Seime neseniai įkurta struktūrėlė, kurios vien pavadinimas irgi gerokai atsiduoda žaliu-raudonu naftalinu, – Valstybės istorinės atminties komisija. Jos vadovas „valstietis“ A.Gumuliauskas neseniai paskelbė, kad pagaliau rimtai imsis „istorijos politikos“ formavimo, kurios vienu pagrindinių įrankių ir turėtų tapti toks įstatymas.
Ką jis nustatys? Ogi teisingą, „valstybišką“ žvilgsnį į Lietuvos istoriją: kad išorės ir vidaus priešai negalėtų jos kraipyti.
Idėja, kaip sakyta, toli gražu nenauja. Dar 2015 m. projektas, numatęs įsteigti net specialią Seimui pavaldžią teisingo istorijos formavimo tarybą, buvo net pasiekęs posėdžių salę. Tačiau pateikimo stadijoje žlugo, nors buvo rengtas, svarstomas ir vartomas daugiau nei trejus metus.
Žinoma, įstatymą stūmė prieš visokius liberalus, homoseksualus, globalistus, briuselius ir kitokį europinį blogį kovojančios tautos jėgos.
Radusios naują užuovėją po Naisių krivaičio partijos sparnu tos jėgos stumia jį ir dabar. Juk A.Gumuliauskas buvo ir to žlugusio projekto rėmėjas, kaip ir, pavyzdžiui, žymus kovotojas su lenkų keliama grėsme „valstiečių“ Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas E.Jovaiša.
Neatmestina, kad ir naujų užmojų laukia liūdnas galas. Bet kas žino – laikai juk kitokie.
Dabar, tarkime, tokio įstatymo būtinybę pagrindus Rusijos hibridinės agresijos grėsme mūsų istorijos dirvonams, daugelis Seime balsuos „už“ – bijodami būti įtarti nelojalumu Lietuvai ir tarnavimu Kremliui.
Beje, Kremlius savo valdose tokius „teisingos istorijos“ įstatymus rieškučiomis barsto – juk ten irgi puikiai žinoma, kad tinkamai nuspalvinus praeitį ir dabartis atrodo daug šviesesnė, ir aplink valdžią susibūrusi tauta būna vieningesnė.
