Vedęs kunigas Edmundas Atkočiūnas trokšta vėl grįžti prie altoriaus

Drąsus Lietuvos bažnyčios žingsnis įšventinti diakonus įkvėpė viltį ir tiems vyrams, kurie blaškosi tarp tikėjimo ir troškimo pamilti moterį, turėti šeimą. Juk dar neseniai santuoka ir įšventinimas į dvasininkų luomą Katalikų bažnyčioje buvo nesuderinami.

Iki šio žingsnio visi vyrai, priėmę šventinimus, privalėjo laikytis skaistybės. O tie katalikų dvasininkai, kurie nesilaikė celibato įžadų, tapdavo atstumtaisiais, nepageidaujamais prie altoriaus.

Kartais kunigai turi du gyvenimus: vieną – viešą, asketišką, o kitą – slaptą, kuriame nesilaikoma skaistybės įžadų. Neretai juos slegia kaltė.

Apie tai buvo prabilta ir po parapijiečių itin gerbto Šakių klebono Sigito Matusevičiaus tragedijos.

Prieš pustrečių metų 53-ejų kunigas parašė antrą testamentą, visą turtą užrašė jaunesnei šeimininkei, o pats automobiliu nuvažiavo į nuošalų Pakalniškių kaimą ir nusišovė iš kovinio pistoleto.

„Gal šeimininkė buvo neoficiali klebono žmona?“ – spėliojo parapijiečiai.

S.Matusevičiaus artimieji užginčijo testamentą. Jie bandė įkalbėti šeimininkę dalį turto atiduoti garbaus amžiaus ligotai kunigo motinai bei neįgaliam broliui, bet prašymai liko neišgirsti.

„Gal klebonas, kai perrašė testamentą, buvo sutrikęs, neįvertino padėties. Jūs nesate svarbesnė už jo motiną ir brolį. Reikėtų geranoriškai susitarti, padėti“, – suminkštinti šeimininkės širdį bandė aukštas Vilkaviškio vyskupijos dvasininkas, tačiau ir jam nepavyko.

Kunigo motina iki mirties buvo prižiūrėta – ja rūpinosi geradarė slaugytoja Roma iš Šakių. Slaugytoja padeda ir kunigo broliui.

Roma pasakojo, kad buvusiai klebono šeimininkei atiteko butas Druskininkuose, velionio drabužiai, santaupos, kiti asmeniniai daiktai.

„Celibatas turi būti suvokiamas kaip žmogaus vidinė celė, kurioje jis susitinka su Kūrėju. Celibato tikslas – kad žmogus rastų laiko Dievui.

Ir kad ir kas jis būtų – dvasininkas, valstybės vadovas, darbininkas, vedęs ar viengungis.

Romos katalikų bažnyčios interpretacija, kitų netradicinių religijų aiškinimai, kad celibatas – tai atsisakymas kurti šeimą, padedantis dvasiškai bendrauti su Kūrėju, neatlaiko kritikos.

Celibatas nėra dogma, tai – administracinis potvarkis.

Popiežius jau leidžia atviriau prabilti šiuo klausimu. Bręsta pokyčiai“, – kalbėjo buvęs Kuršėnų, Plungės ir Klaipėdos vikaras, buvęs Neringos klebonas pranciškonas E.Atkočiūnas.

Kaune gimęs, Palangoje augęs, o dabar Vilniuje gyvenantis E.Atkočiūnas svarstė, kad neteisinga celibato interpretacija gali nublokšti kunigą ar vienuolį prie didelės dramos.

Ne vieno katalikų kunigo šeimininkė, jį dengdama, yra pasidariusi abortą. Suvalkijoje kunigas, kai gimdė neoficiali jo žmona, bijojo kreiptis į medikus. Jis pats priėmė kūdikį, o šis mirė.

„Sutikau vieną kunigą vasarą su savo vaiku – šis į tikrąjį tėvą kreipiasi „dėde“. Yra kunigų, kurie augina savo vaikus ir nekreipia dėmesio į parapijiečių šnairavimus“, – kalbėjo E.Atkočiūnas.

Prieš dvidešimt septynerius metus pamilęs nidiškę ir nusprendęs kurti šeimą, tuometis Neringos klebonas taip pat atsidūrė apsisprendimo kryžkelėje.

Pranciškonai vienuoliai patarė E.Atkočiūnui nuvykti pasimelsti ir pamąstyti į Lurdą. Piligrimystės centre Prancūzijoje dvasininkas suvokė, kad jam reikia kurti šeimą ir pratęsti gyvybę.

Lietuvoje kilus skandalui E.Atkočiūnas su mylimąja išvyko kurti šeimos į Jungtines Amerikos Valstijas.

Ten lietuvis įsitraukė į vedusių vyskupų ir kunigų organizaciją. Parapijose, kurių Vatikanas nepripažįsta, vyskupai priima dirbti įvairius kunigus – besilaikančius celibato ir vedusius, taip pat šventina moteris kuniges.

„Visi gali tarnauti Dievui. O mano pašaukimas – būti kunigu, jaučiu tai širdimi“, – „Lietuvos rytui“ teigė 59 metų E.Atkočiūnas, su žmona užauginęs tris dukteris.

Šiuo metu buvęs kunigas dirba su vaikais, kurių tėvai neteko teisės juos auginti. Jis taip pat rašo eiles.

Emigranto duonos ragavęs socialinis pedagogas, poetas padeda ir tautiečiams, panorusiems sugrįžti į gimtinę. Jis yra lietuvių, gyvenusių užsienyje, organizacijos „Sugrįžus“ prezidentas.

– Daug metų nevilkėjote kunigo sutanos, o dabar vėl trokštate ją pasimatuoti. Kodėl norite atgal į Bažnyčią? – paklausiau E.Atkočiūno.

– Aš jai nesu abejingas, ji man iki dabar rūpi. Visada širdyje jaučiu, kad myliu Dievą, kaip ir tėvynę. Turiu daug patirties.

Mano dukterys, jau pilnametės, sako, kad mano misija – tarnauti Bažnyčioje.

Todėl jeigu Bažnyčios vadovai matytų tokią galimybę, aš mielai įsiliečiau į tą darbą.

Šiemet sukako 31-eri, kai su kurso draugais baigėme Kunigų seminariją ir buvome įšventinti. Susitikome su bendramoksliais Molėtuose, kur kunigas Kęstutis Kazlauskas mus dažnai pakviečia. Suprantame vieni kitus, padedame.

Pernai trise vykome į Romą. Mano draugai šalia Šventojo Tėvo aukojo mišias, o aš meldžiausi. Mus maloniai priėmė Lietuvių kolegija, o monsinjoras Visvaldas Kulbokas vedė pažintinę ekskursiją po Vatikaną.

Mūsų kurso draugų buvo devyniolika – trys jau mirę, du mes esame vedę. Antrasis vedęs kunigas gyvena Maltoje.

Mūsų abiejų pareigos yra suspenduotos iki tol, kol Bažnyčia keis potvarkį dėl celibato.

Yra kunigų, atsidavusių žmonėms. Ir aš toks jaučiuosi. Man rūpi mano, mano vaikų, šalies religinis gyvenimas.

Be to, dabar seminaristų mokosi mažai, o parapijų – daug. Po to, kai Lietuvoje įšventinti diakonai, aš sulaukiu nemažai skambučių iš kolegų, pažįstamų: „Sveikiname, galėsi tęsti darbą!“

Jiems paaiškinu, kad tai yra pirmas kunigystės laipsnis. Diakonai negali tik aukoti mišių ir klausytis išpažinčių. Antras laipsnis – kunigas, trečias – vyskupas. Vedusio kunigo negalima grąžinti į diakonų luomą.

Amerikoje daugelis diakonų dirba pasaulietinį darbą, o bažnyčiose savanoriauja. Yra diakonų, kuriems tai – pagrindinis darbas, už kurį gauna atlyginimą.

Taip pat manęs klausia, ar mano suteikti sakramentai galioja. Taip, kunigų, kurie vėliau vedė, teikti sakramentai galioja.

– Galbūt jau kalbėjotės su Bažnyčios vadovais apie galimybę grįžti?

– Buvau susitikęs su arkivyskupu Gintaru Grušu, kalbėjomės apie vedusius kunigus.

Tie, kurių pareigos sustabdytos, galėtų sugrįžti, jeigu Bažnyčia pakeistų administracinį celibato potvarkį ir panaikintų suspendavimą.

Arba tuomet, jeigu vaikai jau pilnamečiai, jų išlaikyti nebereikia, o žmona duotų atleidimo raštą, kad vyras yra laisvas.

Bažnyčia tokios santuokos nepripažino, todėl Vyskupų Konferencija, gavusi atleidimo raštą, galėtų vedusį kunigą priimti atgal.

– Popiežius Pranciškus viešai yra sakęs, kad celibatas – atviras klausimas. Jeigu skaistybės įžadai nebūtų privalomi, kaip elgtųsi jūsų draugai kunigai?

– Kalbėjau su jais apie tai – dauguma jau įpratę, yra atsidavę parapijai, šeimos jiems netrūksta. Kiti dar pagalvotų, o nedidelė dalis svarstė, kad būtų neblogai.

Manau, celibatas galėtų būti laisvai pasirenkamas.

Kartą Amerikoje, mažame kaime, mirties patale gulėjo žmogus. Nebuvo kunigo, kuris duotų paskutinį patepimą.

Netoli gyveno vedęs katalikų kunigas, kuris negalėjo eiti savo pareigų.

Paprašytas jis suteikė patepimą. Vedę katalikų kunigai skubiu atveju gali atlikti pareigas.

Po to įvykio Amerikoje kilo judėjimas, o popiežiui buvo įteikti milijono vyrų, norinčių būti kunigais, parašai. Jie tik prašė leisti turėti šeimą.

– Kai pasirinkote meilę moteriai, sulaukėte daug priešiškumo. Ar vis dar jį jaučiate?

– Kurso draugai mane supranta ir palaiko. Jie sako, kad gal ateis laikas, kai aš galėsiu grįžti.

Tačiau yra žmonių, kurie į tai reaguoja tradiciškai. Jų nuomone, kunigu gali būti tik tas, kuris nėra vedęs, – skėstelėjo rankomis E.Atkočiūnas. – Kunigas, suderinęs šeimą ir savo misiją – tarnystę Dievui, mūsų šalyje – vis dar nepageidaujama tema.

Gali kunigas turėti prabangią mašiną, rūkyti, kilnoti alaus bokalą – per daug niekam tai neužkliūva. O jei veda – visi susiima už galvos. Tai vis dar piktinantis reiškinys.

– Katalikų bažnyčios vadovai yra garsiai ištarę atsiprašymus, pavyzdžiui, už pedofiliją, už inkviziciją. Jie pripažįsta klydę ir kitais atvejais. Kas tam pastūmėjo?

– Visuomeniniame žmonių gyvenime Bažnyčia nėra absoliutus tiesos bokštas.

Katalikų bažnyčios vadovai pradeda įsiklausyti į kitų pareiškimus, bendrauja su protestantiškų konfesijų atstovais.

Vatikanas yra paskelbęs straipsnių, kuriuose teigiamai kalba apie pagarbą kūnui, vyro ir moters meilę, erotikos šventumą. Tai nėra kas nors atgrasaus, nes sukurta paties Dievo.

Bažnyčia dar anksčiau galėjo prabilti apie erotikos reikšmę tarpusavio santykiuose, vaikų atėjimą.

Mat erotika iš dalies virto gatvine pornografija, ją gaubia banalumo šydas. Užuot aiškinus, buvo tik draudžiama, lipdomos „paleistuvių“, „benkartų“ etiketės.

Bažnyčia sutuokdavo ir liepdavo kartu gyventi, o erotikos svarbą praleisdavo kaip nelabai svarbią temą.

O kiek įvyko tragedijų, skyrybų dėl to, kad kai kurios poros suprato, jog visiškai skiriasi jų erotikos supratimas, pajutimas.

Vyro ir moters glamonės – tai meilės vienas kitam išraiška. Tai taip pat yra sukurta Dievo.

– Vadinasi, Bažnyčia keičiasi, tampa drąsesnė ir atviresnė?

– Bažnyčia plečia savo širdį. Tik kodėl į ekumenines pamaldas (tokių pamaldų metu drauge meldžiasi įvairių konfesijų krikščionys. – Aut.) vis dar nekviečiami vedę katalikų kunigai?

Mes juk nenusižengėme dogmoms, o tik pažeidėme administracinį potvarkį!

Tai kodėl bijoma mus kviesti, palaikyti mūsų šeimas? Nors kartu meldžiamasi su protestantų kunigais.

Neseniai vienas garbaus amžiaus klebonas nusistebėjo, kaip aš, turintis „bobą“, dar galvoju apie kunigystės tęsimą. Kaip galima taip įžeisti moterį?

Sovietų valdymo laikais moterims buvo liepta vairuoti traktorius. Laikai pasikeitė, bet kai kurių vyrų požiūris išliko toks pats atsilikęs.

Mano žmona – ne boba, ji pagimdė vaikus! Kai myli, matai moteryje Dievo dalelę. Ji – gimdytoja, stebuklo ir žmonijos kūrėja. Moteris – tai ir didelė paslaptis.