Kaimai – tolumoje. Ir neretai link jų tenka kratytis žemės ūkio technikos išmaltu žvyrkeliu. O čia pasitinka rudenį jau nurudusi, bet taip niekada ir nepjauta žolė, torbos užkaltais langais ir dirvonai.
Skirtingai nei Lietuvoje, Baltarusijoje kaimai ištuštėjo, nes gyventojai ieškodami geresnio gyvenimo išsikraustė į miestus – Minską, Brestą ar Gomelį. Uždarbiauti į užsienį baltarusiai taip kaip lietuviai nesiveržia.
Namų kainos – juokingos
Dalkų kaime anksčiau gyvenusi Galina Vasilevskaja stotelėje laukė autobuso. Iš gimtinės ji važiuos į Gardiną, o paskui traukiniu – į Minską, kur dabar gyvena.
Su seserimi iš Bresto jos savaitę praleido tėvų name, kuris dabar liks tuščias. Namas geras, bet aplink viskas apaugę, net daržo nebėra. Nors tėvas mirė prieš penkerius metus, seserys dar nesutvarkė nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentų. Mat nesutaria – parduoti namą ar ne.
Dalkuose pilna parduodamų namų. Jų kainos – nuo 2 tūkst. eurų. O gerą namą, kurio ir remontuoti nereikia, ir baldų yra, ir net nemažas žemės sklypas, galima nusipirkti už 3,5 tūkst. eurų.
„Žmonės iš kaimų bėgo į miestus ieškodami geresnio gyvenimo, o dabar nebenori grįžti“, – dėstė pensininkė G.Vasilevskaja, prieš daug metų įgijusi juristo išsilavinimą. Taip ir ji patraukė į Minską.
Melžėjoms – geri atlyginimai
O dabar, anot pašnekovės, kaime gyventi geriau nei mieste. Štai kaimyniniuose Voronilovičiuose gyvulininkystės komplekse melžėjos uždirba po 600 eurų, o tai Baltarusijoje – didžiulis atlyginimas. Ir dirbti į kompleksą autobusas atveža, ir nemokami pietūs darbuotojams priklauso.
Tuo tarpu miestuose žmonės vargsta gaudami 150-170 eurų atlyginimą, retai kuriam moka po 300-400 eurų. Dar blogiau pensininkams. Štai G.Vasilevskajos pensija – 180 eurų. Kaip už tiek pragyventi?
„Štai giria Minsko automobilių gamyklą, kad ten galima dirbti ir uždirbti, bet niekas nepasako, kiek ten prastovų būna“, – mostelėjo ranka baltarusė.
Nors ji prisipažino nesanti „batkos“ A.Lukašenkos šalininkė, tačiau gyrė jį, kad esą įvedė Baltarusijoje tvarką ir dabar net naktį nebaisu vaikštinėti ir miesto, ir kaimo gatvėmis. „Jis pats žemės ūkio ekonomistas, tai ir žemės ūkį pakėlė. Tik jis Baltarusijai ir padeda išgyventi“, – rimtai aiškino moteris, užmiršusi priduti, kad gražios tik pakelės, bet ne kaimo glūduma.
O kad keliautojas susidarytų įspūdį, jog baltarusiai linksmai ir laimingai gyvena, pakelsėse prie kruopščiai prižiūrimų laukų pristatyta šiaudinių „grožybių“: traukinukas, drugelis ar vėjo malūnėlis.
Išgyventi per žiemą padeda grybai
Ščytnos kaime Lida ir Nadežda gyvens tik tol, kol dygs grybai. Vyrai juos renka, o moterys džiovina. Džiovintus grybus veš į Ukrainą, į Zaporožę, kur abi gyvena. „Ne, mes grybų neparduosime, pačios suvalgysime“, – tikino moteriškės, čia pat pasidalinusios valgio, kuris keistai vadinamas grybų gira, receptu. Jį gamino Lidos tėvai, seneliai.
Lida Ščytnoje gimė ir augo, tad atvažiuojant kiekvieną vasarą ir matant išmirštantį kaimą jai širdį skauda. „Kadaise čia buvo aštuoniasdešimt kiemų, o dabar tik penkiose trobose nuolat gyvena. Kitos tuščios“, – atsiduso Lida.
Vienos šio kaimo gatvės visus namus nugriovė, nes ji vedė į poligoną. Dabar joje net ant kelio grybai auga. Grybautojos tikino, kad per dieną miške randa iki dviejų šimtų baravykų. Tik grybai padeda išgyventi per žiemą. Nes gyvenimas ir Ukrainoje nesaldus.
Netrukus į kaimo vidurį, kur netrukus atvažiuos autoparduotuvė, ateina dar dvi moterys. „Dabar mūsų kaimas tikrai internacionalinis“, – juokavo Nadežda. Mat kitos dvi moteriškės, atvykusios taip pat tik pagrybauti, – iš Sankt Peterburgo.
Kavą geria tik namuose
Kad eiliniai baltarusiai sunkiai suduria galą su galu, aiškėja net Minske. Net Baltarusijos sostinės centre sunkiai rasi kavinę, o ir suradus netruksi įsitikinti, kad joje – vos vienas kitas lankytojas.
„Brangu. Neįpratę mes kavą kavinėje gerti. Nebent vasarą užsukame pasėdėti. Bet ir tai retai“, – paaiškino vienoje centrinių Minsko gatvių sutikta Andžela.
Pavertus kavos kainą į eurus, ji mums kelia šypseną. Vienoje kavinėje kavos puodelis kainavo 87 centus, kitoje – 1,3 euro. Beje, kavos skonis visai neprastas. Tik pakelės kavinėse (kurių taip pat rasti sunku, tad geriau ieškoti degalinių) įpils birzgalo.
Andžela prisipažino, kad ne visiems įkandama ir kavos pakelio kaina, kad šio gėrimo galėtų išsivirti bent jau namuose. 250 gramų kavos parduotuvėse kainuoja 1,7-2,6 euro.
Keista buvo stebėti ir Minsko gatves. Nors artėjo savaitgalis, buvo po darbo valandų, jos atrodė pustuštės. Praeiviai su maisto produktų maišeliais skubėjo į namus, net miesto centre nematyti jokių linksmybių.
