minia išsikrauna, tai lyg nemokamas cirkas ar pigus būdas pakelti asmens savivertę“, – tikino psichologas.
Pradeda ryškėti demonai
Naujienų portalo lrytas.lt kalbintas E.Šidlauskas teigia, kad socialinių tinklų suteikiamas dalinis anonimiškumas tik dar pagyvina aršią diskusiją.
„Yra tokia formulė, ji gal nėra visiškai moksliška, bet ji atrodo taip: anonimiškumas plius auditorija yra lygu patyčioms. Taip būna faktiškai visada. Kuo daugiau anonimiškumo ir kuo didesnė auditorija, tai mes išlipame iš to taisyklių šarvo, kurie mus tramdo. Ir jeigu tas anonimiškumas yra, tai pradedam vaipytis“, – tikino ekspertas, tokį elgesį sulygindamas su mažų vaikų pasimaivymais.
„Tai užveda, tas dėmesio kiekis yra gerokai didesnis, nei mintimis pasidalijus, tarkime, su draugu. O čia jau kalbi visai miniai: dešimtims ar šimtams tūkstančių žmonių. Ta pagunda vis stiprėja, o su didesne auditorija auga ir jausmas, kad žmogui nieko nebus, jis saugus. Ir tie drakonai ar demonai pradeda lįsti iš žmogaus“, – sakė E.Šidlauskas.
Psichologas „demonais“ vadina nuoskaudas, agresijas ir menkavertiškumą. „Čia yra nebrandžių asmenybių požymis. O kadangi visuomenės nariai dažniausiai būna menkai brandūs kaip asmenybės, tai ir turime tokį rezultatą“, – tikino psichologas.
Atrodo absurdiškai
Ekspertas, iš šalies komentuodamas bene daugiausiai dėmesio sulaukusią rašytojos R.Vanagaitės istoriją, teigia, kad tai tėra išpūstas burbulas. O tikėtis, kad visų žmonių interpretacija yra vienoda, tiesiog naivu.
„Absurdiškas reikalas, išpūstas. Jeigu pažiūrėčiau į visą situaciją iš šono, tai, kad žmogus kažkaip kitaip galvoja, kitaip nei dauguma, turi kažkokią kitą mintį ar pozą, pokštą ar manipuliaciją siekiant pritraukti dėmesio. Bet tai, kad kiti ant to kimba ir taip aršiai į tai reaguoja ir sureikšmina. Betgi ne Vanagaitė rašo istoriją, ji tik pasidalino samprotavimu, mes visi tai turime, skirtingai interpretuojame. Juk nėra tokių žmonių, kurių samprotavimui absoliučiai sutaptų. Ir dabar piktintis, kad jie nesutapo, yra labai naivu“, – naujienų portalui lrytas.lt sakė E.Šidlauskas.
Nubraukė susitaikymą
„Lietuvos ryto“ televizijos laidome „Gyvenimo būdas“ rašytojas ir režisierius Marius Ivaškevičius tikino, kad jį gąsdina, kai minia užsipuola vieną asmenį.
„Mane tai labai labai gąsdina. Kai nevaldoma minia yra kažkur nukreipiama“, – sakė rašytojas.
Jis taip pat apgailestavo, kad dėl šio skandalo buvo nubrauktas Lietuvos susitaikymas su istorine atmintimi ir Holokaustu.
„Mane dar gąsdina ir tai, kas iš esmės ir įvyko dėl Rūtos nusišnekėjimų, nubraukė tą visą darbą, kuris buvo padarytas per porą metų. Turiu omenyje Lietuvos progresą pripažįstant čia įvykusį Holokaustą. Ir tą vakarėjimą, kuriuo aš pastaruosius porą metų didžiuodamasis kalbėjau apie tai, kaip mes išaugome. O čia dviem potėpiais buvo viskas nublokšta atgal“, – situaciją vertino rašytojas.
„Mes atsisakome pripažinti savo klaidas ir savo tamsiausią periodą“, – teigė pašnekovas.
