42 metų S.Sabaitytė teigė buvusi įviliota į spąstus Švedijoje. Esą Jonas Patrikas Brembergas, su kuriuo susituokę jie nugyveno penkerius metus, vykdė slaptą planą – pratęsti giminę, po to atsikratyti žmonos, o vaiką auginti su savo giminaičiais.
– Koks buvo pirmas įspūdis, kai prieš penkerius metus nuvykote į Švediją? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Sabaitytės.
– Kai tame vienkiemyje pamačiau namus, kuriuose teks gyventi, truputį išsigandau. Pirmas noras buvo tiesiog apsisukti ir išvažiuoti.
Tačiau po to pamaniau, kad tai tik mano naujo gyvenimo pradžia, – pabėgti būtų lengviausia.
Mane labiausiai išgąsdino netvarka, švedų gyvenimo būdas, prie kurio per tuos 5 metus taip ir nesugebėjau priprasti.
– Kiek laiko su būsimu vyru jūs buvote pažįstami?
– Iki mano atvažiavimo į Švediją buvome pažįstami apie pusę metų: susipažinome Vilniuje, bendravome internetu.
Dabar suprantu, kad norint pažinti žmogų reikia daugiau laiko.
– Kada pajutote, kad jūsų sutuoktinis galbūt nėra tas žmogus, su kuriuo norėtumėte būti kartu?
– Mano vyras turėjo nemažai problemų darbe, o po metų mūsų bendro gyvenimo jis tapo bedarbiu ir nesugebėjo susirasti darbo dar 4 metus. Ir net nerodė dėl to pastangų.
Kiekviena mano užuomina, kad jau reikėtų pradėti ko nors ieškoti, nes šeimai gyventi Švedijoje vien iš to, kad aš rengiu kelias parodas per metus, nėra pakankama, bet kokie raginimai buvo sutinkami labai priešiškai. Ir tai tapo nemažų konfliktų priežastimi.
Man buvo labai svarbu tinkamai pasirūpinti dukrele, kad jai nieko netrūktų, bet tokių mano vyro pastangų visiškai nebuvo. Tekdavo susidurti su labai dideliais nepritekliais.
Taupydamas vyras kartais namuose užsukdavo radiatorius. Būdavo taip šalta, kad aš nebegalėdavau dirbti, nes man, kaip juvelyrei, labai svarbu, kad būtų normalios sąlygos. Tokiomis sąlygomis auginti vaiką ir dirbti pasidarė tiesiog neįmanoma.
– O jūsų buvęs vyras norėtų dukrą, kuri dabar yra Lietuvoje, parsivežti į tuos pačius namus?
– Taip. Tačiau ieškinyje, kurį jis pateikė Vilniaus teismui, norėdamas susigrąžinti dukterį į Švediją, nurodyta daug klaidingos informacijos: apie puikius namus ir nuostabias sąlygas.
Iš tiesų tas namas yra labai apgailėtinos būklės.
– Kaip ir kodėl iširo šeima?
– Viskas prasidėjo pernai spalio 10-ąją.
Tai buvo įprasta diena – mano vyras išvažiavo parvežti dukrelės iš darželio. Aš laukiau jų.
Bet užuot parvežęs vaiką į namus, vyras pasirodė juose su seserimi.
Jis pareikalavo, kad aš per valandą palikčiau Švediją.
Kai paklausiau, kur yra dukrelė, iš manęs ėmė tyčiotis. Vyras išrėžė, kad vaiką pamatysiu tik tada, kai sėdėsiu kelte, ir kad galėsiu jam pamojuoti.
– Kas vyko toliau?
– Mane labai išgąsdino vyro sesuo. Ji elgėsi ypač agresyviai – stumdė mane, net nuvertė nuo laiptų. Ji išplėšė man iš rankų telefoną, netekau savo dokumentų, mokėjimo kortelių, dukters paso.
Viskas buvo atimta – savo namuose buvau apiplėšta, įžeidinėjama.
Tuomet man pirmą kartą buvo pagrasinta, kad, jeigu nepaliksiu Švedijos, jie mane užmuš arba paslėps ten, kur manęs niekas niekada nesuras.
– Kaip iš ten pasprukote?
– Tik dėl laimingo atsitiktinumo sugebėjau paskambinti policijai. Paprašiau savo vyro telefono ir pasakiau, kad noriu perspėti savo draugus Švedijoje, kad išvažiuoju į Lietuvą.
Pačiupusi telefoną aš tiesiog pasileidau bėgti. Kadangi mes gyvenome vienkiemyje, nebuvo į ką kreiptis pagalbos.
Griuvinėdama bėgau per šlapius lapus, bet sugebėjau paskambinti policijai.
Dabar aš net bijau pagalvoti, kas galėjo tą dieną įvykti, jei nebūtų pavykę pabėgti.
– O vyras smurtavo prieš jus iki tol?
– Mano vyras buvo linkęs į tai. Ypač tuomet, kai mes kalbėdavomės, kad jam jau reikėtų susirasti darbą.
Tada vyras tapdavo labai agresyvus – keletą kartų griebėsi smurto: mušė rankomis, apspardė.
Tai nebuvo labai dažnai. Bet baisiausia, kad tai įvyko mano dukrelės akivaizdoje.
– Kodėl tada nesikreipėte į policiją?
– Tikriausiai todėl, kad po to jis labai apgailestaudavo. Klausydavausi ilgų atsiprašinėjimų, kad tai daugiau nepasikartos.
– Kodėl manote, kad iš anksto buvo sukurptas planas, kad vaikas turėjo būti tik jūsų buvusio vyro ir jo sesers?
– Manau, kad tokio plano būta jau tada, kai mano būsimas vyras atvažiavo į Lietuvą. Nes, kaip vėliau sužinojau, jis labai intensyviai ieškojo žmonos iš Rytų Europos – buvo užsiregistravęs net šešiolikoje internetinių pažinčių portalų.
Pastebėjau, kad mano vyras yra visiškai priklausomas nuo savo artimųjų, juo galima lengvai manipuliuoti. O jo sesuo yra labai aršaus charakterio.
Atrodo, kad tai buvo šeimos planas. Mano duktė yra vienintelis vaikas visoje jų didelėje giminėje.
Manau, jog buvo nuspręsta, kad Jonas turi parsivežti iš Lietuvos ar kitos Rytų Europos šalies žmoną, kuri pagimdytų vaiką, sutvarkytų namus.
O kai vaikas paaugs ir mamos dėmesio reikės truputėlį mažiau, tiesiog ja atsikratys.
Iš vietinių lietuvių sužinojau, kad Švedijoje tai tikrai būtų ne pirma ir ne paskutinė tokia istorija.
– Kaip viskas klostėsi toliau?
– Mane labai nustebino tai, kad Lietuvoje tokioje situacijoje policija iš namų išvežtų smurtautoją, o tą kartą išvežė mane. Ir išleido mane miesto aikštėje naktį – likau stovėti viena.
Manęs tik paklausė, ar turiu kokių nors draugų. Jiems ir paskambinau – priėmė pagyventi keletui dienų. Po to jau teko ieškotis pastogės.
– Kaip tada jautėtės?
– Beviltiškai. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Nežinojau, nei kur eiti, nei ką daryti.
– Kada vėl pamatėte savo dukterį?
– Jos ieškojau ilgiau nei mėnesį. Tiesiog ėjau iš vieno darželio į kitą, kol galiausiai radau dukrelę viename privačiame.
Mes apsikabinome ir kartu verkėme. Nebežinojau, ką daryti. Mano laimei, viena jauna darželio auklėtoja patarė čiupti dukterį į glėbį ir bėgti, nes vyras turėjo už 10 minučių atvažiuoti jos pasiimti.
Aš čiupau dukrelę ir pasileidau bėgti. Mes net nežiūrėjome, kur bėgame. Parsinešiau ją į man tada suteiktą socialinį būstą.
– Kaip nusprendėte pabėgti į Lietuvą?
– Praėjusių metų gruodžio 5 dieną įvyko teismo posėdis dėl laikinos vaiko globos.
Supratau, kad toje šalyje jokios teisybės aš niekada nerasiu.
Tą dieną aš kažkaip nusiraminau, nes jau buvau apsisprendusi bėgti į Lietuvą su dukra.
Visą tą laiką palaikiau ryšį su Lietuvos ambasada ir konsulatu. Stokholme buvo pagamintas dukters lietuviškas pasas.
– Koks buvo teismo sprendimas?
– Teismas nusprendė, kad vieną savaitę vaikas gyvena pas vieną tėvą, o kitą savaitę – pas kitą.
Vykdžiau tą sprendimą. Tačiau vieną pirmadienį, atėjusi pasiimti dukters iš darželio po savaitės, praleistos su tėčiu, pamačiau ant jos kūno mušimo žymių.
Dukra prasitarė, kad ją mušė mano vyro sesuo.
Kreipiausi į policiją ir socialinius darbuotojus, bet jie pasakė, kad yra pavargę nuo mūsų bylos. O ir bylų protokolai dėl vyro smurto kažkur mįslingai dingdavo.
– Kokia dabar situacija teismuose?
– Kitą mėnesį Švedijoje turi vykti teismas dėl nuolatinės dukters globos. O mano vyras kreipėsi į Lietuvos teismą dėl dukros grąžinimo į Švediją. Nors pirmasis posėdis baigėsi mūsų naudai, toliau gyvename baimėje.
– Kaip dabar jaučiasi duktė?
– Ji labai greitai išmoko lietuviškai, pradėjo lankyti vaikų darželį, bendrauti su vaikais.
Bet iš labai aktyvaus vaiko ji pasidarė uždara. Tada, kai aš ją radau po mūsų priverstinio išsiskyrimo darželyje, ji sėdėjo kamputyje, lingavo pirmyn ir atgal.
– Ar jūsų vyras prisideda prie vaiko priežiūros finansiškai?
– Visiškai ne. Ir nė karto nepasidomėjo, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta.
Per tą laiką, kol mes buvome Lietuvoje, nuo balandžio mėnesio tik porą kartų bandė susisiekti telefonu, pasikalbėti su dukterimi.
Bet ji visiškai nenorėjo to daryti.
– Ar jūsų vyras buvo atvykęs į Lietuvą?
– Taip, jis buvo atvažiavęs į Kelmę, kur mes dabar su dukrele gyvename. Jis bandė bauginti, stovėjo prie mūsų namų, filmavo.
Man net buvo pasakyta, kad jeigu aš neatiduosiu jam dukrelės, būsiu užmušta.
– Kaip tokiam žmogui buvo pavykę užkariauti jūsų širdį?
– Į šį klausimą aš ir pati negaliu atsakyti. Gal suveikė tai, kad aš jau buvau vieną kartą išsiskyrusi, mačiau, kad mano draugai turi šeimas ir vaikus, tad ir man norėjosi ramaus gyvenimo.
Tačiau dabar tik galiu pasakyti, kad taip negalima elgtis. Geriau jau vienai būti, nei patirti tokį pragarą.
Kaltę vertė buvusiai žmonai
„Lietuvos ryto“ kalbintas J.P.Brembergas teigė tiesiog norintis susigrąžinti pagrobtą dukterį į Švediją: „Esmė ta, kad ji pagrobė mano dukrą ir išvežė į Lietuvą be mano sutikimo. Manimi dėti visi taip elgtųsi – aš tiesiog noriu, kad mano vaikas jaustųsi saugus Švedijoje.“
Paklaustas, ar sugebės išlaikyti savo dukrą, vyras patikino, kad darbą jau susirado, tad gauna stabilias pajamas.
Jo teigimu, per pastarąjį susitikimą duktė pati pasakiusi, kad nori gyventi su tėčiu: „Kai mes susitikome, ji atbėgo prie manęs su batais rankose, nespėjo jų net apsiauti – taip norėjo mane pamatyti. Kartu praleidome dvi valandas.“
Vyras įvardijo ir skyrybų su lietuve priežastis.
„Skirtis nusprendėme todėl, kad Sigita nesistengė išsaugoti santuokos – norėjo tik konfliktuoti. Ji vengė mokytis švedų kalbos, įsilieti į šios šalies gyvenimą, nenorėjo imtis jokio darbo, nors galimybių buvo“, – karčių žodžių buvusiai sutuoktinei lietuvei negailėjo švedas. Tačiau bet kokius smurto atvejus jis neigė: „Ir teisme sakiau, kad jos nemušiau. To nebuvo. Aš pats turėjau keletą mėlynių po to, kai Sigita metė į mane akmenį.“
Konfliktų daugėja
Renata Silvanovič
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausioji specialistė
„Konfliktai dėl vaiko globos ar net neteisėto vaiko išvežimo į vieną ar kitą užsienio valstybę tarp skirtingų šalių piliečių nėra reti.
Tokių atvejų pastaruoju metu tik daugėja.
Per 2017 metus mūsų tarnyba jau yra gavusi 33 prašymus dėl galbūt neteisėto į užsienio valstybes išvežtų vaikų grąžinimo. Šiuo metu nagrinėjamas 61 toks prašymas.
Daugiausia ginčų kyla dėl vaikų, išvežtų iš Lietuvos į užsienio valstybes. Į Lietuvą iš užsienio šalių atvežamų vaikų yra gerokai mažiau, šiuo metu esame gavę 10 tokių prašymų.
Pastaruoju metu tarnyba gauna vis daugiau pranešimų apie iš Švedijos nelegaliai išvežamus vaikus.“
