„Nėra, mano vertinimu, labiau strateginio ryšio negu tarp Europos ir JAV“, – interviu BNS sakė R. Kriščiūnas.
Anot jo, Lietuvos verslininkai neturėtų laukti laisvosios prekybos sutarties ir jau dabar gali ieškoti naujų galimybių eksportuoti į JAV, nes potencialas išlieka didelis. Diplomato teigimu, Lietuvos verslui vartais į JAV galėtų tapti Pensilvanija.
Vis dėlto ambasadorius nėra tikras, ar artimiausiu metu į Lietuvą atplauks naujų JAV suskystintų gamtinių dujų (SGD) krovinių, nes dujų prekybą reguliuoja rinka.
R. Kriščiūnas BNS teigė, jog Vašingtone sveikinamas Lietuvos sprendimas kitąmet pasiekti NATO rodiklį ir gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
– JAV prezidentu tapus Donaldui Trumpui, laisvos prekybos susitarimas su Europos Sąjunga (ES) buvo įšaldytas. Ar artimiausiu metu eksportuotojai gali tikėtis derybų atnaujinimo?
– Kol kas galiu pasakyti, kad vyksta nedaug, nes iš esmės visa prekybos politika Amerikoje yra susikoncentravusi į vieną regioną, tas yra visiškai suprantama. Buvo daug kritikos išsakyta per prezidento rinkimų kampaniją dėl NAFTA susitarimo (Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties – BNS). Visos pastangos – 95 proc. – yra susikoncentravusios dėl NAFTA derybų. Buvo ambicingų planų pabaigti derybas iki šių metų pabaigos, bet dabar aišku, kad to nebus. Akivaizdu, kad tai persikels į kitus metus, bet neaišku, kaip giliai.
Savotiškai visa kita prekybos politika yra tapusi įkaitais NAFTA susitarimo, nes tai yra prioritetas numeris vienas. Kol dėl jos nebus susitarta, tikėtis, kad kažkas pajudės JAV ir ES derybose, yra nerealu. Todėl visi europiečiai laukia, bandydami išnaudoti tą laiką teigiamai.
Žiūrime, kaip vyksta derybos dėl NAFTA susitarimo ir pagal tai bandome spręsti, ko tikėtis iš amerikiečių, kai ateis mūsų eilė. Iki šiol nėra aišku, kokio ambicingumo susitarimo su ES galėtų norėti JAV. Iš savo pusės tu žinai ambicijas, nes jau dėl jų derėjaisi, bet kai nežinai naujos administracijos ambicijų lygio, tai labai sunku netgi pradėti derybas. Manau, kai pasibaigus deryboms dėl NAFTA susitarimo, bus prieita prie susitarimo su ES. Pirmas darbas, kuris lauks abiejų šalių, tai ambicijų lygio nusistatymas.
– Ką dabar Lietuvos eksportuotojai galėtų daryti, kad padidintų produkcijos paklausą JAV, nelaukiant laisvosios prekybos sutarties?
– Mes matome, kad tie produktai, kurie buvo dėl dolerio kurso išstumti iš JAV rinkos, grįžta. Aišku, gal buvo ir kitokia situacija, nes nebuvo Rusijos embargo, nes žemės ūkio produktų rinka mums buvo labai svarbi. Mes matome, kad sūriai sugrįžo į Ameriką.
Kompanijos laikosi skirtingų strategijų. Vienos bando parduoti galutinį produktą. Etninėse parduotuvėse gali rasti net varškės sūrelių, nors atrodo, kad turi šaldyti ir logistikos grandinė sudėtingesnė, bet net tai atkeliauja. Yra valstijų, kur nemažuose tinkluose galima rasti „Džiugo“ sūrį. Kitos kompanijos bando eiti į picerijas, tiekdamos sūrio žaliavą.
Amerika yra tapusi tam tikra pagalve, užsidarius Rusijos rinkai. 2015 metų rudenį esame gavę mėsos produkcijos eksportui reikalingus sertifikatus. Kompanijos yra atlikusios bandomąsias siuntas ir žinau, kad didina kiekius. Manau, čia matysime didesnį proveržį ateityje.
Šiai dienai eksportuojame apie 1 mlrd. eurų per metus, bet tai tikrai ne riba, nes Amerika yra didžiulė šalis. Manau, kad nepriklausomai, ar yra prekybos susitarimas, kuris turėtų sumažinti dar galbūt tarifus ir palengvinti procedūras, mes turime didelį augimo potencialą. Prekybos sutarties nebuvimas neturėtų atbaidyti verslų ieškoti čia (galimybių – BNS). Turime biotechnologijas ir informacines technologijas. Mano manymu, mes tikrai neišnaudojame dar viso potencialo. Nereikia laukti prekybos sutarties, kuri galėtų tapti papildomu impulsu, padedančiu Lietuvos eksportui į Ameriką, bet mes turime įvairių nišų ir be sutarties.
Mano didžiulis noras yra Pensilvaniją padaryti kaip strateginę valstiją, kuri galėtų tapti mūsų vartais, nes ji nėra toli, mes ją geriau pažįstame, yra gerai nusiteikusi administracija ir jiems įdomu. Jie būtų linkę tapti tuo tiltu Lietuvos verslui į Ameriką.
– Pastaruoju metu per Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą buvo importuoti keli JAV dujų kroviniai. Ar manote, kad dujų importas iš JAV plėsis?
– Mes Lietuvoje esame pasirinkę strategiją – pirkti rinkoje. Ne turėti ilgalaikius kontraktus, kaip turėjome karčią patirtį su viena nelabai draugiška įmone. „Statoil“ sutartis yra tam tikras saugiklis.
Šiuo atveju rinkos sąlygos diktuos. Labai sunku pasakyti, pavyzdžiui, ar mes galėsime matyti daugiau amerikietiškų dujų, jeigu jos bus konkurencingos ir tuo metu, kada mums jų reikės, kaina bus patraukli, tai tikrai taip. Jeigu ne, tai visada logiška pirkti pigiau. Šiuo atveju labai sunku pasakyti, ar matysime daugiau krovinių.
Tie kroviniai, kurie atkeliavo, parodė, kad tai yra įmanoma. Rinkos logika diktuoja galimybes pirkti iš Amerikos. Jeigu vieną kartą apsimokėjo pirkti, tai gali kartotis ir ateityje.
– Ar sprendimas importuoti dujas iš JAV buvo politinis Lietuvos žingsnis?
– Žmonės dažnai galvoja, kad politika bandai kažką dirbtinai padaryti. Tokios politikos tikrai nebuvo. Mes neprivalėjome iš nieko pirkti, bet tiesiog apsimokėjo pirkti. Negali nuneigti, kad tame krovinyje yra daug simbolinės reikšmės. Jis parodo, kad tai įmanoma, o tai siunčia stiprų signalą visai rinkai, kad mes galime atsivežti dujų iš JAV.
Kas siunčia signalą, jeigu kažkas ribotų mūsų prieigas prie rinkos, tai galėtume tikėtis dujų iš JAV. Aš manau, kad tai pademonstravo, jog esame daug saugesni negu buvome. Labai svarbu jausti tą užtikrintumą.
– Kitąmet Lietuvos gynybos biudžetas turėtų siekti šiek tiek daugiau nei 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kaip ši žinia sutinkama JAV?
– Noriu aiškiai pasakyti, kad 2 proc. yra ypatingos svarbos skaičius, nes mes esame tai žadėję jau kurį laiką. Mes dėliojame planus, kaip mes jį pasieksime ir visi dabar mato, kad tai ranka pasiekiama. Būtų didžiulis apmaudas, jeigu mums tai nepavyktų. Nematau tam jokių prielaidų. To iš mūsų laukia JAV, nes tai statoma kaip pavyzdys kitiems.
Užtat Estija dėka 2 proc., kuriuos turi ne vienerius metus, yra minima kaip žvaigždė. Suskystintose gamtinėse dujose mes esame minimi kaip pavyzdys. Jeigu kalbama apie tai, kaip šalis rūpinasi energetiniu saugumu, Lietuva minima kaip pavyzdys.
Amerikai tai bus ypatingai svarbu, žiūrint į kitų metų NATO viršūnių susitikimą. Norėtųsi, kad Lietuva į tą susitikimą ateitų su 2 proc. ir tikiu, kad ji tą padarys. Tai psichologiškai labai svarbu.
– Bet 2 proc. nėra riba?
– Ne, tai nėra riba. Tai yra absoliutus minimumas. Neturime save statyti į padėtį, jog esame klientai saugume. Mes turime būti aktyvūs tarptautinės bendruomenės nariai, dalyvaudami užsienio operacijose. Mes turime demonstruoti, kad mūsų gynyba mums rūpi ne mažiau negu mūsų partneriams. Kaip partneriams gali rūpėti mūsų gynyba labiau negu mums patiems? Jeigu neskiri 2 proc., o sakai, kad man yra grėsmė ir ateikite manęs ginti, tai to niekas nesupranta.
2 proc. mes esame užsibrėžę pasiekti ir pasieksime. Tikrai esame aktyvūs padėdami ir siųsdami savo karius į Malį, Afganistaną ar Iraką, nors suprantu – tai gali būti politiškai jautru. Darome pagal išgales. Manau, kad esame teisingame kelyje ir tai pastebima.
– Žvelgiant į paskutinį Lietuvos kariuomenės šarvuotų visureigių pirkimą iš JAV ar augant šalies gynybos biudžetui, JAV gamintojai netaps pagrindiniais įvairios įrangos tiekėjais Lietuvoje?
– Sunku pasakyti. Amerika bus visada mums kandidatas tiekti kažkokią įrangą. Ši šalis labai pažengusi karinėje pramonėje. Nieko nuostabaus, kad mes čia galime rasti ką nusipirkti.
Manau, kad tas pirkimas yra stiprus simboliškai ir siunčia signalą kitoms JAV įmonės, kad Lietuva didina finansavimą gynybai ir Lietuva dairosi Amerikoje. Kiekvienas toks kontraktas yra pastebimas karo pramonės.
– Ko galime iš JAV artimiausiu metu tikėtis sankcijų Rusijai atžvilgiu?
– Aš galiu pasakyti, kad Amerika kaip buvo pavyzdys, tokiu ir išlieka. Kai ji priima sankcijas ir mato, kad šalis kita ieško, kaip išvengti jų ir randa kartais kūrybingus būdus apeiti, tai ji yra viena iš tų, kuri stiprina sankcijas – užkamšo spragas. Aš manau, kad Amerika tokia liks. Aišku, ji nori turėti ir tam tikro lankstumo. Sankcijų tikslas – keisti sankcionuojamos šalies elgesį. Jeigu ta šalis žino, kad sankcijos, nepriklausomai nuo jos elgesio, niekur nedings ar stiprės, tai ta šalis nėra skatinama elgtis kitaip.
Yra tam tikras lankstumas. Mes matome sankcijų įstatymo išaiškinimuose. Ten palikta daug neapibrėžtumo – specialiai. Turi jausti grėsmę, jeigu esi kompanija, darai verslą su sankcionuojama šalimi, tai turi jausti riziką, kad tave gali nubausti ir gali tau tekti rinktis tarp verslo Amerikoje ir verslo toje sankcionuojamoje šalyje.
Iš kitos pusės, sukurdamas tą neaiškumą, palaikai norą, jog šalis darytų teigiamus žingsnius: įsileistų stebėtojus per visą Rytų Ukrainos teritoriją, prie Rusijos sienos, o ne tik kontaktiniuose taškuose, Minsko susitarimai būtų įgyvendinami. Jeigu matai realius žingsnius, kad jie įgyvendinami, tai galbūt gali skatinti tokį elgesį, jeigu matai, kad ne, tai gali eiti griežtėjimo puse. Niekada nemanau, kad bus sudeginti tiltai. Visada bus noras pasižiūrėti, ar galima kažką keisti. Ar judės į vieną, ar į kitą pusę, tai priklausys, ar Minsko susitarimas įgyvendinamas.
– Vasarą sugriežtintos JAV sankcijos Rusijai trumpam buvo sukėlusios pasipiktinimą tarp kai kurių ES lyderių, o laisvosios prekybos sutartis nejuda iš vietos, ar jūsų nuomone, nesilpnėja ryšys tarp Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos?
– Aš manyčiau, kad ne. Kai buvo sankcijos svarstomos, taip daug europiečių, neslėpsiu, atvirai įtikinėjo Kongresą, kad neskriaustų Europos kompanijų. Sankcijų priėmime Kongresas į tai įsiklausydavo palikdamas tam tikrą neaiškumą atskirose srityse. Tai, kad būtų nesiklausoma europiečių, to negali pasakyti. Suprantama Amerikoje, kad mūsų galia yra vienybėje, todėl nemanyčiau, kad amerikiečiai darytų kažką, kas supriešintų Europą. Ypač mūsų Rytų kaimyno klausimu. Iranas gali būti šiek tiek kitaip, nes yra principinių nuostatų. (...) Europiečiai labai remia tą susitarimą ir nenorėtų, kad Amerika iš jo išeitų, bet vis tiek ieškoma balanso.
Kad atitols, aš nemanyčiau. Nėra, mano vertinimu, labiau strateginio ryšio negu tarp Europos ir JAV.
