„Kaip ir visi, gėriau alų, degtinę. Po kiek laiko degtinė nepadėjo, pasidarė per silpna, perėjau prie spirito, vėliau prie burnos skalavimo skysčio, teko ragauti ir langų ploviklį. Taip ritausi ir nusiritau, net nepastebėjau kaip atsidūriau dugne“, - savo praeities neslepia Romualdas Lebedaitis.
Septynis metus nė dienos be alkoholio neištvėręs vyras, dabar negeria jau 11 metų ir, kaip pats sako, per tą laiką suprato, kad labai nori padėti tokiems pat, koks buvo jis – benamiams ir alkoholikams.
Gerti R.Lebedaitis pradėjo 1995 metais, malšindamas skausmą po sūnaus žūties. Stikliukas po stikliuko ir praėjus keturiems metams, vyras buvo priverstas palikti namus, žmoną bei dvi dukras.
„Gyventi namuose jau negalėjau, išėjau į gatvę, teko nakvoti ir stotelėse, ir po tiltu“, - prisimena R.Lebedaitis.
Iš liūno ištraukė tikėjimas
Vyro pasigailėjęs pažįstamas policininkas jam davė raktus nuo seno degalinės pastato ir liepė saugoti ten įrengtą automobilio aikštelę. Visus gautus pinigus vyras išleisdavo alkoholiui ir vos tik prabudęs puldavo ieškoti ne duonos, o butelio.
Brangesnius gėrimus pakeitė pigūs chemikalai, o R.Lebedaitis, kaip pats sako, pradėjo pats nesuprasti, kaip prarado net žmogiškąjį pavidalą.
2006 metais jo gyvenimą pakeitė tikėjimas. Jį netyčia susirado bažnyčios „Naujoji karta“ atstovai ir pasiūlė pas juos apsilankyti.
„Nuėjau. Jau per Atgailos maldą Dievas mane taip palietė, kad aš, 23 metus rūkęs, iškart mečiau rūkyti. Su alkoholiu taip lengva nebuvo. Į bažnyčią ateidavau blaivus, o tik išeidavau ir vėl eidavau gerti“, - „Lietuvos rytui“ pasakojo R.Lebedaitis.
Pasak jo, nors ir nemetė, lankydamas bažnyčia, jis tapo daug atviresniu, todėl kai bažnyčios pastorius Vaidas Vyšniauskas pasiūlė surasti darbą ir išnuomoti kambarį, sąžiningai prisipažino, kad du-tris mėnesius padirbs, o po to viską pragers, jam buvo pasiūlytas kitas variantas – reabilitacijos centras.
Į alkoholį net nežiūri
R.Lebedaitis sutiko ir baigęs jį, negeria nė lašo. Atsisako net per Naujuosius pasiūlytos šampano taurės: „Net nebandau apgaudinėti savęs, kad bokalas alaus ar šampano taurė man nepakenks. Žinau, jei paimsiu vieną stiklinę, bus ir antra. Ne iškart, bet po savaitės, po mėnesio, o ten jau laukia velnias – ateik čia, drauguži“.
Per tą laiką kol negėrė R.Lebedaitis susirado darbą, sumokėjo mokslus abiem dukterims, išleido jas į gyvenimą, pats dar kartą vedė ir dabar bendrauja tiek su jų vyrais, tiek su jų padovanotais anūkais, pats susirado kitą žmoną, o baigęs Biblijos koledžą Ukrainoje, nusprendė, kad jo gyvenimo tikslas yra padėti kitiems žmonėms.
„Aš pats buvau jų kailyje ir dabar noriu suteikti šansą jiems“, - tikina R.Lebedaitis.
Norą padėti įgyvendino kartu
52 metų vyrui, kurį visi sutrumpintai vadina Romu, toks šansas atsirado sužinojus apie M.Balčiūno veiklą. Jis susisiekė su Marijumi, papasakojo apie savo norą padėti kitiems ir abu nusprendė, kad naujo gyvenimo yra nusipelnę ne tik į kvaišalus įnikę žmonės, bet ir kita niekam nerūpinti ir, daugeliui net pasišlykštėjimą kelianti visuomenės dalis – benamiai.
M.Balčiūnas su R.Lebedaičiu ir reabilitacijos centro nariais pradėjo važinėti po miestus ir įkalbinėti benamius keisti savo gyvenimą būdą.
Daugelis į tokius pasiūlymus tik numodavo ranka, tačiau atsirado ir tokių, kurie sutiko pabandyti gyventi kitaip.
Juos M.Balčiūnas (35 metų) įkurdino reabilitacijos centruose, o vėliau perkėlė į Lazdėnus, kur kaimo pakraštyje esančiame sename name žmonės pradėjo naują savo gyvenimo etapą.
R.Lebedaitis, puikiai žinantis alkoholikų ir benamių problemas, šiame centre tapo ir mokytoju, ir naujųjų gyventojų prižiūrėtoju.
Gyvena pagal griežtą dienotvarkę
„Tai yra krikščioniškas centras, ne nakvynės namai. Čia jie negali išeiti bet kada, prisigerti ir vėl grįžti pernakvoti, jei taip būtų, nematyčiau tokiame centre jokios prasmės“, - pasakojo M.Balčiūnas.
Benamiai reabilitacijos centre gyvena pagal griežtą darbotvarkę. Nustatytu laiku keliasi, susitvarko, pasimeldžia, pusryčiauja. Pavalgius jų laukia psichologinė paskaita arba Biblijos skaitymas, po jų – darbas, kurio naujai įrengtame centre netrūksta, nes reikia apkuopti tiek kiemą, tiek pastato vidų. Po pietų vėl einama dirbti, sportuojama, o po vakarienės laukia bendras pokalbis, kuriame aptariama kas buvo nuveikta per dieną ir kokios problemos buvo iškilę.
Kažkas keikėsi, kažkas pykosi, kažkas bandė paslapčia parūkyti. Visas naujųjų gyventojų „nuodėmes“ R.Lebedaitis kruopščiai fiksuoja sąsiuvinyje, o po to visi kartu aptaria ir sprendžia, ką daryti, kad tai nepasikartotų.
Draudžiama net rūkyti
„Mes nenorime, kad jie keiktųsi, pyktųsi. Neleidžiame ne tik gerti, bet ir rūkyti. Taisyklės čia griežtos, rūkei, atleisime tau kartą, nepaklusai, eik iš kur atėjęs. Jei jau žmogus nusprendė keisti gyvenimą, tai turi būti daroma rimtai“, - nuolaidų nežada M.Balčiūnas.
Panašią praktiką jis taiko ir narkomanų reabilitacijos centre. Kaip ten, taip ir čia, pirmąjį mėnesį žmogui neleidžiama palikti centro teritorijos.
Jis turi stengtis, dirbti, atlikti savo pareigas – prižiūrėti vištas, ožkas, daržus ar visiems gaminti maistą.
Tik po tai, kai žmogus įgyja pasitikėjimą, jam leidžiama išeiti į kaimą, parduotuvę, tvarkyti bendruomenės reikalų, dar vėliau bus leidžiama išvykti ir į Vilnių ar kurį kitą miestą.
Abstinenciją lydi fantazijos
„Kol kas turime vieną neįgalųjį Aleksandrą, bet, manau, kad ateityje centre galės gyventi ir daugiau, Romas susitvarkys“, - neabejoja M.Balčiūnas ir parodo mums patį naujausią centro gyvenimą.
46 metų A.Chobotovas, kai lankėmės reabilitacijos centre, gyveno tik parą. Pernai lapkritį kairės kojos netekęs vyrą purto drebulys, o jam kalbant dreba net balsas.
Vyrą vis dar kankina sunkios pagirios, todėl ir susikalbėti su juo sunku.
Paklaustas apie gyvenimą, A.Chobotovas pradeda pasakoti, kad yra kalėjęs, anksti neteko tėvų, o kartu ir namų, nuo 16 metų vartojo narkotikus, būdamas 40-ies juos metė, tačiau surado kitą „guodėją“ - alkoholį.
Paskutiniu metu, pasak A.Chobotovo, jis negėrė, gyveno Vilniuje, nakvynės namuose, kuriuose esą jam buvo leidžiama pasilikti ir dieną, tačiau jis suprato, kad nori tarnauti Dievui, todėl paskambino M.Balčiūnui ir pasakė: pasiimk mane.
„Fantazuoja jis viską, mes jį pasiėmėme iš autobusų stoties, kur gyveno ant suoliuko. Koją irgi per tokį gyvenimą prarado. Leidosi narkotikus, įsimetė kažkoks užkratas ir teko amputuoti“, - vėliau paaiškins mums M.Balčiūnas.
Savyje surado virėjo gabumų
„Po trijų-keturių mėnesiu pasikeis ir jis, išgaruos visi garai, visi burbuliukai, pradės kitaip mąstyti, svarbiausia, kad žmogus pats norėtų keistis“, - optimistiškai į Aleksandro ateitį žvelgia R.Lebedaitis.
Tokio pasikeitimo pavyzdys yra Genadijus Petrovičius. „Lietuvos ryto“ žurnalistams bendraujant su centro gyventojais, jis visą laiką sukiojasi virtuvėje.
„Gaminu visiems valgyti ir mano gamintas maistas vaikinams patinka“, - didžiuodamasis sako 50 metų vyras.
Kulinaro talentą G.Petrovičius sako atradęs tik prieš porą mėnesių, kai pateko į M.Balčiūno ir R.Lebedaičio globą: „Anksčiau man gaminti net nereikėjo, valgydavau tai, ką rasdavau konteineriuose“.
G.Petrovičius benamiu buvo apie tris metus. Gėrė jis seniai, bet gyvenimas pradėjo ristis kai pasikorė sūnus. Tada Pabradėje gyvenęs vyras išsiskyrė su žmona, iš mažo miestelio persikraustė į sostinę, o netrukus prarado ir paskutinį prieglobstį, į kurį galėjo sugrįžti - namus.
„Gėriau, bijojau, kad mane gali apgauti svetimi, bet apgavo savi. Patikėjau butą seseriai, kuri negėrė, ji jį pardavė, išvyko gyventi į Londoną, o man numetė 100 litų ir likau be nieko“, - pasakojo G.Petrovičius.
Vilniuje Genadijus sutiko pažįstamą su kuriuo kartu rinkdavo butelius, metalą, prašydavo išmaldos ir kasdien gerdavo.
„Gyvenau visur, rūsiuose, po balkonu, kol nepasirodė M.Balčiūnas ir nepasiūlė persikraustyti pas jį. Bet ir tada neiškart sutikau, demonas nepaleido, draugai atkalbinėjo, tik, kai Marijus pasirodė antrą kartą, pasakiau: viskas, einu“, - kalbėjo G.Petrovičius.
Prašo pinigų remontui
Paklausti, ar nesunku pratintis prie naujų namų ir naujo gyvenimo, visi centro gyventojai šypsosi ir draugiškai atsako, kad atvykti čia svarbiausia turėti tikslą: „reikia norėti širdimi, ko norėsi, tą pasieksi, kai norėsi rasti butelį, jį rasi, o kai nenorėsi, neieškosi“.
Didelę darbo patirtį su narkomanais turintis M.Balčiūnas jiems pritaria, tačiau sako, kad tikslui pasiekti dar reikia ir kitų žmonių pagalbos.
Jos jis pasigenda labiausiai. Namas, kurį reabilitacijos centrui panaudos sutartimi suteikė Elektrėnų savivaldybė jau seniai nematęs remonto – dažai apsilupę, pro plėvele uždengtus langus švilpauja vėjas, o pro kiaurą stogą varva vanduo.
M.Balčiūnas skubiai ieško pinigų namui remontuoti, tačiau be tos pačios Elektrėnų savivaldybės jam nelabai kas padeda.
„Aš kartais pradedu galvoti, gal kažką ne taip darau, ne taip elgiuosi. Dabar daug kalbama apie tautos blaivinimą, bet šie žmonės ir toliau lieka niekaip niekam nereikalingi, nėra jokių programų, kurios padėtų jiems atsistoti ant kojų. Mes jais užsiėmėme, bet, pasirodo, ir tai niekam neįdomu.
Aš jau net nežinau, kur kreiptis, gal į prezidentę, sveikatos apsaugos ministrą, Seimo narius, Vyriausybę, statybos įmonių vadovus, verslininkus – žmonės, išgirskite mus ir padėkite“, - kalbėjo M.Balčiūnas.
Reabilitacijos centro vadovas sako, kad labiausiai jiems reikia statybinių medžiagų arba pinigų stogo remontui ir palėpės įrengimui. Tada vietoje 20 benamių, jis galės priimti pusšimtį žmonių, kurie turės šansą viską pradėti iš naujo.
Žmonės, kurie nori ir gali padėti M.Balčiūnui įkurti visaverčius namus benamiams ir padėti gyvenimo prasmės netekusiems žmonėms grįžti į visavertį gyvenimą, gali skambinti telefonais +370 640 17025 arba +370 600 97721
