Išdaviku ir sovietų kolaborantu vieną iškiliausių partizanų vadų paskelbusi R.Vanagaitė tėškė „įrodymus“ – NKVD, KGB dokumentus, nors šiose organizacijose dirbę smogikai nieko kito neveikė, tik kankino, persekiojo, žudė laisvės kovotojus, uoliai stengdamiesi juos paversti antiherojais.
R.Vanagaitei nevertėtų apsiriboti A.Ramanausko-Vanago juodinimu – pirmyn į raudonųjų sadistų ir 1959-1960 metų spaudos archyvus, kuriuose partizanų Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius paverstas pabaisa, ant aukų deginęs penkiakampes žvaigždes.
Prasimanymai liejosi ir 1987 metais sukurptame režisieriaus Ferdinano Kauzono dokumentiniame filme “Kas jūs, kunige Svarinskai?“, kuriame jis remiantis „tarybinių tardymo organų“ medžiaga buvo paverstas skundiku, įdavusiu miško brolius.
Filmo autoriai vartė monsinjoro A.Svarinsko bylą, kaip R.Vanagaitė – A.Ramanausko-Vanago, ir aikčiojo prieš kameras, žiūrovams brukdami apgailėtiną farsą.
R.Vanagaitė mosuoja 1957 metų Aukščiausiojo teismo stenograma apie tariamą A.Ramanausko-Vanago atgailą ir tarybinės santvarkos aukštinimą, bet jo darbai gerokai įtikinamesni nei sovietmečio klastočių štampavimo mašinos raštai.
Mūšiai, pasipriešinimo organizavimas, ginkluotos pogrindžio struktūros kūrimas, spaudos leidyba ir platinimas – tik nedidelė dalis A.Ramanausko triūso už laisvę, kuriai jis paaukojo savo gyvenimą.
1945 metų balandį partizano kelią pasirinkęs Alytaus mokytojas jau po kelių mėnesių tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu ir su bendražygiais gruodžio 15 dieną surengė vieną didžiausių šalyje operacijų – Merkinės puolimą, kurio metu nukauti NKVD smogikai, stribai, užimti okupacinės valdžios pastatai, o A.Ramanauskas-Vanagas po mūšio buvo apdovanotas už narsumą.
1946-1947 metais A.Ramanauskas-Vanagas vadovavo Merkio rinktinei ir Dainavos apygardai,1948 metais išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Jis – ir vienas 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos, pasirašytos griežčiausios konspiracijos ir didžiulio pavojaus sąlygomis, signatarų.
Jei R.Vanagaitės srutomis apipiltas kovotojas tarnautų NKVD, valstybingumo tęstinumą liudijantis svarbiausias partizaninio karo dokumentas nebūtų gimęs, o Pietų Lietuva, kurioje kovų gijas savo rankose laikė A.Ramanauskas-Vanagas, netaptų sprangiausiu kąsniu okupantams per visą rezistencijos laikotarpį.
Sovietų budeliams buvo puiki proga bunkeryje susekti ir išžudyti visus deklaracijos pasirašyti susirinkusius partizanų vadus, tačiau agentu pakrikštytas A.Ramanauskas-Vanagas ne tik jų neišdavė, bet ir pats padėjo parašą ant Sovietų Sąjungą įsiutinusio dokumento.
Sovietų valdžios parankiniui nebūtų reikėję ilgus metus slapstytis miškuose ir konspiraciniuose butuose, jo medžioklei nebūtų mestos didžiulės kariškių ir šnipų pajėgos su ypatingu žiaurumu išgarsėjusiu Nachmanu Dušanskiu priešakyje.
R.Vanagaitės svaičiojimai, esą niekas nekankino legendinio partizano, sveiku protu nesuvokiami. A.Ramanauskas-Vanagas ištvėrė pačias brutaliausias, viduramžių inkviziciją primenančias egzekucijas – sovietinių budelių rūsiuose daugelį mėnesių nuo smūgių jis panirdavo į komą, per vieną tokių „tardymų“ jam išdurta akis, o kūnas po „apklausų“ būdavo taip sumaitojamas, jog jį sunkiai atpažindavo net artimi žmonės.
Kai sovietiniai tardytojai aukas surištas nardino po vandeniu, marino badu, degino akis, jiems, kaip ir teismų darbuotojams, buvo vienas juokas išgalvoti rezistentus juodinančias istorijas, vienus faktus nutylėti, o kitus – sukurti, žinant, kad niekas neatlikinės rašysenos ekspertizių.
Viešųjų ryšių specialistės siūlymas neskelbti 2018-ųjų A.Ramanausko-Vanago metais, suprantama, bus atmestas, bet jos siekis veikiausiai yra kitas – skambiais pareiškimais dar kartą atkreipti į save dėmesį, kaip ir pasirodant „Mūsiškiams“.
Išleidus šią knygą, autorė dalijo interviu, kokie lietuviai buvo stropūs, savo uolumu išsiskiriantys nacių parankiniai, net siųsti į Baltarusiją, bet nutylėdavo, jog į šią šalį būdavo žudyti žydų permetami ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, ukrainiečiai.
Lietuviai neišsiskyrė iš kitų tautų savo žiaurumu ir kolaboravimo mastais – pragariška nacizmo mašina visu pajėgumu veikė visoje Europoje: nuo Prancūzijos iki Rusijos, nuo Olandijos iki Graikijos.
Lenkai, vengrai, rumunai, slovakai, daugybės kitų šalių gyventojai aktyviai padėjo nacistinei Vokietijai persekioti žydus, grobdavo jų turtą ir siųsdavo į mirties stovyklas.
Olandijoje, skirtingai nei Lietuvoje, iš vietos gyventojų buvo suburtas SS savanorių legionas ir speciali brigada, karo sūkuryje kovojusi po nacistų vėliava.
15 000 lenkų priklausė vietos policijos padaliniams, kurie ne tik palaikė tvarką, bet ir persekiojo, žudė, apiplėšinėjo žydus, saugojo getus. Dar apie 60 tūkst. lenkų tarnavo vokiečių kariuomenėje.
“Prancūzų gėdai, daugelis jų ne tik abejingai žvelgė į žydų naikinimą, bet ir patys aktyviai dalyvavo šiose piktadarystėse. Žydų persekiojimas ir naikinimas Prancūzijoje buvo vykdomas nė kiek ne žiauriau nei Vokietijoje.
Įstatymus, kurių pagrindu Prancūzijoje įkurtose stovyklose buvo kalinami žydai, sukūrė prancūzai, gaudynes rengė prancūzų žandarai, deportacijas į mirties stovyklas (už šalies ribų – Aut.) organizavo Prancūzijos institucijos.
Tarp prancūzų, gyvenusių lagerių apylinkėse, karaliavo abejingumas – išskyrus retas išimtis”, – rašoma knygoje “Stovykla Prancūzijoje. Likę gyvi ir jų draugai”, kurią dar 1991 metais, remdamiesi liudininkų pasakojimais, Vokietijoje išleido nuo nacių pasprukęs Rytprūsių žydas E.Landau ir jo tautietis S.Smittas.
Kiekvienoje šalyje didžiulės krizės akivaizdoje atsiranda išgamų – ne išimtis ir Lietuva, kurioje žydų žudikams irgi nedrebėjo rankos. Tačiau Lietuvoje buvo ir daugybė žydų gelbėtojų.
Skirtingai nei R.Vanagaitė, JAV žurnalistė ir rašytoja Nancy Wright Beasley išskyrė lietuvių pasiaukojimą Holokausto laikotarpiu – septynerius metus Virdžinijos Holokausto muziejuje rinko medžiagą ir rašė knygą „Izio ugnis“ apie mūsų šalyje išgelbėtas žydų šeimas. Ši knyga net buvo įtraukta į JAV mokyklų programas.
Pasaulio archyvuose dar turėtų būti daugybė medžiagos apie lietuvių pasišventimą nacių siautulio laikotarpiu, tačiau R.Vanagaitei ir į ją panašiems, regis, trūks plyš reikia nutapyti lietuvius kuo niūresnėmis spalvomis.
