„Jis iš dviejų žmonių atėmė gyvenimą, o mums, jų artimiesiems, sugriovė. Abejoju, ar kalėjimas jį gali pataisyti. Šis vyras – kaip tiksinti bomba. Aš jo nebijau, tačiau jeigu jis pirma laiko išeitų į laisvę, visiems būtų nesaugu“, – „Lietuvos rytui“ ryžosi kalbėti kaunietė Lina Stankutė.
Laidos „TV pagalba“ žurnalistės V.Stankutės-Butkienės, kuri buvo iš pasalų užklupta ir nužudyta savo namuose pakaunėje, sesuo iki šiol tylėjo.
Skausmo prislėgta moteris neidavo ir į teismo posėdžius, nors jie buvo uždari. Ji vengė viešumos ir širdį draskančių klausimų.
Kai lygiai prieš metus Lietuvos apeliacinis teismas atmetė 20 metų nuteisto N.Kalaušio skundą nesušvelninęs bausmės, L.Stankutei ir kitiems nužudytųjų artimiesiems nė kiek nepalengvėjo.
Jie mano, kad 31 metų V.Stankutę-Butkienę ir 37 metų G.Pavasarį žiauriai nužudęs nuteistasis turėtų būti įkalintas iki gyvos galvos.
„Griežtojo režimo kalėjime jam skirta praleisti penkerius metus, po to bus perkeltas į pataisos namus. Iš ten jis gali ir pabėgti, nes yra neprognozuojamas – iki žmogžudystės buvo jau šešis kartus teistas.
Prašiau jam aukščiausios bausmės, bet prokuroras rado lengvinamąją aplinkybę. Kodėl humaniškumo principas taikomas tik nusikaltėliui, o aukoms ir jų artimiesiems – ne?“ – klausė nužudyto G.Pavasario tėvas Algirdas Pavasaris.
Kaunietis inžinierius nepraleido nė vieno teismo posėdžio: „Reikėjo už šeimą pastovėti.“
Sūnaus netekęs tėvas atidžiai skaitė bylos medžiagą, teismo medicinos ekspertų išvadas. Jis įsitikinęs, kad žmogžudystė buvo tyčinė, padaryta sąmoningai ją suplanavus, o N.Kalaušio atgaila – suvaidinta.
Ir 79 metų A.Pavasarį, ir 36 metų L.Stankutę papiktino žinia, kad N.Kalaušis už grotų kovoja už savo gerovę, be paliovos kurpia skundus ir jau skaičiuoja metus, likusius jam iki išėjimo į laisvę.
Prašo ir brangių vitaminų
Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime už dviejų žmonių nužudymą bausmę atliekantis N.Kalaušis vien šiais metais parašė 52 skundus ir 43 prašymus.
Nuteistasis skundėsi dėl kameros įrengimo ir baldų, privatumo sanitariniame mazge, žalos sveikatai, aprūpinimo maisto produktais, naudojimosi sporto sale ir internetu, pozityvaus užimtumo priemonių taikymo, piniginių išmokų.
Po N.Kalaušio skundų valstybinės įstaigos priverstos nuolat siųsti į kalėjimą komisijas – jų sprendimus nuteistasis neretai apskundžia teismui.
Rugsėjo 15 dieną vienas jo skundų buvo iš dalies patenkintas – iš valstybės N.Kalaušiui priteista 250 eurų.
Neįtinka nuteistajam nei psichologai, nei sveikatos priežiūros tarnybos medikai. Juos jis taip pat skundžia.
Be to, dar reikalauja brangių vitaminų, taip pat šampūno nuo plaukų slinkimo, mat apskaičiavo, kad per dieną esą iškrinta per daug plaukų.
Reikalauja palikti pinigų
N.Kalaušis apskundė ir antstolio veiksmus.
Jam ypač nepatiko, kad banko sąskaita buvo areštuota siekiant išieškoti teismo priteistą žalą nužudytųjų artimiesiems.
„Kaliniai yra išlaikomi, maitinami. Užuot atlyginę žalą aukoms ar jų artimiesiems, jie reikalauja palikti sąskaitose pinigus, kuriuos jiems kas nors padovanos. Kai kurie reikalauja 380 eurų per mėnesį.
Skundai – visiškai vienodi, keičiasi tik pavardės.
Vieni teismai tenkina kalinių prašymus, kiti atmeta. Kas garsiai rėkia, tas neretai ir laimi. O aukų ir nukentėjusiųjų interesai mažai kam rūpi“, – tvirtino žurnalistės kalbinti antstoliai.
Bandė seserį įspėti
Už grotų nerimstančio žudiko elgesys papiktino L.Stankutę ir ji ryžosi įspėti, ko iš N.Kalaušio galima tikėtis.
„Aš jo nebijau, bet kiti gali juo patikėti. Kaip patikėjo mano sesuo – ji nežinojo apie ankstesnius teistumus. Jie susipažino internetu. Kartą N.Kalaušis atvyko į svečius ir nebeišvažiavo.
Jis į mano sesers aprūpintą gyvenimą atėjo tik su kuprine.
Viltė buvo geros širdies ir padarė klaidą, kad patikėjo pasakojimais apie sunkią vaikystę. Ji matė jame gėrį, norėjo jį pakeisti, padaryti žmogumi.
Kai bandydavau įspėti, sesuo susimąstydavo: „Gal jis nėra blogas?“ Jis tiek buvo prikalbėjęs, kad sesuo buvo praradusi sveiką protą, mokėjo jo skolas.
Viltė atsitokėjo ir panoro nutraukti ryšius. Mes buvome labai artimos: sesuo man papasakojo, kad jie negyveno tame pačiame kambaryje, ji prašė jo išeiti.
Tačiau N.Kalaušis prilipo kaip erkė.
Kai pagaliau pavyko išsiskirti, jis pasekė, naktį per garažą įsibrovė į Viltės namą, užlipo į antrąjį aukštą ir puolė iš pasalų. Jis perrėžė jai gerklę, o Giedriui peiliu smogė kelis mirtinus dūrius tiesiai į širdį, į galvą.
Mano sesuo dar bandė priešintis, prisidengti – tai rodė žaizda ant jos rankos. Po to žudikas nulipo žemyn ir nuplovė peilį“, – pasakojo L.Stankutė, mintimis grįžusi į šiurpią 2014-ųjų gruodžio 27-osios naktį.
N.Kalaušis teisme tvirtino neprisimenantis, kaip žudė, – esą buvo afekto būsenos. Tačiau žurnalistės sesuo yra įsitikinusi, kad iš Kaišiadorių kilęs vyras buvo viską gerai suplanavęs.
„Jis teisme kalbėjo, kad po įvykdytos žmogžudystės norėjo pabaigti gyvenimą. Tačiau iš tiesų jis veikė viską apgalvojęs – savo telefoną davė vilkiko vairuotojui, o pats pasislėpė draugo bute“, – aiškino L.Stankutė.
Netinka valdiškas šampūnas
Ko siekia 39 metų N.Kalaušis reikalaudamas geresnio gyvenimo už grotų? Gal jis nuoširdžiai gailisi arba jau sukurpė planą, kaip pirma paskirto bausmės laiko išeiti į laisvę?
„Lietuvos ryto“ žurnalistė atsakymų ieškojo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Į susitikimą atėjęs N.Kalaušis iš pradžių atsisakė fotografuotis.
Vyras aiškino, kad vaizdais iš kalėjimo nenori jaudinti paauglės dukters iš buvusios santuokos: „Mano akis yra sužalota.“
Tačiau vėliau jis sutiko fotografuotis, o ant nepajudinamo stalo, kurio kojos pritvirtintos prie grindų, padėjo du pluoštus dokumentų su prekių sąrašu ir kainomis.
Balzamas po skutimosi čia kainuoja 7 eurus ir 6 centus, o Kaune – 4 eurus.
Ar gali būti toks kainų skirtumas? – stebėjosi N.Kalaušis, bet paklaustas, ar prekės gamintojas tas pats, negalėjo patvirtinti.
– Kodėl piktinotės, kad šokoladas „Tik tau“ už 0,79 euro čia jums per brangus?
– Esmė – ne tik kainos. Banko sąskaitą areštavo antstolis.
Sutinku mokėti (žalą nukentėjusiesiems. – Aut.), bet kaip tai daryti, kai valstybė nesuteikia darbo? Kodėl antstolis gali atskaičiuoti pinigus, kuriuos atsiųstų artimieji?
Valstybė kas mėnesį moka man 11,40 euro pašalpą.
Jei nusipirksiu balzamą po skutimosi, dar už sunaudotą elektrą atskaičiuos, man neliks pinigų. O dar reikia šampūno ir dušo želės. Kaip pragyventi? Todėl labai sunku.
– Juk prausimosi priemonių čia duodama nemokamai!
– Dušuose yra dozatorius, bet ne visiems plaukų tipams tas šampūnas tinka. Aš noriu nusipirkti „Head & Shoulders“, bet dėl mažos išmokos neįstengiu.
– Kodėl jums užkliuvo tualetinis popierius?
– Tas, kurį duoda nemokamai, – vieno sluoksnio ir labai šiurkštus. O parduotuvėje yra dviejų sluoksnių „Gritė“ – perku tokį.
Trokšta daugiau dėmesio
– Po kelerių metų jūs vyksite į pataisos namus. Ten norėsite dirbti?
– Noriu nelaukti pataisos namų, o kuo greičiau integruotis į visuomenę.
Bausmė didelė, bet aš nuteistas ne iki gyvos galvos. Išeisiu į laisvę. Todėl norisi ką nors daryti, kad neatbukčiau. Noriu dirbti, savo dukrai mokėti.
Viltės artimiesiems tikrai nereikia tų varganų pinigų, kuriuos iš mano uždarbio atskaičiuotų.
Bet jeigu dirbčiau, kažkiek mokėčiau.
– Lankotės nemokamai sporto salėje, žaidžiate lauke įrengtoje aikštėje krepšinį, bet vis tiek skundžiatės. Kodėl?
– Birželio mėnesį pradėjome žaisti krepšinį kiekvieną savaitę. Kartą vienos nuteistųjų grupės neišvedė ir ji parašė skundą.
Nuo to laiko mūsų grupei krepšinį leidžiama žaisti kas antrą savaitę.
Sporto salėje galėjome praleisti po pusantros valandos, o dabar – tik valandą. Todėl vasarą mes beveik ištisai būdavome kamerose.
Rudenį ateina savanoriai su mumis pabendrauti, būname labiau užsiėmę.
Lukiškių darbuotojai dėl mūsų stengiasi, bet Kalėjimų departamento valdžia nesukuria naujų darbo vietų, neskiria papildomų lėšų, kad pas mus kuo dažniau atvyktų savanoriai vesti savęs pažinimo užsiėmimų.
– Ar jūs suvokiate, kad pakliuvote ne į sanatoriją?
– Suprantu. Mane nuteisė 20 metų, pretenzijų neturiu.
Turiu atsakyti už padarytą nusikaltimą.
Sportuoju, skaitau knygas, einu į koplyčią melstis.
Lukiškių koplyčioje priėmiau ir Pirmąją Komuniją, kartą per mėnesį lankausi mišiose. Bet man to neužtenka.
Čia yra asmenų, kurie nuteisti iki gyvos galvos. Jie neišeis į laisvę, tačiau vis tiek jais rūpinamasi, yra įvairios programos.
Tokiems kaip aš, kurie išeis į laisvę, turi būti skiriama dar daugiau dėmesio!
Išeisiu į laisvę po 10, 15 ar 17 metų ir sutiksiu gatvėje jus, nebūsiu gi jums priešas.
O jei nevyks integravimo programos, koks tada išeisiu – kaip ufonautas? – dėstė N.Kalaušis, o man per nugarą nubėgo šiurpuliukai.
– Jūs dar prieš šią bausmę buvote padavęs valstybę į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir prašėte atlyginti 6 tūkst. eurų neturtinę žalą. Ar prisiteisėte?
– Aš daug kur esu prisiteisęs – iš Kauno tardymo izoliatoriaus, iš čia.
Dabar apskundžiau ir teismui, jau visko neatsimenu.
Tie, kurie nužudo ir gauna ilgas bausmes, nėra gyvuliai, negalima jų spardyti. Nuteistuosius gina įstatymas, todėl aš reikalauju to, kas man priklauso.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje
