„Jei Bendrasis pagalbos centras (BPC) vadintųsi skubios pagalbos centru, gal neskambintų tie, kuriems pagalbos iš tiesų nereikia?“ – svarsto BPC darbuotojai, kasdien bendraujantys maždaug su pusantro šimto pašnekovų.
Ugniagesių, medikų ar policijos pagalbos iš tiesų reikia maždaug tik trečdaliui. Per metus BPC sulaukia daugiau nei trijų milijonų skambučių, nors specialiųjų tarnybų pagalbos reikia mažiau nei milijonui pranešėjų.
Tenka ieškoti elektrikų
Anksčiau policijoje ar priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbę BPC pareigūnai prisiminė, kad prieš dešimtmetį šioms tarnyboms be reikalo skambindavo tik vaikai.
Dabar BPC telefono linijas dažnai užima viskuo nepatenkinti gyventojai, o pareigūnai pasijunta lyg visų reikalų žinovai.
Užsikirto buto durys, įstrigo liftas, įlūžo šaligatvio plytelės. Tokių pranešimų kasdien sulaukiantys pareigūnai priversti rūpintis problemomis, už kurias atsakingos savivaldybės.
„Jeigu žmogus paskambina ir draugiškai klausia, kur kreiptis, patarti nesunku, bet dažnai vos pakėlę ragelį sulaukiame piktų priekaištų“, – pasakojo BPC dirbantis Rimantas.
„Kodėl netaupote elektros?“ – paskambinęs BPC telefonu piktai išrėžė vilnietis, pamatęs vidurdienį šviečiančius gatvės žibintus.
Kai pareigūnas paskambino į Vilniaus gatvių apšvietimo tinklus, sulaukė griežto atsakymo: „Nesikiškite, vyksta patikrinimas.“
Nori nemokamų paslaugų
Kartą pareigūnas net 40 minučių skambinėjo į Vilniaus miesto tarnybas ir ieškojo, kas galėtų sutaisyti pavojingai pasvirusį stotelės paviljoną.
BPC pareigūnai įsitikinę, kad kviesdamiesi specialiąsias tarnybas gyventojai siekia ir nemokamų paslaugų.
„Jiems juk reikės mokėti“, – sulaukę patarimo kviestis avarinę tarnybą dažnai pasipiktina pašnekovai.
Šiais metais dėl neįprastai gausaus lietaus BPC sulaukė ir daugybės skambučių dėl užtvindytų patalpų ir rūsių, nors apie tai pirmiausia reikėtų pranešti santechnikams.
Dėl streso pamiršta adresą
Daugybę skundų kasdien išklausantys BPC darbuotojai gyventojams pataria matomoje vietoje užsirašyti ne tiktai santechnikų ar elektros tinklų telefono numerius, bet ir savo adresą.
Nors pagal mobiliuosius telefonus BPC pareigūnai jau gali nustatyti apytikslę pranešėjo buvimo vietą, aiškinantis adresus kartais sugaištama daug brangaus laiko.
Ugniagesių pajėgas valdanti Edita Nanevič prisiminė sulaukusi pranešimo, kad Trakuose, sodininkų bendrijoje, dega namas: „Kalbėdama su vyriškiu girdėjau, kaip sproginėja ir traška šiferis, bet tuo metu dar neturėjome galimybės matyti pranešėjo buvimo vietos.“
Trakų ugniagesiams apie nelaimę pranešusi pajėgų valdytoja iš jų išgirdo, kad šalia šio miesto nėra sodininkų bendrijų. Namą besinuomojantis vyras nežinojo jo adreso, todėl bandė paaiškinti, kuriuo keliu važiuoti.
Po 12 minučių trukusio pokalbio paaiškėjo, kad namas dega ne Trakų, o Švenčionių rajone, Trakų kaime.
Technika – ne visagalė
BPC pareigūnus stebina tai, kad nemažai gyventojų adresą pamiršta ne dėl streso, o jo tiesiog nežino.
Prieš kelias dienas iš sodininkų bendrijos netoli Visagino bendruoju pagalbos telefonu paskambinusi moteris skundėsi, kad iš kaimynų namo sklinda triukšmas.
Nors pareigūnas ir matė, kad skambinama iš Visagino apylinkių, moteris prisiekinėjo, jog jos sodo namas – miesto teritorijoje.
„Ar mes galime nustatyti pranešėjo buvimo vietą, priklauso nuo jo telefono aparato, jame įdiegtų programėlių ir atstumo nuo telekomunikacijų bokšto.
Tačiau technika kartais taip pat klysta, todėl pagrindinis informacijos šaltinis mums visada bus žmogus“, – kalbėjo BPC Vilniaus skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Riaubienė.
Išgelbėjo vaiko skambutis
Savo adreso dažniausiai nežino ir vaikai, nors jau būna išmokyti nelaimės atveju skambinti telefonu 112.
BPC skambučių administratorei Jurgitai Tomkuvienei teko bendrauti su penkerių metų vaiku, kuris kvietė pagalbą priepuolio ištiktai savo motinai. Namuose su juo buvo dar du mažesni vaikai.
Berniukas pasakė, kad mama guli be sąmonės, ir telefonas išsijungė. Kai pareigūnė perskambino tuo pačiu telefonu, atsiliepė jau atsigavusi motina ir nurodžiusi adresą išsikvietė greitąją pagalbą.
Kartą apie priepuolio ištiktą motiną pranešusį penkiametį pareigūnė kalbino tol, kol išsiaiškino, kaip atvažiuoti iki jo namų.
Nors mažylis žinojo tik miesto pavadinimą, pareigūnei jis papasakojo, kad gyvena juodame name ant kalno.
Surasti šią šeimą padėjo ir skambučių archyvas – epilepsija serganti moteris pati nekart kvietėsi greitąją pagalbą.
Prisimena motinos klyksmą
Vaikus ištikusios nelaimės BPC pareigūnus sukrečia labiausiai.
BPC darbuotoja E.Nanevič prie Kūčių stalo kartą sėdo apsiašarojusi. Tą vakarą baigdama darbą pareigūnė nutarė atsiliepti dar į vieną skambutį.
Skambinanti moteris sukliko, kad miršta jos naujagimis. E.Nanevič ją iš karto sujungė su greitosios pagalbos medikais, tačiau ragelio nepadėjo ir pati.
Mažamečius vaikus pati auginanti pareigūnė su ašaromis akyse klausėsi, kaip medikų ekipažą išsiuntę greitosios pagalbos budėtojai konsultavo mirštančio mažylio motiną. Drama truko apie 15 minučių.
E.Nanevič negalėjo nurimti ir grįžusi namo. Norėdama sužinoti kūdikio likimą Kūčių vakarą ji dar ne kartą skambino kolegoms. Mažylis liko gyvas.
„Šio įvykio ir moters klyksmo nepamiršiu visą gyvenimą“, – kalbėjo pareigūnė. Jai ne kartą teko girdėti motinos, kurios vaikas skęsta, pagalbos šauksmą.
„Sunkiausia buvo, kai moteris negalėjo nurodyti nei vietovės, nei vandens telkinio, – jie kažkur važiavo ir užsuko prie ežero“, – prisiminė pareigūnė.
Žūsta gąsdindami kitus
BPC darbuotojai visada lengviau atsikvepia, kai dar tebekalbėdami su nelaimės ištiktu žmogumi kitame laido gale išgirsta jau atskubančių ugniagesių ar greitosios pagalbos automobilių signalus.
„Tuomet suprantame, kad tarnybas nusiuntėme tiksliai, laiku ir pavyko išgelbėti gyvybę“, – kalbėjo B.Riaubienė.
Skaudžiausia būna tuomet, kai sirenų dar negirdėti, o pašnekovas nutyla. Taip ne kartą baigėsi pokalbiai su asmenimis, nusprendusiais pasitraukti iš gyvenimo.
Pareigūnų praktika rodo, kad pražūtingam žingsniui žmonės kartais ryžtasi net po nedidelio konflikto, norėdami pagąsdinti artimuosius. Jie būna įsitikinę, kad atvyks medikai, ugniagesiai po langu išskleis batutą ir viskas baigsis gerai.
Tačiau gali būti ir kitaip. Pareigūnai primena, kad po langais išskleidžiamas batutas gali išgelbėti maždaug iš trečio aukšto krintantį žmogų.
Pareigūnai prisiminė ir kurioziškai pasibaigusių situacijų. Kartą moteris pasiruošė šokti iš devinto aukšto per bendro naudojimo balkoną. Ji nusprendė lįsti per turėkle esančią angą, bet įstrigo.
Ugniagesiai išgelbėjo moterį ir perdavė medikams.
Gelbėtojai neišvengia patyčių
Kad skambinančiam asmeniui pagalba iš tiesų nebūtina, daug metų dirbantys pareigūnai dažnai supranta jau iš pirmųjų sakinių. Tokie žmonės bando tik provokuoti arba išlieti pyktį.
„Nors mes – profesionalai, turintys daug patirties, pirmiausia esame žmonės“, – kalbėjo pareigūnai.
B.Riaubienė neslėpė, kad kartais yra sunku priimti sprendimą, – siųsti tokiam asmeniui policijos ekipažą ar ne.
Tokiais atvejais siųsdami pranešimą policijos ekipažui skambučių administratoriai įrašo pastabą: „galbūt melagingas“ arba „reikalauja policijos“.
Siųsti pagalbą ar ne, sunku nuspręsti ir pavasarį, kai dėl deginamos žolės kyla gaisrų. Tokių pranešimų ypač padaugėja per moksleivių atostogas – leisdami dienas namuose žolę jie padeginėja tyčia ir kviečia ugniagesius.
Ugniagesių automobiliai dažnai ilgai klaidžioja po pievas, o pajėgas valdantys pareigūnai su nerimu laukia kitų skambučių – kad tik tame pačiame rajone nekiltų rimtas gaisras.
Į tokius iškvietimus vykstantys ugniagesiai neišvengia ir patyčių.
„Kaimo vietovėse ugniagesiais dirba ir šeštąją dešimtį perkopę vyrai. Jie atvažiuoja gesinti žolės, o šalia stovi jaunuoliai – rūko, geria ir šaiposi, nors gelbėtojai tinka jiems į tėvus ar senelius“, – piktinosi E.Nanevič.
Iškvietė pagalbą Olandijoje
Nors BPC specialiųjų tarnybų pajėgas valdo tik Lietuvoje, pagalbos prašymų sulaukiama ir iš užsienio.
Nuotoliniu būdu krovinių judėjimą stebinčiam vienos transporto bendrovės vadovui kilo įtarimų, kad vieną vilkiką vairuoja neblaivus vairuotojas.
„Mūsų pareigūnai kreipėsi į Policijos departamentą, policija – į kolegas Vokietijoje, ir vilkikas buvo sustabdytas“, – pasakojo BPC pareigūnė Lina Klimavičienė.
Pareigūnė prisiminė ir pagalbos prašymą iš Olandijos. Vyriškis per Lietuvos pareigūnus prašė pagalbos Olandijoje gyvenančiam ir blogai pasijutusiam draugui. Vyrai bendravo interneto pokalbių programa „Skype“, kai vienas jų staiga sukniubo prie kompiuterio.
Lietuvoje gyvenantis jo draugas nežinojo jo adreso, todėl kreipėsi į BPC. Informaciją gavę olandai nualpusio vyro adresą sužinojo pagal jo telefono numerį – Olandijoje privaloma registruoti SIM korteles.
Jei toks atvejis būtų Lietuvoje, surasti nukentėjusiojo nebūtų jokių galimybių, todėl BPC pareigūnai įsitikinę, kad kortelių registravimas palengvintų jų darbą.
