STT pareigūnai įtarė, kad V.Matuzas sulaužė duotą priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, nes galėjo už atlygį parengti Akcizų, Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos bei Alkoholio kontrolės įstatymo projektus. Įtarta, kad už projektus sumokėjo A.Romanovskis. Pareigūnai bandė įrodyti, kad 55 tūkst. Lt dydžio kyšis V.Matuzui per kelis kartus esą buvo duotas kaip parama jo kontroliuojamam Labdaros ir paramos fondui.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A.Romanovskio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Šią savaitę Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija paliko galioti išteisinamąjį skundą jūsų byloje, o tai reiškia, kad visi įtarimai galutinai subliuško. Ar jūs tikėjotės tokio galutinio sprendimo?
– Įtarimai apie kyšio davimą iš karto, po 3 mėnesių nuo to, kai buvau įkalintas, buvo pakeisti. Visą bylos laiką apie kyšį jokios kalbos nebuvo. Buvo kitos gudrios formuluotės – piktnaudžiavimas ir panašiai. Bet kyšio istorija, žymiosios antraštės, kurios pasirodė 2012 m. vasarą, jau spalio mėnesį buvo užmirštos. Net ir tuo etapu matėsi, kad jos neturi jokio pagrindo. Tikriausiai per visą šį laikotarpį aš supratau, kad reikia tikėtis blogiausio. Kai tikiesi blogiausio, esi ramesnis. Psichinė būklė yra svarbiausiais faktorius, kuris čia žaidžia. Dėl to tas sprendimas yra labai džiugus, bet nėra kažkokia euforija, kaip galėjo būti prieš 5 metus.
– Po Aukščiausiojo Teismo sprendimo jūs savo „Facebook“ paskyroje rašėte, kad labiausiai skaudu dėl mamos, tėčio, artimųjų, kurie visą tą laiką išgyveno labai stipriai ir sveikatai tai visiškai nepadėjo.
– Tėtis mano turėjo antrą insultą. Ypatingai vyresnio amžiaus žmonėms, kai jų sūnus atsiduria kalėjime – kai kartos iš kartų niekada nebuvo susidūrusios su tomis institucijomis – čia yra tam tikra psichologinė dėmė. Kad nepridėjo metų, tai vienareikšmiškai. Manau, dar ir atėmė.
– Kaip atrodė tie 6 metai, teismų maratonas?
– Jis atrodo taip, kaip lietuvių liaudies išmintis sako, kad šuo ir kariamas pripranta. Paprasčiausiai pripranti, susitaikai ir judi į priekį. Aš kaip juokauju, jeigu dabar pasižiūrėjus, trys ketvirtadaliai STT ar prokuratūros pareigūnų jau net nebedirba tose institucijose. Iš dalies susiję ir su ta byla – ar patys, ar dėl kažkokių pažeidimų paliko institucijas, gal tos institucijos apsivalė. Bet 3 kartus buvo keičiami įtarimai, beveik 4 prokurorai dirbo prie šios bylos, keitėsi. Visų 3 instancijų teismai vienareikšmiškai atmetė tuos kaltinimus. Tikriausiai esminė problema buvo tai, kad visą laiką buvo grindžiama kaltumo prezumpcijos principu.
– Nebuvo nekaltumo prezumpcijos?
– Iš principo buvo kaltumo prezumpcija. O kai turi kaltumo prezumpciją, meti visus valstybės resursus ir panašiai. Įsivaizduojate, 6 metai tyrimo. Tai yra didžiuliai resursai, ne tik mano asmeniniai, bet ir valstybės. Ir fiasko kiekviename etape.
– Jūsų ir V.Matuzo byla turbūt yra geriausias pavyzdys, kad Lietuvoje realiai nekaltumo prezumpcija negalioja.
– Galima žiūrėti iš abiejų pusių. Galiu pasakyti, kad šita byla parodė, kad aš galiu tikėti savo valstybe, nes teismai, kurie vykdo teisingumą, apgynė mano nekaltumą. Jie jį patvirtino. Tai yra labai svarbi žinia, kad tu gali tikėti teisingumu ir jį pasiekti. Kaina yra didelė, bet tu gali jį gauti. Kitas dalykas, kaip iki tol visa byla ėjo – yra toks požiūris, jis yra nepriimtinas. Aš labai tikiu, kad čia yra klausimas ir personalinių, personalinės atsakomybės, ypatingai pareigūnų, kurie priima tokius sprendimus. Čia personalinės atsakomybės klausimas ir tikriausiai tai turėtų būti vertinama per tą prizmę.
– 2012 m. jūs buvote suimtas ir 25 paroms atsidūrėte kalėjime. Suprantu, kad jums pačiam emociškai tas laikotarpis ir buvo sudėtingiausias?
– Emociškai sudėtingiausias laikotarpis buvo kai po metų Panevėžio prokuroras nutraukė bylą mano atžvilgiu, buvo priimtas sprendimas nutraukti. Ir tada po savaitės buvo atnaujinta. Čia buvo tai, kai tu supranti, kad visko gali būti, gal kažkas klaidą įvertino. Bet tada supranti, kad čia vėlgi yra grindžiama kaltumo prezumpcijos principu, gal asmeniniu noru įrodyti kažką, naudojantis, tam tikra prasme piktnaudžiaujant savo galiomis. Tikriausiai tai buvo sunkiausia. Gal nuo charakterio priklauso, bet kai tave labai spaudžia, tu mobilizuojiesi. Paskui, kai laikas praeina, tu susitaikai su tuo ir vis klausi, kodėl tau tai turėjo atsitikti. Ir supranti, kad daugybė atsitiktinumo faktorių sukrito, kodėl taip atsitiko. Ir tai pikčiausia.
– Turite atsakymą, kodėl būtent jūs įsivėlėte į tą istoriją? Tam tikros detalės vertė abejoti ir jumis, ir jūsų ketinimais.
– Nepaisant visų sprendimų, ta dėmė, kurią man priklijavo, niekur neišnyks. Aišku, labai svarbu, kad gavau labai didelį palaikymą iš savo aplinkos. Tada supranti, kaip tai yra svarbu, kad kiti žmonės už tavo reputaciją – signatarai, politikai, žurnalistai – laiduoja, net nežinodami turinio. Tas dalykas pakankamai jautrus, bet kai mes žiūrime į visą kontekstą, didžiausia dėmė buvo mesta lobizmui.
– Kad lobistas lygu vagis, nusikaltėlis?
– Taip. Didžiausia bėda, kad visa byla buvo grindžiama viešais duomenimis, kad aš viešai veikiau, visiškai deklaravau, ką aš dariau, kokius įstatymus, klientus atstovauju. Ir tas mano išsiviešinimas buvo visiškai nukreiptas prieš mane, panaudotas bandant įrodyti mano kaltumą. Tie, kurie veikė slaptai, kurių nesimato, jų ir nėra. O kai išsiviešini, čia „didžiausia“ klaida.
– Tai ir patogiausias taikinys tokioms struktūroms, kaip STT. Jeigu dar tai susiję su politika, viskas turbūt yra kur kas paprasčiau.
– Tuo metu tai buvo visiškai primityvus supratimas, kas yra lobistas.
– Abejoju, kad jis šiandien pasikeitęs.
– Daug žmonių jau nebedirba. Paradoksalu, kai kurie išėjo dirbti advokatais – tie, kurie mane tardė, dabar dirba advokatais, o kai kurie iš prokuratūros buvo pašalinti, nes kažkur buvo sugauti neblaivūs. Čia yra personalijų klausimas. Tikriausiai būtų sunku ginčytis, kad tos struktūros, kurios kovoja su korupcija, yra ypatingai svarbios valstybėje ir jų vaidmuo yra ypatingai svarbus. Ši istorija, atskirų žmonių, prokurorų, pareigūnų veiksmai meta šešėlį ant pačios struktūros, institucijos. Tikėtis, kad be tokios institucijos galima kovoti su korupcija, būtų naivu. Kas yra problema.
– Jūsų byla yra ne pirmas atvejis, kai labai triukšmingai, vaizdžiai vyksta suėmimai, tardymai, antrankiai.
– Pažiūrėkite, kokios išvados. Po mano atvejo antrankių ir kaukių baliai STT baigėsi. Po mano atvejo Seimas priėmė įstatymą ir gerokai sugriežtino suėmimą iki teismo. Mano bylos atvejis buvo imamas kaip pavyzdys, kai akivaizdžiai piktnaudžiaujama teise, kai žmogų gali įgrūsti į kalėjimą, nepaisant to, kad visi sako, kad jis nei bėgs, nei slapstysis, nei ką. Dabar tai pakankamai sugriežtinta. Manau, kad tai ir institucijoms buvo pamoka. Bet kai mes matome, kai byla buvo teismuose, kaip Panevėžio prokurorė Gališanskytė ir prokuroras Rimkus ypatingai individualiai tą klausimą kėlė ir vieną teismą pralošė, antrą pralošė, eina iki trečio teismo, nors akivaizdžiai argumentai ne tai, kad skysti, bet net pritempti, išsukioti, kyla klausimų, ar čia asmeninis noras kažką įrodyti.
– O kaip jūs galvojat? Šioje byloje buvo kokių nors asmeniškumų?
– Be abejonės, buvo asmeniškumų. Instituciškai būtų keista tikėtis. Asmeniškumai susiję su tuo, kad tai buvo labai vieša byla. Mano ėjimas į viešumą ir kalbėjimas apie tai aktualizavo tą bylą. Ir prieš tai buvo korupcijos bylų, kai laikomi politikai ar kiti, bet vien tik tai, kad 40 žmonių pasirašė už mane, laidavo, kreipėsi į visas institucijas, kad aš nebūčiau laikomas kalėjime – visuomenėje žinoma. Šia prasme buvo pirmas toks atvejis, kai institucija turėjo kažkaip reaguoti. Kiek žinau, paskui buvo reaguojama.
– Ar taikinys buvote jūs ar politikas V.Matuzas?
– Aš buvau įrankis. Aš turėjau būti įrankiu, bet nesutikau būti įrankiu, dėl to praleidau kalėjime. Aš atsisakiau sulaužyti vieną iš 10 Dievo įsakymų. Melagingai negali liudyti prieš artimą. Tai yra esminis dalykas, nes buvo norima, kad aš melagingai liudyčiau.
– V.Matuzas buvo užsiminęs, kad didelę įtaką šiai istorijai galėjo padaryti buvęs STT Panevėžio skyriaus vadovas, dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys.
– Visa byla vyko Panevėžyje. Kai mano atveju vienas po kito neteisėti dalykai buvo daromi, kai kurie advokatai sakydavo, kad kokiame Vilniuje būtų neįmanoma to tikėtis. Net antra byla buvo iškelta, kurią Generalinė prokuratūra paskui nutraukė. Aš sakyčiau, tai yra Panevėžio politikos klausimas. V.Matuzas buvo įtakingas Panevėžio politikas, darykime išvadą patys.
– STT ne vieną sykį yra sulaukusi kaltinimų politikavimu. Ar jūsų istorijoje irgi vyko kažkas panašaus?
– Tikriausiai faktas, kad nemažai darbuotojų iš Panevėžio valdybos susilaukė griežtų vertinimų iš STT vadovybės, kai buvo patikrinimai, griežti papeikimai, rodo, kad tos problemos valdyboje buvo labai rimtos. Gaila, kad dabartinis valdybos vadovas Žydrūnas Krampalcas, kuris mane tiesiogiai tardė, vis dar dirba. Tikriausiai tie pokyčiai institucijoje irgi atspindi, kad institucija reaguoja į tuos dalykus. Su kitais tiek nėra susijusių skandalų, kiek yra susijusių su Panevėžiu.
– Jūs, bylai besirutuliojant, esate kalbėjęs apie tai, kad tardymas vyko pakankamai agresyviais metodais. Jūs pats esate sakęs, kad tardyme naudojami KGB metodai – spaudimas per šeimos narius, vietas, kur nori būti tardomas, gali pasirinkti. Ar iš tiesų tai vyksta?
– Čia iš dalies yra institucijų problema, kad yra nemažai pareigūnų, kurie yra seno sukirpimo ir dirba tais metodais, kai reikia suskaldyti žmogų, kad jis prisipažintų ar prieš save paliudytų. Korupcijos bylos yra labai sudėtingos ir tokiais miliciniais metodais jos nebetiriamos.
– Kaip tai vyko jūsų atveju? Ar jums buvo grasinama, kažkas siūloma mainais, jeigu prisipažinsite?
– Mano laisvė buvo apribota. Laisvės apribojimas, kai pas tave kas antrą dieną ateina tardytojas ir vis bando sakyti, kad viską žino apie mane, nes visą laiką klausosi ir apskritai žino apie visą mano gyvenimą. Tai, ką žmogus svarbiausiai vertina po gyvybės, yra laisvė. Kai tą dalyką apriboji, be abejonės tu tai naudoji kaip poveikio priemonę.
Taip pat per šeimos narius, bandė mano mamą įtakoti, kad advokato atsisakyčiau. Viena iš taktikų – neparankus advokatas, kurį bandoma eliminuoti ir bandoma įpiršti parankų. Visokiausi tokie garbės nedarantys žaidimai. Labai tikiu, kad su tuo, kad tie pareigūnai ten nebedirba, tos taktikos eina į praeitį. Vienareikšmiškai tai diskredituoja instituciją, patį tikslą, kuris visuomenei yra labai svarbus. Jeigu taip elgiesi, rezultatas koks? Dabar pralaimėta byla 3 instancijose ir mestas šešėlis ant institucijų – prokuratūros, STT.
– Ar jūs ketinate įvertinti savo moralinę žalą ir bandyti ją prisiteisti iš valstybės?
– Manau, kad turi būti asmeninė atsakomybė. Mes visur deklaruojame, ir politikoje, kad turi būti asmeninė žmonių atsakomybė, žmogus turi atsakyti. Buvo reikalaujama mano asmeninės atsakomybės už tai, ko nepadariau, tai manau, kad labai svarbu reikalauti asmeninės atsakomybės iš žmonių. Žinome, kad daugeliu atveju institucijos reikalauja asmeninės atsakomybės – ar iš vadovų, ar iš pareigūnų. Manau, čia būtų visiškai teisingas požiūris.
– Ką ketinate daryti?
– Be abejonės, reikalausiu atsakomybės.
– Kas tai būtų, ieškinys STT? Vis tiek tai būtų savotiškas ieškinys valstybei.
– Jeigu tu reikalauji asmeninės atsakomybės, reikalauji iš konkrečių asmenų. Bepigu sakyti, kad čia institucija, valstybė. Čia ne valstybė, net ne institucija, o žmonės. Žmonės, kurie priima sprendimus, nusprendžia, kad reikia tirti bylą ir jie turi kažkokias galias. Formaliai Lietuvoje prokuroras yra visiškai laisvas ir nepriklausomas ir nesame Rytų šalis, kur generalinis prokuroras nurodinėja, ką kam daryti. Bet jeigu tu turi teises, turi turėti pareigas ir, svarbiausia, atsakomybę už savo veiksmus. Tie, kurie taip darė, turi atsakyti. Logiška būtų, kad ir institucijos pareikalautų jų atsakomybės. Manau, kad būtinai reikalausiu.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
