Dokumentinio kino meistro 59-erių A.Maceinos darbotvarkė dabar dėliojama pagal griežtą planą, tiksliai – tarsi kadrai kuriant filmą.
Turi būti žinoma, ką kiekvieną minutę menininkas veikia. Tikrinama jo buvimo vieta – kuria gatve konkrečiu laiku kur jis keliauja, ar užeina į parduotuvę, kaip buvo pažymėta plane, ar ne. Maršrutas iš taško A į tašką B turi būti kruopščiai suderintas minučių tikslumu.
Bet tai – ne savanoriškas talentingo menininko eksperimentas. Ne jis dabar čia režisierius. Tokios Vilniaus pusiaukelės namų taisyklės. Čia gyvena 16 išrinktųjų – nuteistųjų, kurie ruošiami lygtiniam paleidimui. Vienas jų yra A.Maceina.
Gyvenimo sąlygos pusiaukelės namuose – kaip bendrabutyje. Ir panašus į budėtoją prižiūrėtojas prie langelio pasitinka. Ištiesia sąsiuvinį pasirašyti: kada išeini, pas ką eini, kada grįžai.
Užlipus laiptais per visą aukštą driekiasi ilgas koridorius, jungiantis bendrą virtuvę ir poilsio erdvę, kurioje galima laisvai naudotis dviem kompiuteriais, žiūrėti televizorių. Yra stalo futbolas, knygų lentyna.
Dieną čia tylu. Visi šių namų gyventojai išvykę į darbus. Kai kurie – nuo ankstaus ryto. Grįš tik vakare, bet išeidami jie turi viską sutvarkyti. Čia taip tvarkinga, tarsi niekas negyventų. Jaukumo suteikia nebent šviesaus medžio durys, medinės apdailos detalės, baldai.
Keturiuose gyvenamuosiuose kambariuose gali įsikurti 20 nuteistųjų. Šiuo metu keturios vietos dar laisvos.
Bet A.Maceinos kambarys – pilnas. Režisierius turi tris likimo draugus.
Čia stovi keturios lovos, po kuriomis galima laikyti asmeninius daiktus, taip pat yra kelios spintelės, kėdės drabužiams pasikabinti. Baldų yra, tačiau nėra kur apsisukti.
Kitąmet menininkas švęs jubiliejų, bet priverstas įsijausti į studento kailį. Ankštoka. Bet užtat grotų prieš akis nebėra, o savaitgaliais galima net namo sugrįžti.
– Pagal kodeksą galėjau būti paleistas jau balandžio ar gegužės mėnesį su apykoje. Bet teismai mano, kad dar negaliu būti neizoliuotas nuo visuomenės.
Tačiau juk aš jau pusę metų važinėju savarankiškai. Nuo kovo mėnesio dirbau Rumšiškių muziejuje. Išmokau tverti antikvarines tvoras.
Darbas – būtina lygtinio paleidimo sąlyga. Buvau Pravieniškių pusiaukelės namuose, o dabar jau mėnesį Vilniuje. Vis dėlto esą aš dar izoliuotas, – šyptelėjo su „Lietuvos rytu“ sutikęs pasikalbėti A.Maceina.
– Kaip dabar atrodo jūsų diena?
– Atsikeliu, tvarkausi, pavalgau, einu į darbą, grįžtu. Reikia išsimaudyti, pasigaminti valgyti. Buitis. Dar zonoje paskaitydavau, bet dabar knyga tik guli. Jau prisiskaičiau.
Mano profesija tokia, kad turėjau labai daug skaityti, turėjau būti visapusiškas. Dabar paimu knygą ir jau žinau, kas joje bus.
– Žinau, kad domitės filosofiniais dalykais, karmine astrologija.
– Pagal ją viskas, kas 2014 metais įvyko, buvo dėsninga. Aš tai pats žinojau.
Įvyko nepriklausomai nuo mano valios. Tai žinau, nes anksčiau esu užsiiminėjęs ir karminės astrologijos praktikomis, ir mokyklomis. Kad galėčiau panaudoti režisūroje.
– Sakote, nujautėte, kad įvyks tas nužudymas?
– Taip, aš jaučiau. Ne vienus metus jau nuo paauglystės mane persekiodavo sapnai. Sapnuodavau, kaip kažkam susmeigiu peilį į šlaunį. Tik nebuvo matyti žmogaus veido.
Kai stačiau diplominį spektaklį, pakviečiau vieną aktorę, kuri užsiiminėjo chiromantija. Pasakė, kiek vaikų turėsiu, kokia sveikata bus. Viskas išsipildė. Ji neturėjo laiko tiksliai skaičiuoti, bet pamatė, kad panašiu laiku kaip dabar mano gyvenimas nutrūksta.
– Neklausėte tada jos, ar galima būtų to išvengti?
– Pats dabar žinau, kaip buvo galima tam užkirsti kelią. Dabar galiu atvirai pasakyti – reikėjo likti Amerikoje. Tada aš būčiau sulaužęs karminį dėsnį.
Bet tada nenorėjau, kad iširtų šeima. Tik nežinojau, kad ji ir taip iširs. Grįžau, o mane žmona paliko, išėjo su vaikais. Gal būčiau ten, Amerikoje, karjerą padaręs.
O dabar, kaip paaiškintų koks nors S.Lazarevas, atidirbau savo karmą. Lietuvių tautoje karma vadinama likimu. Karminis dėsnis yra priežasčių ir pasekmių dėsnis. Nuo tavo veiksmo, smulkmenos gali būti pasekmės gal net ne tavo, o tavo vaikų gyvenime. Arba prieš tai buvusiame tavo gyvenime.
– Kas dabar jūsų laukia?
– Artėja labai geri periodai. Svarbu, kad vėl sisteminis gyvenimas neįsuktų į ratą. Šiandieninis žmogus yra visiškai nupušęs. Jis neturi laiko sau.
Visos problemos yra čia (rodo į save. – Red.). O šiuolaikinis žmogus net į dangų neturi kada pasižiūrėti. Nes jam reikia išlikti. Ir kad ir kaip būtų keista, materialistai yra teisūs – buitis nulemia būtį.
– Jau kurį laiką dirbate, vaikštote laisvai. Nesijaučiate tarsi jau būtumėte laisvas?
– Čia jau filosofija. Beje, Karlo Marxo. Kas yra laisvė? Tai suprastas būtinumas. Sistema įsivaizduoja, kad ji tave apriboja. Bet būtent ten tu esi labiausiai laisvas. Nes dvasios niekas neuždarys.
Niujorke mačiau turtingų žmonių, kurie valkatavo. Bet tai darė savo malonumui. Nusibosdavo, išsiprausdavo, sutvarkydavo savo finansinius reikalus – ir vėl atgal. Bet jie patys tai pasirenka.
O mūsų visuomenėje žmogus dar neturi pasirinkimo. Tačiau aš jau seniai į viską žiūriu filosofiškai.
– Bet į apribojimus tikriausiai nepažvelgsite filosofiškai? Juk jie realūs.
– Apribojimai man netrukdo. Visi mes į rėmus įsprausti. Kalbant apie bausmę, aš norėjau būti izoliuotas, prašiausi: pagal kodekso straipsnį esu tyčinis žiaurus nusikaltėlis, tai jūs mane izoliuokite.
O pataisos namai, zona nėra izoliavimas. Gyvenau kambaryje su 24 žmonėmis, kurie lipa vienas kitam ant galvos. Aišku, manęs tai neveikia, neperformuos, nepakeis mano pasaulėžiūros. O jaunimas?
Penkerius metus tokiomis sąlygomis prabuvus pasikeičia žmogaus psichika. Jis išeina būdamas potencialus nusikaltėlis.
Sovietmečiu taip buvo daroma specialiai. Nesakau, kad nuteistasis turi gyventi viešbutyje, bet jam reikalinga bent minimali privati erdvė.
– Kalbate apie sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kur pats kalėjote metus ir už tai jau prisiteisėte beveik pusantro tūkstančio eurų neturtinės žalos?
– Ne tik apie Lukiškes. Gyvenau kaip gyvulys. Bet toks požiūris – jis gi nuteistas, nusikaltėlis.
Visose valstybėse yra kalėjimai, o pas mus – pataisos namai. Ką juose taiso? Užuot atlikę bausmę, esame kankinami. Pusiaukelės namai, atviroji kolonija – tai jau yra bausmės atlikimo formos. Jos padeda. Bet klausimas, ar tai prigis.
– Ar dažnai prisimenate tą tragišką įvykį, pakeitusį jūsų gyvenimą?
– Tai iš esmės nepakeitė mano gyvenimo. Jis manyje nepakeitė nieko. Yra dalykų, kurių neįmanoma išvengti. Aš nesiteisinau ir nesiteisinsiu. Įvyko nelaimė. Ar buvo galima išvengti? Yra dvi pusės: auka ir aš. Turbūt abiem reikėjo kažkur kažkada kažką keisti.
Jeigu nesi supuvęs viduje, išlipsi iš visų bėdų. Ir dar kitiems padėsi. Atsiskaitysi su Dievu, su visais. Jeigu esi tikras nuoširdus katalikas, atlieki išpažintį ir tikrai gailiesi, gauni išrišimą. Viskas. Nuo tos dienos tavo gyvenime – baltas lapas.
– Bet, ko gero, pirmiausia reikia su savimi atsiskaityti.
Ar atleidote sau už tai, kas įvyko?
– Kaip aš galiu atleisti sau už tai, ko sąmoningai nedariau? Tokiu atveju turiu atleisti sau už tai, kad esu plikas. Ką man daryti?
Atsimenu, vaikystėje plaukai buvo retoki. Aš labai pykau, kad negaliu auginti normalių ilgų plaukų. Tikrai buvau piktas. Tačiau atėjo laikas – susitaikiau su tuo.
Viską galima pakeisti, bet gaila, kad žinojimas ateina vėliau.
– Ar jau nebekankina tie košmariški sapnai, apie kuriuos kalbėjote?
– Ne. Mano sąžinė rami. Per teismą tai viešai pasakiau. Tada buvau užplūstas emocijų. Dabar jau galiu racionaliai kalbėti.
Tada man buvo šokas. Aš atsiprašiau draugo artimųjų – už save, už jį, amžiną jam atilsį, už tą šūdą, kuris įvyko. Mano sąžinė rami.
– Ar jūs meldžiatės?
– Taip, kiekvieną vakarą. Kai galimybės būdavo, ir į bažnyčią nueidavau. Ten dar koplyčia būdavo, bet vietos mažai ir dar toks kontingentas aplinkui, kad nesinorėdavo eiti. Bet jie irgi puolę.
Pastarąjį kartą išpažinties buvau per Žolinę, kai dirbau Rumšiškėse.
– Išpažintį atlikote ir iškart po nužudymo. Ar tada ir atvertėte savo baltą lapą?
– Ne, aš jį jau anksčiau atverčiau, prieš dešimt metų katalikiškoje „Pilnų namų“ bendruomenėje Dzūkijos miškuose, Varėnos rajone. Apsigyvenau kaip eilinis tų namų gyventojas.
Gyvenau du mėnesius ir sukūriau filmą „Kad mano namai būtų pilni“. Praėjus pusmečiui ten grįžau. Išbuvau 11 mėnesių. Vasarą ten galima ir palapinėje gyventi.
Anksčiau koplyčia buvo įkurta tvarte, dabar jau viskas pasikeitę. Ten daug žmonių iš visos Lietuvos plūsta. Aš pats turėjau priklausomybę, vadinamą alaus alkoholizmu. Ar dabar ją turiu? Darbas su savimi padaro savo.
– O apie kūrybinius planus šiuo metu ar pagalvojate?
– Dabar aš gyvenu šia diena. Bet, aišku, poreikis kurti niekur nedingo. Kartais gera idėja ją išpildžius tampa bevertė. Arba atvirkščiai: padaromas geras darbas, o rezultatas – filmas vieną kartą parodomas kino teatre. Kam to reikia?
Žinoma, pinigus jis uždirba. Bet aš niekada neturėjau tokio požiūrio į savo darbą. Nors ir nedaug padariau, kai kurie mano filmai yra muziejuje.
– Bet ar savo ateitį dar siejate su kinu?
– Kodėl gi ne? Neišsižadu. Tada sugebėdavau iš nieko padaryti, tik pinigų neuždirbdavau. Filmas „Juoda dėžė“ padarytas iš nieko. O jau restauruotas, neseniai pateko į kino aukso fondą, tarp geriausios visų laikų Lietuvos dokumentikos. Dar honorarą už tai gavau. Už jį Vilija man atsiųsdavo cigarečių.
– Vadinasi, po nelaimės santykiai su mylimąja Vilija nenutrūko?
– Taip. Važiuosiu pas ją. Eisime pasveikinti to, kuris irgi buvo tą prakeiktą vakarą. Jam sukako 60 metų.
– O su vaikais palaikote ryšius (A.Maceina iš pirmosios santuokos turi sūnų ir dukrą. – Red.)?
– Palaikau, tik kad jie labai užsiėmę. Retai kada pasiskambiname. Dukrai Novilei Emilijai birželio 30 dieną dvidešimt šešeri suėjo. Ji – muzikantė, smuikininkė. Dabar mokosi magistrantūroje karališkojoje akademijoje Olandijoje. O sūnui Tautvydui Jeronimui – 30 metų. Jis – fizikos telekomunikacijos asas. Kai pastarąjį kartą šįmet matėmės, buvo ką tik apsigynęs mokslų daktaro laipsnį Italijoje.
Dabar gyvena Miunchene, kur gavo darbą tyrimų institute. Klausiu jo: ką ten darai? Sako: tėve, vis tiek nesuprasi, kai angliškai užrašysiu. Prašiau bent paaiškinti, juk suprantu šiek tiek fiziką, tai pabandė. Sako: įsivaizduok plazmą ir kompiuterį, tai – per vidurį. (Juokiasi.)
Galimybė patekti suteikiama vieną kartą
Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje pusiaukelės namai yra naujovė. Pagal norvegų pavyzdį įkurti namai veikia Alytuje, Marijampolėje, Pravieniškėse ir Vilniuje. Pagrindinis projekto tikslas – padėti motyvuotiems, nepriekaištingo elgesio nuteistiesiems sparčiau ir kokybiškiau integruotis į visuomenę.
Pusiaukelės namuose gyvenantys nuteistieji privalo turėti darbą arba mokytis.
„Nuteistiesiems suteikiama teisė vykti be sargybos. Jie išeina į miestą, dirba kaip paprasti piliečiai, gali turėti mobiliuosius telefonus, laisvai leisti uždirbtus pinigus. Čia jie ateina pernakvoti ir įvykdyti įvairių socialinių programų. Kas savaitę su nuteistuoju yra sudaromas planas. Mes turime kiekvieną minutę žinoti, kur nuteistasis. Jei neturi nuobaudų, dviem paroms jis gali išvykti namo“, – pasakojo Vilniaus pusiaukelės namų poskyrio vadovas Pavelas Srebniukas.
Ar nuteistasis gali patekti į pusiaukelės namus, sprendžia speciali komisija.
Pusiaukelės namuose negali apsigyventi nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų. Taip pat tokios teisės neturi nuteistieji už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, priklausę prie nusikalstamo susivienijimo, įtrauktieji į linkusiųjų pabėgti ar užpulti įskaitą.
„Jeigu pusiaukelės namuose esantis nuteistasis padarys kokių nors pažeidimų, mes be teismo galime jį grąžinti į pataisos namus atlikti bausmės. Du nuteistieji jau buvo grąžinti už alkoholio vartojimą. Visas gyvenimas pusiaukelės namuose grindžiamas pasitikėjimu. Galimybė čia patekti suteikiama vieną kartą“, – sakė P.Srebniukas.
Sužalotas draugas mirtinai nukraujavo
Aštuoneri metai nelaisvės. Tokią bausmę teismas skyrė A.Maceinai už savo 52 metų bičiulio dailininko N.Karvelio nužudymą.
Nelaimė įvyko 2014 metais sausio 18-ąją režisieriaus gyvenimo draugės V.Poškienės namuose. Kompanija gėrė, o konfliktas tarp vyrų įsižiebė paryčiais, kai A.Maceina draugui liepė eiti namo.
Teisme režisierius pasakojo, jog nenorėjo nei žudyti, nei sukelti skausmo, tvirtino, kad neatsimena tos akimirkos, kai dūrė draugui peiliu į koją, nes prieš tai pats pajuto smūgį į galvą.
Atsipeikėjęs A.Maceina kartu su drauge bandė sužeistąjį gaivinti, bet peilis kliudė arteriją – N.Karvelis mirtinai nukraujavo.
Išgarsino kūryba
Prienų rajone gimęs A.Maceina baigė teatro meno studijas Klaipėdoje, mokėsi kino režisūros Tbilisyje, Gruzijoje, stažavosi Niujorke, JAV, pas režisierių J.Meką.
A.Maceinos kūrybos kraityje – virtinė dokumentinių filmų, kai kurie jų apkeliavę užsienio kino festivalius.
Vienas garsiausių filmų – „Juoda dėžė“ (1994 m.). A.Maceina užfiksavo, kaip buvo gabenami jo senelio, ištremto į Sibirą, palaikai atgal į tėvynę.
Kiti žinomesni kūriniai: „Troškulys“ (1998 m.) – apie seną lietuvių tremtinių kaimą, „Šalia jūsų“ (2005 m.) – apie fotomenininką R.Vikšraitį, „Paskutinis“ (2010 m.) – apie partizaną A.Kraujelį.
