Istorijos ir panašios, ir skiriasi – visur buvo bendravimo, alkoholio, intymaus veiksmo, tik viena tylėjo iki šių metų lapkričio 10-osios, o kita – tą pačią naktį, prieš penkerius metus, kreipėsi į policiją. Praėjus porai dienų po pirmojo kaltinimo, Rygoje buvo parodyta lietuvių teatrinė instaliacija, skirta šiam skandalui.
Situaciją kaip mat įvertino Vilniaus meras, pranešdamas, kad nusivylė garsiu režisieriumi ir siūlys tarybai nutraukti sutartį dėl patalpų nuomos lengvatinėmis sąlygomis Š. Barto studijai.
Pats Š. Bartas, kelias dienas tylėjęs, tepasakė, kad nesutinka su kaltinimais, bet dėl savo ir artimųjų privatumo nei ginsis, nei aiškinsis viešai. O iš savivaldybės patalpų išsikraustys. Visuomenė, kaip tokiais atvejais būna, labai gretai pasidalijo į dvi dalis, o viešoji erdvė ėmė lūžti nuo lengvų keiksnojimų iki prakeiksmų ir keiksmažodžių į abi puses. Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė, tikiuosi, padės įvertinti šią situaciją.
– Ar iš to, ką jūs matote, kas kalbama viešoje erdvėje galima sakyti, kad yra galimybių teisiniams procesams, nes abi pusės tarsi užsiminė, kad jos gali kreiptis į teismą?
– Labai sunku pasakyti, tų faktų nėra tiek daug, nėra aišku, kas tai yra, juolab, kad veika vykdyta prieš 5 metus. Tariama veika, mes iš tiesų nežinome ar iš tiesų tie faktai vyko, tai seksualiniam priekabiavimui yra 3 metų senatis, todėl seksualinio priekabiavimo šiuo metu teismine tvarka apginti nėra galima.
– Bet ar jūs matote iš tos merginos kalbų, kad čia yra būtent seksualinis priekabiavimas?
– Galima įžiūrėti ir sunkesnį nusikaltimą. Ir sunkus nusikaltimas būtų: tiek galėtume kalbėti apie privedimą seksualiai santykiauti, galbūt prie išžaginimo ir kitų veikų, kurios yra daug sunkesnės, negu šis, nes joms senatis nėra tokia trumpa. Joms senatis yra daug ilgesnė ir ji dar nėra pasibaigusi.
Viena veika, apie kurią mes kalbėjome, jau yra teisiškai įvertinta – Š. Bartas jau gavo nuobaudą. Viskas, teisiškai ji įvertinta. Liko tik viena veika, kuri neįvertinta. Labai sudėtinga yra surinkti įrodymus, vykusius prieš 5 metus, juolab, kad veika įvykdyta pačiai nukentėjusiajai išgėrus arba geriant.
Bet teisėje visada lazda turi du galus. Mes turime veiką, kuria apkaltinamas asmuo, iš kitos pusės, jeigu jisai žino, kad ta veika nevyko, jeigu jis norėtų toliau tą situaciją gilinti, traukti ją (juk yra šeimos nariai, yra visas ratas asmenų), jis galėtų kalbėti apie galimą šmeižtą arba mažų mažiausiai tai galėtų būti garbės ir orumo pažeidimas.
– Kurioje pusėje perspektyvą jūs matote didesnę – apsiginti ar apkaltinti?
– Labai sunku pasakyti. Mes, advokatai, stengiamės nevertinti bylos iš viešai paskleistos informacijos. Apskritai, ta viešai paskleista informacija turi labai daug neigiamos emocijos. Neigiama emocija, kaip pastebite, mes, visa valstybė, mėgstame surasti auką, išmetame tą auką, ją kaip maitvanagiai sudorojame, pereiname prie kitos aukos.
Nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito. Ir tą asmenį tiek persekiojame, neturėdami net teisinių išvadų, kad jis tampa ne tik persekiojamas, bet jau prasideda patyčios. Ir čia galima kalbėti ir prieš Š. Bartą pradėtas patyčias, ir prieš tą merginą, kuri pasisakė, kad taip įvyko. Abiem lygiai tas pats taikoma. Tai, aš manyčiau, kad, visų pirma, mes turėtume galvoti ir palaukti, kol teisminiai procesai prasidės, jeigu jie prasidės, nes dėl seksualinio priekabiavimo aš nelabai matau prielaidų tam procesui prasidėti.
Ir kitas klausimas – kas yra auka šitoje situacijoje? Nebūtinai auka yra tas žmogus, kuris pasakė, kad prieš 5 metus kažkas man buvo daryta. Dabar šitame kontekste auka gali būti ir pats Š. Bartas, nes jo gyvenimas viešai skalbiamas, jis turi šeimą, jis turi vaikus, jam reikia aiškintis buvo tai ar nebuvo.
Bet žinote, visa šita situacija rodo, kad mes esame tokioje padėtyje, kad visuomenė nuolat skyla, kaip jūs sakote. Ir valstybei tas yra labai negerai, nes šita sukurta įtampa valstybėje galima labai lengvai pasinaudoti.
– Kaip jūs tuomet vertinate Vilniaus mero poelgį?
– Stebina mane tas pareiškimas, juolab, kad Vilniaus meras yra teisininkas ir jam puikiausiai yra žinoma, jog sankcijos galimos taikyti tik tada, kai yra pasibaigusios teisinės procedūros. Problema yra, kai mes jau paskiriame nuobaudas arba sankcijas dar nesant teismo sprendimui, dar nesant teisiniam įvertinimui. Ir štai Vilniaus mero pasakymas, kad mes nutrauksime (sutartį), tai yra sankcija Š. Bartui. Jis tiek išdidus, kad pasakė, „pats išeisiu, man nereikia jūsų sprendimo“, bet iš esmės tai yra sankcija.
– Bet dabar pabandykime pažiūrėti iš kitos pusės – ta mergina, pirmoji mergina. Po to, ką ji padarė, ji turbūt tiek daug bjaurasčių apie save nėra girdėjusi, ką ji dabar girdi ir mato. Tai tikslas tarsi ir buvo geras – paviešinti ir kovoti su tuo, bet atsitiko viskas atvirkščiai, visiškai priešingai. Tai ką tada daryti? Tylėti tada išeitų?
– Kova su seksualiniu priekabiavimu yra reikalingas ir geras dalykas, ir tikrai, jeigu tokie veiksmai yra atliekami, juos reikia skelbti, juos reikia viešinti ir su jais reikia kovoti, tačiau yra vienas „bet“. Reikia stengtis tai daryti tokiu būdu, kad nepakenktume teisingumui. Ir nepakenkti teisingumui, visų pirma, yra tas veiksmas, kad mes turime sulaukti teisinio įvertinimo.
Paleisti į visuomenę tokius faktus, kurie buvo prieš 5 metus, galėtų būti šiek tiek neatsakinga. Ir neatsakinga ne vien tik dėl Š. Barto, kuris yra apkaltinamas tuo. Neatsakinga ir prieš save. Nes reikia suvokti, kad po 5 metų mes daug ką vertiname kitaip. Po 5 metų atsibudę, mes daug kartų esame sakę, kad būtume kitaip elgęsi prieš 5 metus. Tuo metu turi būti ta situacija atsitikusi, ir tuo metu reikia (kalbėti), tada galima ir surinkti įrodymus.
– Jeigu niekas nesikreips į teismą, kaip tada įvertinti tuos du žmones? Tik moralė lieka ir mūsų pačių suvokimas – mes tikime vienu, ar tikime kitu, bet nuo to nei vienam, nei kitam, atrodo, lengviau nepasidarys?
– Iš tiesų, šitas tos merginos veiksmas nepasiekė savo tikslo. Ir vėlgi čia klausimas dėl mūsų pačios visuomenės, linkusios tuoj pat apkaltinti žmones, linkusios skilti. Čia galime užsiminti ir apie žurnalistų vaidmenį – ar žurnalistas turi tik atspindėti, pateikti tai, ko nori visuomenė, ar vis tik žurnalistas turi šiek tiek auklėti, rinkdamasis temas, pateikdamas temas?
Mano supratimu, antrasis elementas yra labai svarbus gero žurnalisto veikloje. O apibendrinant, žinote, kiekvieną žmogų yra labai lengva apkaltinti ir sukompromituoti. Ir tam yra naudojami du pagrindiniai metodai arbu du kaltinimai – su seksualiniais dalykais susiję ir kitas yra pinigai arba turtas.
– Ką gi, labai ačiū jums už šitą pokalbį.
