Tačiau po tokių pareiškimų aukštyn kojomis verčiasi pačios R.Vanagaitės istorija, o pagreitį tam davė ir skandalingas jos pareiškimas, kad Lietuvą gali išgelbėti tik Vladimiras Putinas. Leidėjai paskelbė išimantys visas R.Vanagaitės knygas iš lentynų ir nutraukiantys bendradarbiavimo sutartį, o tai buvo pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis.
Partizano A.Ramanausko-Vanago dukra dabar gyvena tėvo įamžinimo rūpesčiais. Išeivijos lietuviai Amerikoje buvusiam partizanui stato paminklą. O Seimas rengiasi paskelbti kitus metus jos tėvo vardo metais, nes bus minimas partizano gimimo šimtmetis. Dėl tėvo pasirinkto kelio ir pačios moters vaikystė nebuvo lengva.
„Gyvenimo sąlygos buvo sunkios, skurdžios, pavojingos. Nuo pat gimimo buvau slapstoma ir negyvenau legalaus gyvenimo. Vardo nenaudojo, buvau dukra. Dieną negalėdavau išeiti į lauką, vakare tik išleisdavo, pamatai aplinkoje, kad gali būti negeri žmonės – mano pastabumą mokėjo paskatinti pagyrimu. Tyli kova buvo svarbi, nes partizanai be jų nebūtų galėję išsilaikyti“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7” pasakojo A.Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Vienas garsiausių partizanų, ginkluotojo pasipriešinimo vienas iš vadovų partizanavo 11 metų, kol buvo išduotas ir sulaikytas.
„KGB vadinamuose rūmuose, kuriuos aš kartais sau įvardiju pragaro rūmais, tiek visko buvo. Jeigu sienos prakalbėtų – mano tėvų skausmas, mano skausmas. Aš, būdama 8 metų, turėjau išgyventi, kad tėvą sušaudė, o mamą išvežė į lagerį“, – atsiminė partizano dukra.
Apie tėvo patirtus sužalojimus užfiksavo tuometės kalėjimo ligoninės medikai. Tai buvo žiauriausiai tardytas partizanas.
„Tai buvo toks sadizmas, toks žiaurumas, kad žmogiškąja prasme nežinau, kaip žmogus kitam žmogui gali tokius dalykus daryti. Štai taip skamba: kalinys A.Ramanauskas 1956 spalio 12 d. pateko į kalėjimo chirurginį skyrių, jo būklė buvo nepaprastai bloga, į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški raumenų trukčiojimai, pulsas vos juntamas.
Ligonis visas kruvinas, lytinių organų srityje masyvus tvarstis, gausiai prisotintas šviežio raudono kraujo, nuėmus tvarstį nustatyti dideli šviežio tvarsčio krešuliai. Ant mašnelės plati plėštinė žaizda, dešinioji akis užmerkta, su kraujosrūva, ant voko nustatytos 6 durtinės žaizdos, įsiskverbusios į akiduobę.
Pilvo srityje daugybė įdrėskimų, kairės plaštakos piršo pjautinė žaizda. Operacijos metu ant lytinių organų buvo nustatyta: didelė plėštinė žaizda, kampinė žaizda, nebuvo kairiojo ir dešiniojo kiaušinėlių. Apsilieja širdis krauju kiekvieną kartą skaitant, nors ne kartą jau skaičiau“, – pasakojo A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Moteris sako, kad dėl jos tėvo, savo vyro rezistencinės kovos prieš okupantus kentėjo ir jos motina, bet nepasidavė.
„Jai buvo siūloma – apgailestaukite, buvote jauna, sugundė, apsirikote, pasigailėkite, transliuosime užsienio lietuviams. Ji kategoriškai pasakė – jūs man skyrėte bausmę, aš atlikau, ko jūs norite. Tai nereiškia, kad jai nekainavo nervų. Reikia darbo, bet sužino, kad esi politinė kalinė, ir darbo nebėra“, – atsiminė partizano dukra.
Lapkritį bus lygiai 60 metų kaip sušaudytas vienas paskutiniųjų partizanų. Seimas jau apsvarstė ir parengė dokumentus, kad kiti metai būtų paskelbti A.Ramanausko-Vanago metais. Paskutinį kartą Seimas balsuoti turi kitą mėnesį, tačiau koją tam kiša rašytoja R.Vanagaitė. Ji pareiškė, kad Vanagas joks ne didvyris. Istorikai jos argumentus mala į miltus.
„Jeigu į saugumo rankas papuolei, sausas iš ten neišeisi, prasideda verbavimas. Saugumo dokumentuose yra parašyta, kad A.Ramanauskas – agentas, bet po kablelio – informacijos neteikė. Žmogus privalėjo ištrūkti, saugumas jį laikė agentu, kuris nedirbo ir pasitraukė į mišką“, – aiškino istorijos mokslų daktaras Darius Juodis.
„Mano fantazija neleidžia įsivaizduoti, kas leistų taip save žaloti. Jeigu žmonės žudosi, jie persipjauna kraujagysles, pasikaria. Žaloti save, durti akį, lytinius organus žaloti – aš neįsivaizduoju, kad taip gali pats save žaloti. Medikai apie sužalojimus rašo ir meta kelis žodžius, kad pats susižalojo ir viskas. Jeigu parašytų, kad sužalojo, turėtų būti aiškinimas, kas kur ir kaip. O čia parašė mažą sakinuką ir niekam atsakomybės nėra. Pagal tų metų teisės normas buvo negalima kankinti“, – pasakojo D.Juodis.
R.Vanagaitė teigė, kad jai užkliuvo ir tai, kad A.Ramanauskas-Vanagas išdavė visus savo ryšininkus, rėmėjus ir žmones, kurie jį slėpė. Tačiau tai istorikų irgi neįtikina.
„Pats geriausias dalykas, ką gali padaryti, tai nuvesti tardymą klaidina linkme. Čia yra geriausias būdas – kalbėti ir niekam nepakenkti. Jeigu visi būtų sugebėję tai padaryti – nurodyti žuvusių pavardes, miške esančių pavardes, jau nuteistųjų pavardes. Žuvusiam nepakenksi, kitiems nepakenksi, kas Sibire, jo neperteis“, – aiškino D.Juodka.
Istorikus supykdė ir R.Vanagaitės mintys apie A.Ramanausko-Vanago paskutinį teismą ir ten pasakytus žodžius.
„Kodėl ne didvyris? Raskite man pasaulyje žmogų, kuris nepasakytų taip kankinamas. Nėra tokių žmonių, kad būtų taip kankinamas ir tylėtų kaip žemė, nebent per pirmą kankinimą neišgyventų, tada tikrai nieko nesakytų. Žinant, kaip buvo kankinamas – lytiniai organai, išdurta akis – neetiška kelti klausimą, ar jis didvyris, ar ne. Tuščių protokolų nei teisme, nei tardymo metu nesu matęs. Jis ne elementariai palūžo, o palūžo kankinamas ir pasakė tą, ką pasakė“, – aiškino istorikas D.Juodis.
Tačiau po dienos R.Vanagaitei pačiai jau reikėjo pasiaiškinti – ji Rusijos ruporas ar tik suklydo. Ji nusprendė savo knygą „Mūsiškiai“ išversti į rusų kalbą, o reklamuodama savo knygą drėbtelėjo Kremliui palankią kalbą.
„Lietuvoje kiekvieną dieną vienas lėktuvas išskrenda į Vakarus – pilnas, 200 jaunų žmonių. Vienintelis būdas išsaugoti Lietuvą, kad V.Putinas, sekdamas tokiomis knygomis, kaip mano, okupuotų Lietuvą, uždarytų sienas ir visi liktume vietoje“, – sakė R.Vanagaitė.
Internete lietuviai ėmė dalintis ir piktintis šiuo įrašu. R.Vanagaitė aiškina, kad kalbos apie Lietuvos okupaciją buvo tik pokštas. Tačiau R.Vanagaitės pokštų nesuprato jos knygas leidžianti „Alma littera“, kuri paskelbė nutraukianti bendradarbiavimą su rašytoja, „Maxima“ tinklas paskelbė išimantis knygas iš prekybos.
„Nesupratau, man tai šokas. Čia buvo sarkazmas. Jei nesupranta sarkazmo, labai liūdna“, – taip trumpai situaciją komentavo R.Vanagaitė.
Politikai ir informacinių karų ekspertai sako, kad tokie neva pokštai nėra nekalti ir puikiai atitinka Rusijos propagandos kuriamą Lietuvos įvaizdį.
„Kalbama tai, ką Kremlius nori girdėti. Tai vienas iš būdų, kaip parodyti didžiajai daliai Rusijos gyventojų, kad Lietuvoje gyventi blogai, kad žinomi asmenys ragina ateiti ir mus išvaduoti“, – teigė informacinių operacijų ekspertas Aurimas Navys.
„Ponios Vanagaitės pasisakymas – ateik, okupuok, galbūt mes neemigruosim, kaip tik gerai susišaukia su šita mitologija. Ji tiesiog tarnaujanti šitam tikslui“, – antrino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Laurynas Kasčiūnas.
Kilus pasipiktinimo audrai R.Vanagaitė nebeatnešė Seimui žadėtų dokumentų apie partizaną Vanagą. Ji teigė, kad negali atvykti dėl masinio puolimo ir jai reikia laiko parengti paaiškinimus Seimo nariams.
Tačiau R.Vanagaitės viešai išsakytą nuomonę apie apie partizaną A.Ramanauską-Vanagą Seimui pristatė jos gyvenimo draugu tapęs nacių medžiotojas E.Zuroffas.
„Mano išvada, kad labai sunku kelti klausimus tokio žmogaus kaip A.Ramanauskas, kuris yra tikra ikona šioje šalyje. Kalbėjau su keliais žmonėmis, jie pasakojo, kad mokėsi mokykloje apie A.Ramanauską, apie jo heroizmą ir štai mes turime įrodymų, kad jis nėra toks jau herojus. Labai sunku dirbti prieš tokią nuomonę“, – aiškino garsus nacių medžiotojas.
E.Zuroffas komisijai nepateikė jokių dokumentų, paremiančių jo teiginius. O tokie R.Vanagaitės ir E.Zuroffo pareiškimai apie Vanagą skaudina ir jo dukrą.
„Yra noras pakirsti valstybingumo šaknis, einama šmeižtų keliu, norima suniekinti mūsų didvyrius, valstybingumą, nes kvestionuojami mūsų įstatymai, nes apdovanoti tie žmonės, pripažinti nuopelnai“, – teigė A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.
„24/7“ – sekmadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
