„Teismo nutartis sukūrė dviprasmišką situaciją, kuomet statinio savininkas, legaliai paveldėjęs statinį, yra priverstas jį griauti dėl besikeičiančių gamtinių sąlygų, nepaisant to, kad jis pastatytas tinkamoje vietoje, buvusio statinio ribose“, – sako R. Malinauskui atstovaujanti advokatų kontoros JUREX advokatė, vadovaujančioji partnerė Jurgita Judickienė.
Anot jos, viešąjį interesą ginančios Kauno apygardos prokuratūros inicijuotas teisminis ginčas yra beprecedentis Lietuvoje ir formuoja teismų praktiką, kad net jei statinys yra atstatytas buvusio pastato vietoje, jis vis vien gali būti pripažintas neteisėta statyba, nors iki šiol ši, viena esminių atstatomų pastatų taisyklių, buvo gerbiama.
„Susidariusi situacija yra paradoksali, nes norint įgyvendinti minėtą nutartį R. Malinauskas turėtų ne tik pažeisti esmines pastato konstrukcijas, bet ir padaryti tai pažeidžiant įstatymus“ – sako J. Judickienė.
R. Malinausko teigimu, sodybą iš močiutės paveldėjęs jis tapo pirmuoju Lietuvos gyventoju, kuris turėdamas legalų statinį yra priverstas jį nugriauti dėl natūralių gamtos reiškinių.
„Aš iki šiol negaliu suprasti kaip Lietuvos žmogus gali būti apkaltintas kažką pažeidęs kai jam priklausantis nekilnojamo turto objektas turėjo ne tik visus būtinus leidimus ar projektus, bet ir jame esantys statiniai, tokie kaip tvora, vandens gręžinys buvo pripažinti tinkamais naudoti“, – sako jis.
Pasak jo, jam sunku vertinti kam galėjo užkliūti minėta sodyba, bet akivaizdu, kad, tiek ikiteisminiam tyrimui, tiek pačiam teismo procesui nėra ir nebuvo jokio pagrindo.
„Dauguma Latežerio kaimo sodybų remiasi į upės krantą. Mano paveldėta sodyba stovi toje pačioje vietoje kaip ir ankstesnis pastatas, o tai patvirtina visos orto foto nuotraukos bei visi privalomi dokumentai statiniui. Kitu atveju jis nebūtų net galėjęs būti įregistruotas. Minėta upė keičia vagą, tai pripažįsta ir patys gamtos specialistai, o aš šiandien tikrai nesuprantu kaip tą priėjimą prie upės turiu užtikrinti savo sąskaita, kai upės vaga nėra pastovi, nekalbant jau apie tai, kad turiu ardyti nešančias statinio konstrukcijas, lemsiančias viso legalaus statinio sunaikinimą“, – sako R. Malinauskas.
Jo teigimu, labiausiai stebina tai, kad upės vaga niekada nebuvo pastovi, kito visuomet, o tai, kad su krantų erozija susiduria kitos sodybos, geriausiai įrodo sutvirtinti upės krantai, kitose sodybvietėse, tuo tarpu teismas net nenagrinėjo šių aplinkybių.
„Maža to, toks krantų tvirtinimas buvo leidžiamas. Aiškiai reglamentuotas Aplinkos Ministerijos dokumentuose ir galiojo tol kol aš nesutvarkiau kranto šiemet, remiantis juo. Tada jis buvo panaikintas. Su erozija būdavo kovojama pačių savininkų sąskaita, kurie net nepradeda bylinėtis su valstybe dėl to, kad upės vaga braunasi į jų valdas. Tad tokia teismo nutartis beprecedentė, nekalbant jau apie viešąjį interesą, kuriuo bandoma ją dengti“, – sako R. Malinauskas.
Anot advokatės, minėta nutartis prasilenkia su viešojo intereso gynimu ir priežastimi, dėl ko sumažėjo galimybės visuomenei patekti prie vandens telkinio.
R. Malinausko teigimu, šis Teismo sprendimas kartu atveria milžiniškas teisinės sistemos spragas, nes bet kuris kitas, remiantis viešojo intereso gynimu, gali ramiai teismuose užtampyti bet kurį, turintį namą prie bet kokio vandens telkinio, kurio vaga ar ribos nėra pastovios.
J. Judickienė teigia, kad kyla pagrįstas klausimas ar viešasis interesas yra ginamas tinkamai: „Deja, bet visuomenės teisė patekti prie vandens telkinį neturėtų būti daroma privačios nuosavybės sąskaita.”
Jos teigimu, atsižvelgiant į aplinkybes, bus teikiamas kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiam Teismui.
