Antai viduramžiais žmonės tikėjo, kad vanduo atveria odos poras, o per jas į vidų patenka ligos, todėl atkakliai nesiprausdavo ir kantriai kasydavosi.
Gal todėl dviem Ispanijos Izabelėms – vienai karalienei maurų Granados apsiausties metu, o kitai infantei flamandų Gento apguloje – buvo taip paprasta duoti keistą įžadą – nekeisti apatinių marškinių tol, kol priešininkai nesudės ginklų. Ir abi laikėsi savo žodžio tol, kol minėti apatiniai marškiniai tapo blyškiai oranžinės spalvos, kuri vėliau buvo praminta izabeline.
Politinėje higienoje galioja priešinga taisyklė – pernelyg dažnas partinių marškinių kaitaliojimas gali priversti rimtai suabejoti juos nešiojančiojo požiūriu į švaros įgūdžius.
Ir čia, aišku, kaip neprisiminsi Seimo narės D.Šakalienės.
Dar Seimo kadencijai nesuskaičiavus pirmųjų metų ji sugebėjo pereiti į trečią frakciją.
Į Seimą ji atėjo su valstiečiais ir žaliaisiais, tačiau tada nutarė, kad neatsargiai sumetė su jais politinę mantą, ir perėjo į opozicinę liberalų frakciją.
Po kiek laiko, kai pasigirdo kalbų, jog ją kalbina kitos jėgos, net paskelbė niekad neatsisakysianti bendražygių liberalų, kurie ja pasitikėjo jai sunkiu momentu.
Ir praėjus vos mėnesiui tų bendražygių vis dėlto atsisakė, pranešdama, kad vis dėlto artimiausios jai socialdemokratinės pažiūros ir nuo šiol būsianti jų frakcijos narė.
Aiškumo dėlei priminsime, kad čia kalbama ne apie Socialdemokratų darbo frakciją, tą pačią, kurioje nutūpė senasis partijos elitas, o tiesiog socialdemokratų, kuriems, kaip tyčia, vienos dūšios ir tetrūko, kad galėtų įsteigti atskirą kūrybinį susivienijimą.
D.Šakalienės garbei reikia pasakyti, kad ji nuosekliai žygiavo kuo mažesnės, taigi ir kuo neįtakingesnės, frakcijos link.
Tai gana retas fenomenas žinant, kad dažnas Seimo narys frakcijas mėgsta kaitalioti atvirkštine kryptimi – kuo arčiau valdžios.
Lygiai taip pat jos naudai reikia pasakyti, kad jai dar toli iki politinių marškinių kaitaliojimo rekordo. Antai siauruose Šiaulių sluoksniuose yra plačiai žinomas veikėjas S.Grigaliūnas.
Nuo 1989-ųjų iki 2006-ųjų jis spėjo pakeisti devynias partijas. Netgi pabuvo itin egzotiškuose politinio zoologijos sodo narvuose, tokiuose kaip Ūkio partija ir Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga. O pas valstiečius – netgi du sykius, tiesa, kartą tarp dviejų kadencijų pasiėmęs mažas atostogas Darbo partijoje.
D.Šakalienei iki šio pasiekimo dar labai toli, juoba kad ir Seimo kadencija – tik ketveri metai.
Per likusius trejus jai dar reikėtų apsilankyti pas tuos kitus socialdemokratus, apsigyventi pas tvarką su teisingumu, užbėgti pas konservatorius, tada pas lenkus su šeimomis ir vis tiek iki rekordo trūktų bent trijų politinių vienetų.
S.Grigaliūnui tokiam maratonui prireikė 17 metų, taigi nereikia norėti, kad jis būtų pralenktas viso labo per ketverius.
Netgi turint lengvatines sąlygas – patogią vietą: visos frakcijos yra šalia, tame pačiame Seime, vaikštai sau iš vienos į kitą net nesušildamas.
Bet, kalbant rimtai, negi žmogus negali pakeisti politinių įsitikinimų ar taktinių požiūrių, jei pamatė, kad anksčiau suklydo, o buvę bendražygiai nepateisino lūkesčių? Žinoma, kad gali.
Juk net parašyta, kad Seimo narys ir jo mandatas nėra saistomi jokių įsipareigojimų, išskyrus jo sąžinę.
Tačiau bent jau dėl tos pačios sąžinės prieš matuojantis naujus politinius marškinius būtų gerai viešai neskelbti, kad tai jau paskutiniai, vieninteliai patinkantys ir daugiau niekad nemainomi marškiniai.
Kaip rodo ir abiejų Izabelių pavyzdys, higiena yra perdėm asmeninis dalykas, o kai pradedi tai pernelyg viešinti, žmonėms gali kilti įvairių minčių.
Vieni pavadina spalvą izabeline, kiti gali pakrikštyti politines pažiūras dovilinėmis.
Ir viena, ir kita gal ir skamba gražiai, tačiau vargu ar yra tai, kuo norėtųsi įsiamžinti.
