Baltarusijos užsienio reikalų ministerija siūlė naudotis laikinąja akreditacijos forma. Kad jos reikia, niekas nė neabejojo – juk ne po savo kiemą pasivaikščioti važiuoji.
Ir laiko buvo palikta pakankamai – visas mėnuo Atrodė, kad užpildyti paraišką,nusiųsti dvi nuotraukas, dar vieną prašymą įteikti Baltarusijos gynybos ministerijai – vieni juokai. Bet pasirodė, kad ne viskas taip paprasta.
„Ketvirtadienį, ketvirtadienį“
Kaip tvirtina Baltarusijos užsienio reikalų ministerija, sprendimas suteikti akreditaciją ar ne priimamas per 20 dienų po dokumentų pateikimo.
Bet gali laukti ir 40 dienų – atsakymo tau niekas nepraneš. Turi pats skambinti į ministeriją, teirautis, tačiau ir sulaukus teigiamo atsakymo vien tiktai žodžiu, galvoje kirba mintis: o ar to užtenka? Juk jokio rašto, kaip įpratę, nėra.
Štai čia ir prasideda įdomumas. Rugsėjo pirmosiomis dienomis Baltarusijos gynybos ministerijos karininkas vis tvirtina, kad dar per anksti.
Praėjusį pirmadienį pakėlęs telefono ragelį net nelaukdamas klausimo jis kelis kartus pakartojo: „Ketvirtadienį, ketvirtadienį.“ Na ką, ketvirtadienį, tai ketvirtadienį. Tačiau tą dieną vėl su juo susisiekus paaiškėjo, kad informacija dar derinama su Baltarusijos užsienio reikalų ministerija ir oficialiai bus skelbiama penktadienį.
Penktadienį – vis dar tyla
Baltarusijos gynybos ministerijos karininkas stebėjosi tokiu dideliu dėmesiu pratyboms „Zapad“ – akreditacijų prašymų gauta net 270. Ir ne tik kaimynai jas pageidauja stebėti, bet ir Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Danijos, Kanados, Olandijos, Norvegijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Turkijos, Suomijos, Prancūzijos, Švedijos, net Pietų Korėjos ir Kataro žiniasklaidos atstovai.
Tuo tarpu Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos informacijos valdybos viršininkas Dmitrijus Mirončikas pabrėžė, kad apie savitarpio supratimą ir saugumą kalbantis 2011 metų Vienos dokumentas iš viso nenumato prievolės kviesti į pratybas tarptautines organizacijas. Tačiau Baltarusija pakvietė ne tik žurnalistus, bet Jungtinių Tautų, NATO, kitų organizacijų atstovus.
Nors paskelbta, kad penktadienį Baltarusijos gynybos ministerijos interneto svetainėje pasirodys svarbi informacija apie „Zapad“, be kurios neįmanoma prašyti vizų, ten – tyla.
Baltarusiai pasakoja apie ištikimus savo tautai karius, sveikina su artėjančia Tankistų diena )ji švenčiama rugsėjo 13-ąją). Lyg „Zapad“ ne Baltarusijoje vyktų.
Ar pamatysime vizas?
Pirmadienį pagaliau skelbiama informacija, kokiuose poligonuose kviečiama stebėti pratybas: rugsėjo 17-ąją netoli Ružanų bus demonstruojamas aviacijos antpuolis, Osipovičiuose kitą dieną užvirs mūšis saugojant gynybos įtvirtinimus, o rugsėjo 19-ąją stebėtojams prie Domanovo – oro pajėgų patruliavimo pratybos.
Ir vėlgi ministerijai reikia spėti pranešti, į kurį poligoną kiekvienas stebėtojas pageidauja atvykti. Kiekviename jų laukiama po 40. „Juk poligonai ne guminiai“, – paaiškno baltarusių karininkas. Tad išsiaiškinus poligonų geografiją galima galvoti apie vizas.
Tačiau kaip pildant anketą nurodyti to, ko neturi – akreditacijos? Ir vėl Baltarusijos užsienio reikalų ministecijos informacijos valdybos atstovė paaiškina, kad rūpintis nėra ko – Baltarusijos ambasados Lietuvoje konsulinis skyrius viską žino.
Trypčiojant prie konsulinio skyriaus sostinės Muitinės gatvėje griebia nervas. Kiti vizų prašytojai skrupulingai dėlioja dokumentus, jei ką užmiršo ar neužpildė, bėga į kitapus gatvės įsikūrusią įstaigą, virš kurios durų užrašyta „Vizos“. Jos durys paslaugiai atveriamos dar prieš aštuonias ryto, kad išvykstantieji spėtų sustvarkyti dokumentus.
Ar baltarusiai neparodys durų? Juk aplink sklando kalbos, kad be jokių paaiškinimų vizos nesuteikiamos ir tiek.
Prasprūdus pro įrenginį, kurį sovietmečiu gamyklose žargonu „vertuške“ vadindavo, pirmas pokalbis su konsulinio skyriaus darbuotoja abejonių neišsklaidė. Čiupusi dokumentus, ji kažkur išlėkė pasitarti. Mat aplink visai kitokie lankytojai, daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, į Baltarusiją vykstantys pas gimines. Jų popieriuose – viskas paprasta ir aišku.
Bet po kelių minučių viskas jau panašu į stebuklą. Ištaisius kelis nedidelius netikslumus, darbuotoja paaiškina, kad vizas gausime – tikrai Baltarusija atsiuntusi visą informaciją apie tokius neįprastus prašytojus. Ir jau po kelių minučių jos šviečia pasuose. Kam dar taip nusišypso sėkmė?
