Mečys Laurinkus. Paaiškinsiu, kodėl socialdemokratų reikalai neįdomūs

kas viešai matoma ir girdima.  Pradėkime žvilgsniu iš aukščiau:  kodėl
neišvengiamos globalizacijos, kaip tai buvo tikinama ne vieną
dešimtmetį, laikais prasidėjo toks staigus posūkis į nacionalinius
valstybių interesus ir nacionalizmą net Vakarų valstybių politinių
partijų programose?

Istorija rutuliojasi spirale ir žmonija vis labiau artės prie reikalų
sprendimo bendru sutartu būdu, o neonacionalizmo protrūkis yra tik
paskutinė konvulsija prieš žengiant į naują istorijos spiralės vingį?

Plika akimi matyti, kad pasaulyje vis daugiau problemų, kurių pavienės
valstybės savo pajėgomis nebegali išspręsti.  Pradedant gamtos
stichijomis, kurių padidėjusi grėsmė neabejotinai susijusi su žmogaus
veikla, ir tęsiant niekada nebaigiančiais karais, pabėgėliais, badu,
didėjančia socialine atskirtimi net pasaulio mastu, kuri gali
išprovokuoti kur kas didesnes socialines revoliucijas nei beveik
šimtmetį trukęs rusiškasis socialistinis perversmas.

Rusijos eksperimentas, nusinešęs milijonų savų ir kitų šalių žmonių
gyvybę, žlugo, bet socializmo idėja nemirė.  Akivaizdžiausias pavyzdys
- hibridinė socializmo forma Kinijoje.  Visi jos bijo, o tai reiškia,
kad ir gerbia.  Lietuva, prirašiusi daugybę straipsnių apie pasaulinę
socializmo žalą, yra pasiryžusi pati tapti raudonu kilimu Kinijos
investuotojams.

Dvi moterys - rašytoja J.Ivanauskaitė, užstojusi Tibetą, ir
europarlamentarė L.Andrikienė - yra pasipriešinusios moderniajam
Kinijos socializmui.  Viskas.

O štai Šiaurės Korėja socializmą, ir ne vien jį, pasiryžusi ginti
atominiu ginklu.  Dešimtmečiais Vakarų pasaulis iš to šaipėsi, juokėsi,
o dabar išplėtė akis ir pastatė ausis.  Apsispręs ar ne JAV,
pasitelkdamos kitas NATO valstybes ir penktąjį sutarties straipsnį,
triuškinamam smūgiui, o po to dar ilgam partizaniniam karui su Šiaurės
Korėja, galima spėlioti iki begalybės, bet karo nuotaika jau tvyro ore
anaiptol ne lokaliame regione.

Ginklavimosi politika visame pasaulyje sparčiai kinta, tai faktiškai jau
galima vadinti pasiruošimu karui.  Milžiniški kariniai mokymai bet
kurioje pasaulio dalyje yra ne treniruotė, neleidžianti užmigti, o
karinių veiksmų globaliu mastu dalis.

Visiškai nebetikima politinėmis ir diplomatinėmis konfliktų sprendimo
priemonėmis.  Viešuose svarstymuose vis dažniau minima takoskyra tarp
Rytų ir Vakarų, kuri lyg ir neperžengiama, nors Rytai ir Vakarai vieni
kitus pažįsta daug geriau nei prieš šimtą metų ir dėl to gali surasti
daugybę bendro sambūvio variantų.  Deja, kažkodėl tokių paieškų keliu
nebenorima eiti.  Norima kariauti.

Apskaičiuota, kad per septynis su puse tūkstančio metų civilizacijos
istorijoje, pradedant šumerais, pasaulis nekariavo maždaug 360 metų.

Šiuo metu trys atviri konfliktų židiniai (Šiaurės Korėja, Viduriniai
Rytai, Ukraina) ir vienas laikinai nurimęs (Balkanai) gali sukelti
pasaulio gaisrą.  Kadaise atrodė, kad globalizacija (kaip religijos
srityje ekumeninis judėjimas) ir yra būdas įveikti priešpriešas ir
karus.

Bet pasaulį vėl apėmusios nacionalinės konvulsijos tokias viltis atideda
tikriausiai ne vienam dešimtmečiui.  Nors vienoje planetos dalyje (toje,
kur daugiausia ir kilo priešpriešų, karų, - Vakarų Europoje) buvo
surastas taikus modus vivendi variantas - Europos Bendrija ir Europos
Sąjunga, pagal sumanymą galinti taikyti išradimą plačiai aplinkui.

Regis, istorija jau riedėjo „teisingomis vėžėmis“, bet nežinia dėl
kokios kelio kliūties ėmė ir pasidavė „konvulsijai“ Didžioji Britanija.
Būtent jos sprendimas palikti ES psichologiškai paveikė tolimus kraujo
brolius pagausinti D.Trumpo šalininkų gretas, o ne ant naftos adatos
sėdinti Rusija.

Kol tarp Briuselio ir Londono vyksta buhalterinės derybos, niekas iki
galo dar neįsisąmonina, ką iš tikrųjų reiškia Didžiosios Britanijos
žingsnis.  Kaip po akmens smūgio į automobilio lango stiklą - iš karto
nesubyrėjo, bet pamažu aižėja.

Katalonijos politikos užkulisiuose buvo nuolat kalbama - kol ES
vieninga ir naudinga, nėra reikalo nertis iš kailio dėl
nepriklausomybės, jeigu pradės skilinėti, reikės imtis radikalesnių
priemonių savarankiškai valstybei kurti.  Kaip elgsis didesnės ir
mažesnės ES narės, kai realiai, ne teoriškai, išmuš persigrupavimo
valanda?

Reikia tikėtis taikaus persigrupavimo, nes kol kas, atrodo, tik ligotoje
galvoje galėtų kilti mintis apie radikalų dviejų ES narių
susipriešinimą.  Ir vis dėlto kaip elgsis nepritariantys ES federacijai?
Šlaistysis paraštėse ar paliks Bendriją?  Pagaliau ne visos ES narės
pritartų ir karo veiksmams prieš Šiaurės Korėją.

Daug įdomių temų, daug klausimų.  Dažnas iš jų:  kokią įtaką įvykiai ir
procesai pasaulyje turės Lietuvai?  Mūsų valstybė dar nėra apimta
„grįžimo prie nacionalinių interesų“ spazmų, nesitelkia nacionalistai po
lietuviška M.Le Pen vėliava, nekuriama „alternatyva Lietuvai“.

Globalistinė vizija „Lietuva pasaulyje“ mūsų krašto žmonėms patrauklesnė
nei užsidarymas savo kiaute. Įdomu, ar ilgai tai tęsis. Įspėjantys
balsai, kuo tokia vizija gali baigtis, vis garsesni.  Apie pavojaus
varpus dėl Lietuvos išsivaikščiojimo neverta ir kartotis.

Įdomu, kuri politinė Lietuvos partija šių problemų sprendimo imsis
nuosekliai ir įtikinamai, kad jų nepasiglemžtų prieš rinkimus kokia nors
avantiūristinė banga.

Tik vienas dalykas Lietuvos politiniame gyvenime visiškai neįdomus.  Tai
- Socialdemokratų partijos politinės šeimos reikalai.  Todėl apie tai
ir nerašysiu.