Ar tik ši partija, dar visai neseniai visiškai dominavusi politikos scenoje, galutinai nenukris ne tik į antrąją ar trečiąją lygą, bet ir apskritai į autsaiderių patvorį? Kaip tokiu atveju apskritai atrodytų visa mūsiškė partijų virtuvė?
Tai, ar kairieji liks valdžioje, ar iš jos išeis, žinoma, artimiausioje perspektyvoje neturi lemiamos reikšmės nei visam politiniam gyvenimui Seime arba už jo ribų, nei pačios partijos ateičiai.
„Valstiečių“ bei jų Vyriausybės padėtis, kuri ir dabar iš esmės atitinka mažumos Vyriausybės padėtį, iš esmės nesikeis.
Be to, Seimo socialdemokratų frakcija, net partijai pasitraukus iš koalicijos, vis vien išliks viena pagrindinių Vyriausybės rėmėjų – jos atstovai galbūt net liks komitetų vadovų ir parlamento vadovybės postuose, kaip ir, pavyzdžiui, užsienio reikalų bei teisingumo ministrai L.Linkevičius ir M.Vainiutė, nutraukę visus ryšius su partija, jei jų dar yra.
O kaip pačios partijos perspektyvos?
Abi vis viešiau besiriejančios pusės – už Seimo sienų esantis partijos vedlys G.Paluckas ir partijos vyresnybė Seime – tvirtina, kad daug lems tai, ar liks partija valdžioje.
Žinoma, vyresnėliai galbūt labiau teisūs nei neteisūs, teigdami, jog palikusi valdžios sceną partija ne tik bus mažiau matoma, bet ir susilpnės politiškai, taps dar mažiau patraukli plačiosioms rinkėjų masėms ir vienai pagrindinių atramų valdininkijai.
Tačiau tiek G.Paluckas, tiek triuškinanti dauguma partijos skyrių mano, kad ši rizika – niekai. Esą atsikabinusi nuo valdžios partija kaip tik galės visiškai laisvai nešti į tautą tyras ir tikras socialdemokratines idėjas, įgauti naują pagreitį bei kvėpavimą prieš savivaldos, Europarlamento ir prezidento rinkimus.
Skyrybų su valstietija šalininkai, atrodo, vis dėlto laimės.
Aišku, galima tikėtis, kad vedlio oponentai valdžioje užkulisiniu spaudimu ir manevrais vis dėlto dar gali perimti iniciatyvą partijos taryboje, kuri balsuotų už pasilikimą valdžioje, arba mėginti įvelti reikalą į begalines procedūrines batalijas.
Bet tokiu atveju vidaus karas taip įsiliepsnotų, kad imtų grėsti realiu partijos skilimu, o kad tai būtų tikra savižudybė visiems, kairiųjų viršūnėlės tikriausiai irgi supranta.
Bet ar partijoje pagaliau stos taika tuo atveju, jeigu ji atsiplėš nuo valdžios?
Žinoma, ne. Takoskyra nebus niekaip užglaistyta, abi stovyklos vis viena kalbės skirtingais balsais ir elgsis skirtingai, o tai savo ruožtu toliau silpnins ir skandins visą partiją.
Todėl žvelgiant ne tik į naujo politinio sezono, bet ir visos likusios Seimo kadencijos perspektyvą didžiausia pergalė, kurią gali pasiekti kairieji, – išlaikyti tą pačią sunykusią centro-kairės elektorato paramą, kurią turi, ir vis geriau įsitvirtinti „nišinės“ politinės jėgos pozicijose.
Atrodo, dabartinės socialdemokratų vadovybės lūkesčiai, kad tos rinkėjų masės, kurios neišvengiamai nusivils vis labiau nusivažiuojančiais žaliais gelbėtojais ir sugrįš į kairiųjų bei „tradicinės politikos“ apskritai glėbį, – beviltiškai naivūs.
Kaip ir tokios pat konservatorių, nors ir esančių nepalyginti geresnėje padėtyje nei jų amžinieji priešai, viltys.
Ne tiktai kairiesiems ar dešiniesiems, bet ir visoms kitoms „tradicinėms“ partijoms, atrodo, metas suprasti, kad jų dominavimo laikai nacionalinėje politikoje pamažu, bet užtikrintai baigiasi, kaip, beje, greičiausiai ir visame kitame civilizuotame pasaulyje.
Plačiosios rinkėjų masės, ypač vadinamajame kairiajame centre, dairysis naujų valstiečių, ūkininkų, verslininkų, sportininkų, kad ir žaliųjų žmogeliukų – svarbu tik, kad tai nebūtų partijų politikai.
Tad kas kitas po žaliaskvernių „valstiečių“ atlieps ir patenkins šią paklausą?
