Su 39-erių E.Mataičio motina Sofija ir seserimi Julija (moterų vardai jų pačių prašymu pakeisti. – Red.) susitikome jų bute Vilniuje.
Moterys ant stalo paskleidė pluoštą dokumentų. Juose – ir tragiška E.Mataičio istorija, ir daugybės nesėkmingų bandymų jį grąžinti į Lietuvą chronologija. Prašymai padėti įvairiausio rango Lietuvos pareigūnams ir jų atsakymai, daužantys viltį.
Iš pajūrio – į FST nagus
Viskas prasidėjo prieš porą metų, šiltą 2015-ųjų birželio 24 dieną. Tądien Eugenijus su žmona ir dviem vaikais tiesiai nuo lietuviško pajūrio atvyko prie Lietuvos ir Rusijos pasienio. Šeima, kurios nariai turi dvigubą pilietybę, sėkmingai perėjo patikrą. Kaliningrado srityje, Sovetske, jau laukė vaikų seneliai, kurie ruošėsi perimti anūkus ir vežtis pas save.
Eugenijus perdavė uošviams vaikus, jau apsisuko grįžti, ir tuomet užvirė pragaras. Prie vyro staiga prišoko būrys uniformuotų kaukėtų vyrų, parvertė jį ant žemės, surakino rankas.
Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo iš Maskvos specialiai dėl Eugenijaus atskridę Rusijos federalinio saugumo tarnybos (FST) pareigūnai.
Aplink būriavosi, matyt, iš anksto informuoti žurnalistai, kurie viską filmavo, fotografavo.
Netrukus sulaikytasis buvo įgrūstas į mašiną ir išvežtas nežinoma kryptimi. Pasienyje liko stoviniuoti isterijos apimta, žadą praradusi ir jokių paaiškinimų nesulaukusi Eugenijaus žmona.
Paaiškinimų ilgai laukti nereikėjo. Netrukus per visus Rusijos kanalus buvo ištransliuota, kad Rusija suėmė Lietuvos šnipą, rinkusį karinę informaciją.
Apkaltintas Rusijos išdavimu
„Mes tikrai nieko nežinojome ir iki šiol nežinome, ar buvo jis Lietuvos žvalgas, ar ne.
Apie tai, kam neva jis dirbo, sužinojome tik iš Lietuvos ir Rusijos žiniasklaidos“, – prisiminė Eugenijaus sesuo Julija.
Lietuvos piliečiui, kuris turi ir Rusijos pilietybę, buvo pateiktas kaltinimas Rusijos išdavyste.
Po sulaikymo Rusijos FST išplatino sausą pranešimą, kuriame rašoma, kad E.Mataitis dirbo Lietuvos žvalgybai – teikė jai informaciją apie Rusijos karinę sistemą.
Taip pat buvo tvirtinama, kad E.Mataitis esą prisipažino dirbęs Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos, kuris užsiima karine žvalgyba ir kontržvalgyba.
„Teismo nuosprendžio mes nematėme ir niekada nepamatysime, todėl nesužinosime, ar jis prisipažino. Kad ir ką Rusijos pusė sakytų, to niekas negalės patikrinti,“ – atsiduso Sofija.
Per trumpus susitikimus apie tai nė karto nėra prabilęs ir Eugenijus.
Pasimatymą kontroliavo
Motina su sūnumi buvo susitikusi keletą kartų.
Kai po sulaikymo Kaliningrado izoliatoriuje praleistų 3 mėnesių jis buvo nuskraidintas į Maskvos Lefortovo kalėjimą, Sofija nuskubėjo iš paskos.
Šeimai pavyko rasti ir pasamdyti advokatą – jis pakeitė tą, kurį skyrė Rusija.
Pasak moterų, šios bylos galėjo imtis tiktai žmogus, turintis teisę dirbti su slaptaisiais dokumentais.
„Į Lefortovo kalėjimą mums patekti pavyko tik advokato, kuris rūpinosi Eugenijaus byla, dėka.
Jis pasirūpino, kad galėtume atvykti, atvežti daiktų ir trumpam pasimatyti“, – kalbėjo Sofija.
Prieš susitikimą su sūnumi moteris kalbėjosi su Lietuvos ambasados darbuotojais. Jai buvo pasakyta, kad susitikimas su Eugenijumi bus filmuojamas, o pokalbiai įrašinėjami. Taip ir nutiko.
Pirmasis pasimatymas vyko tarsi siaubo filme. Pabendrauti teko tik per langelį.
„Nežinau, ar jis buvo sveikas, ar sveikos jo kojos, nes atėję jau radome jį sėdintį, kai išėjome, jis irgi liko sėdėti.
Bet viena veido pusė buvo nubrozdinta. Jis buvo labai pasikeitęs. Gal ne tiek fiziškai, kiek emociškai“, – prisiminė motina.
Išvežė į Rusijos gilumą
Teismo nuosprendžio E.Mataičiui teko laukti ilgai. Metus išlaikytas Lefortovo kalėjime ir nuteistas trylikai metų kalėti, praėjusių metų liepą jis buvo išvežtas į Rusijos gilumoje esantį Orenburgo pataisos darbų kalėjimą.
Motina jau buvo nuvykusi ir ten – turėjo ilgąjį, tris dienas trunkantį pasimatymą.
Bet ir tada nebuvo jokios galimybės atvirai pasikalbėti su sūnumi. Pasimatymų kambaryje buvo nuolat filmuojama, pokalbiai įrašinėjami. Net naktį buvo laikomos praviros durys.
„Eugenijus nepasakė nė žodžio – nei apie teismą, nei apie kaltinimus, nei apie tai, kaip gyvena tame kalėjime. Žodžiu, viską gaubia absoliuti paslaptis“, – kalbėjo moteris.
Vilties teikė tik advokatas
Nuo pat pirmųjų E.Mataičio suėmimo dienų ne Lietuvos valdžios institucijos, ne politikai, o dvi moterys ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad galėtų padėti sūnui ir broliui.
Pirmieji šeimos pagalbos prašymai buvo adresuoti prezidentei Daliai Grybauskaitei, tuometei Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei, premjerui Algirdui Butkevičiui.
Tačiau iš visur skriejo vienodi atsakymai – pasiūlymai kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją.
Tuo pačiu metu šeima palaikė kontaktus ir su Eugenijaus advokatu.
Jis sakė, kad Rusija tiesiog laukia kokių nors Lietuvos veiksmų.
Advokatas buvo įsitikinęs, jog E.Mataitis suimtas tam, kad būtų galima jį su kažkuo apkeisti – tokie būna žvalgybos žaidimai.
2015 metų spalio mėnesį atsiųstuose elektroniniuose laiškuose, kuriuos Sofija saugo iki šiol, advokatas taip ir rašo: „Apkeisti šansų yra. Atrodo, kad jį dėl to ir suėmė“; „Iš Lietuvos pusės nėra jokių pasiūlymų dėl apsikeitimo.“
„Šie laiškai aiškiausiai liudijo viena: jūs būkite aktyvūs ir klauskite, ką Lietuva planuoja daryti“, – sakė Sofija.
Ir moterys klausinėjo. Visų, kurie pagal savo darbo pobūdį galėjo ir turėjo ką nors daryti.
Bet visada atsimušdavo kaip į sieną.
Teįstengė pareikšti užuojautą
Moteris priėmęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tesugebėjo išspausti vieną žodį: „Užuojauta.“
„Mes atėjome prašyti pagalbos, patarimo, kartu ieškoti būdų, kaip padėti broliui ir sūnui, bet likome praradusios žadą.
Jokių pažadų, jokio konkretumo. Ir iki šiol nežinome, su kokia institucija galime kalbėti, nes taip niekas tiesiai nepasakė, kuri jų tokiais reikalais užsiima“, – kalbėjo Sofija.
Moterys supranta, kad apie tokius dalykus atvirai nekalbama, bet ką nors žmogiško, paguodžiančio jos tikėjosi išgirsti.
„Praėjo jau pora metų, o mes vis siuntinėjamos nuo vienų durų prie kitų. Tiksliau, mes esame tos, kurios jau porą metų ieško tų durų“, – sakė Julija.
Žvalgybininkai neįsileido
Moterims lankantis pas L.Linkevičių, vienas jį lydėjusių žmonių vėliau tarstelėjo: „Jūs ne ten atėjote.“
Tai buvo tarsi užuomina, kad reikia kreiptis į Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą. Bet ir ten durys buvo uždarytos.
Kadangi Rusijos spauda skelbė, kad E.Mataitis esą buvo pavaldus šiam departamentui, motina jau pirmosiomis sūnaus suėmimo dienomis bandė ten patekti.
Vilniaus pakraštyje Sofija per vargus rado vietą, kur įsikūręs šis departamentas, ir tiesiu taikymu patraukė link jo. Pastatas pasitiko aklinomis sienomis ir uždarais vartais.
„Žengiau pro vartus, bet mane išvarė. Tada aplink visą teritoriją ėmiau sukti ratus.
Maniau, gal apsauga atkreips dėmesį, kad kažkokia moteris nuo pastato nesitraukia.
Maždaug keturias valandas aplink vaikščiojau. Jokios reakcijos. Net fotografuoti viską aplinkui pradėjau, kad tik atkreipčiau dėmesį.
Tačiau niekas su manimi taip ir neišėjo pasikalbėti“, – pasakojo moteris.
Sofija neslėpė, kad praėjus pusmečiui po sūnaus sulaikymo pas ją apsilankė žmogus iš saugumo. Jis klausinėjo, kaip Eugenijus augo, kaip gyveno, ar artimieji ką nors žinojo apie jo veiklą.
„Mes žinojome tik tai, kas buvo akivaizdu. Kad išėjęs į atsargą Eugenijus iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą. Su dėde įkūrė nedidelį logistikos verslą, labai rūpinosi šeima.
Gal ir yra kitokia tiesa, bet mes jos nežinome“, – tvirtino moteris.
Laukimas buvo bergždžias
E.Mataičio artimieji vylėsi, kad Lietuvos valdžia laukia Rusijos teismo sprendimo, o po to imsis kokių nors veiksmų.
Belaukdamos motina ir sesuo nesėdėjo sudėjusios rankų: bandė susisiekti su tuomečiais krašto apsaugos ir teisingumo ministrais Juozu Oleku bei Juozu Bernatoniu, bet šie atsisakė priimti.
Kai Rusijos teismas pripažino Eugenijų kaltu ir nuteisė trylikai metų kalėti, moterys savarankiškai išsiaiškino, kad Vilnius su Maskva turi susitarimą, kuris numato, jog pagal galimybę Lietuvos piliečiai gali bausmę atlikti savo šalyje.
„Parašėme prašymą Teisingumo ministerijai. Bet mus iš karto nuteikė, kad vargu ar Rusija iš viso į prašymą atsakys“, – pasakojo nuteistojo sesuo.
Ministerija pranešė, kad Rusijai jau išsiuntė kelis prašymus, tačiau atsakymo laukia iki šiol.
Artimuosius užgulė našta
Šeimą užgulė ir kitos bėdos. Be tėvo pasilikę 4 ir 13 metų vaikai iš valstybės negalėjo sulaukti jokios paramos.
Be to, visus metus E.Mataičio adresu plaukė „Sodros“ įspėjimai dėl nemokamo privalomojo sveikatos draudimo mokesčio.
Sofija ne kažin kiek galėjo padėti be maitintojo likusiai sūnaus šeimai.
Galiausiai geradarių ir Žmogaus teisių komiteto pastangomis prieš metus buvo pradėtos mokėti pašalpos abiem vaikams.
Tuo metu Eugenijaus uošvius Kaliningrado srityje pradėjo atakuoti laiškai su reikalavimu sumokėti teismo apskaičiuotą žalą – 200 tūkst. rublių (apie 3 tūkst. eurų) ir 18 tūkst. rublių (300 eurų) prikapsėjusių procentų.
„Pradėjome ieškoti, kas mokės. Tačiau nė viena institucija to nesiėmė“, – rodydama rusiškas sąskaitas guodėsi Sofija.
Galiausiai ji pasiskolino pinigų ir sumokėjo – baimindamasi dėl sūnaus saugumo.
Prašymai – naujajai valdžiai
Pernai rudenį Lietuvoje pasikeitus valdžiai Sofija su Julija vėl pabandė iš naujo belstis į Vyriausybės, Seimo duris. Kelis kartus kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį.
„Pirmą kartą gavome atsakymą, kad turime kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją.
Antrą kartą Seimo kanceliarija iš viso nenorėjo priimti mūsų laiško.
Paaiškino, jog V.Pranckietis labai užsiėmęs ir neturi laiko susitikti“, – nuoskaudos neslėpė Sofija.
O Julija prisipažino, jog tas popierizmas jau nuvargino: „Rašome tik dėl to, kad bent primintume apie save ir kad parodytume, jog nenuleidžiame rankų.
Nors taip norėtųsi išgirsti tiesų, nuoširdų žodį.
Dabar esame visiškame aklagatvyje, palikti vieni kapanotis, kaip išmanome.“
Ministerija apsimelavo?
E.Mataičio artimuosius ypač šokiravo paskutinis Užsienio reikalų minsterijos atsakymas. kuriame rašoma, kad Lietuvos ambasados darbuotojai aplankė Eugenijų. Raštą pasirašė vienas iš viceministrų.
„Bet to nebuvo. Nieko prie brolio neprileido.
Aš Eugenijaus dar paklausiau: ar buvo per visą tą laiką pas tave kas nors? Ne. Ministerija apsimelavo“, – tvirtino Julija.
O kitame laiške rašoma dar viena netiesa – neva E.Mataitis nepageidavo su niekuo susitikti.
Dviguba pilietybė pakišo koją
Nuteistojo artimieji įsitikinę, kad didžiausia bėda visoje šioje istorijoje yra tai, kad E.Mataitis turi dvigubą pilietybę, o rusai jį laiko Rusijos piliečiu.
Ta dvigubos pilietybės istorija – niekuo neišsiskirianti. Mirus Eugenijaus tėvui po kiek laiko Sofija sukūrė kitą šeimą.
Netrukus naujasis Sofijos sutuoktinis buvo išsiųstas dirbti į Kaliningradą. Ten patraukė ir žmona su 12-mečiu sūnumi.
Vaikinas ten baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Karinę jūrų akademiją. Baigęs studijas jis buvo išsiųstas dirbti į tolimąją Kamčiatką.
Tuo metu griuvo Sovietų Sąjunga ir Rusijos teritorijoje gyvenanti šeima gavo Rusijos pilietybę. Bet Kaliningrade likti nepanorusi Sofija po kurio laiko išsikeitė ten turėtą butą ir grįžo į Vilnių.
Taip jau sutapo, kad 1996 metais nuo sausio iki kovo galiojo įstatymas, reglamentavęs dvigubos pilietybės suteikimą. Juo spėjo pasinaudoti ir Sofijos šeima.
Pasak motinos, Eugenijus visada norėjo grįžti į Lietuvą. Vos išėjęs į atsargą jis tai ir padarė. Tiesa, jo ryšiai su Kaliningradu nenutrūko: ten liko gyventi žmonos tėvai – vaikų seneliai. Be to, jis ten studijavo logistiką, todėl nuolat vykdavo mokslo reikalais.
Paragino mokytis iš estų
Nors vilties dėl Rusijoje įkalinto E.Mataičio sugrąžinimo į Lietuvą jo artimieji turi nedaug, jų manymu, tikrai būtų galima pasimokyti iš estų. Jie yra iškeitę Estijoje įkalintą rusą į savo šalies pilietį, pakliuvusį į Rusijos kalėjimą.
Kai 2014 metų balandį rusai pagrobė Estijos saugumo pareigūną Estoną Kohverą, viskas klostėsi kitaip nei Lietuvoje.
Pareigūno teismo procesas buvo plačiai aptarinėjamas tiek Taline, tiek Maskvoje.
E.Kohverui palaikymą viešai reiškė Estijos vadovai. O viskas baigėsi viešu žvalgų apsikeitimu – E.Kohveras buvo išmainytas į rusams informaciją teikusį Estijos pilietį Aleksejų Dresaną.
Lietuvoje irgi yra įkalintas ne vienas aukšto rango Rusijos pilietis. Nuo 2015 metų balandžio už grotų sėdi FST Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams 40-metis Nikolajus Filipčenka.
Teismo nuosprendį šiemet išgirdo ir 66 metų Sergejus Moisejenka.
Ragina veikti aktyviai
Tuo metu šeimai tarpininkaujantis buvęs pilotas, Afganistano karo dalyvis Vytautas Eidukaitis mano, kad būtina imtis aktyvios veiklos, kuri padėtų grąžinti E.Mataitį į Lietuvą.
Prieš daugelį metų iš Rusijos specialiųjų tarnybų išgelbėjęs ir į Lietuvą iš Čečėnijos parvežęs prezidento Džocharo Dudajevo šeimą, dalyvavęs operacijoje gelbėjant verslininką Viktorą Grodį, kuris buvo tapęs Čečėnijos banditų įkaitu, V.Eidukaitis pasiūlė sudaryti operatyvinę grupę, kuri imtųsi konkrečių veiksmų.
V.Eidukaičio nuomone, reikia susitikti su Lietuvoje kalinčių įtakingų rusų pareigūnų artimaisiais, kad šie atitinkamai ragintų savo valdžią iškeisti saviškius į lietuvį.
Be to, anot buvusio piloto, reikėtų susitikti su Rusijos žmogaus teisių visuomeninio komiteto atstovais ir kartu ieškoti sprendimo – svarbu nesėdėti sudėjus rankų.
Bendradarbiavimą sunkina dviguba pilietybė
Užsienio reikalų ministerija (URM) „Lietuvos rytui“ teigė, jog buvo imtasi visų būtinų veiksmų, kad įstatymų nustatyta tvarka būtų apgintos Lietuvos piliečio E.Mataičio teisės ir išsiaiškintos jo sulaikymo aplinkybės.
Lietuvos ambasada Maskvoje 2015 m. birželio 26 d. išsiuntė notą Rusijos užsienio reikalų ministerijai, kurioje prašė pateikti informacijos apie E.Mataičio sulaikymą ir leisti ambasados konsuliniam pareigūnui su juo susitikti.
2015 m. rugpjūčio 12 d. ambasada gavo atsakomąją notą, kuria informuojama, kad pats sulaikytasis, kuris turi ir Lietuvos, ir Rusijos pilietybę, neprašė susitikimo su Lietuvos konsulu, todėl detali informacija apie jo sulaikymą ambasadai nepateikta.
URM teigimu, po E.Mataičio sulaikymo Lietuvos diplomatai buvo susitikę su jo advokatu, artimaisiais, dalyvavo teismo posėdyje, bet leidimo susitikti su pačiu sulaikytuoju nėra gavę, o nuteistasis dėl įkalinimo sąlygų į ambasadą nesikreipė.
Anot URM, bendradarbiavimą su Rusijos institucijomis sunkina tai, kad E.Mataitis laikomas Rusijos piliečiu, todėl vadovaujamasi šios šalies įstatymais.
Užsienio reikalų ministerijos žiniomis, Lietuvos teisingumo ministerija 2016 m. liepos mėn. kreipėsi į Rusijos teisingumo ministeriją dėl E.Mataičio perdavimo laisvės atėmimo bausmės atlikti Lietuvoje, tačiau atsakymo iki šiol negauta.
Lietuvis buvo sulaikytas Maskvoje
2015 metų gegužės 19 dieną Rusijos pareigūnai sulaikė Lietuvą pilietį 51-erių A.Tamošaitį. Tuomet jis dalyvavo Maskvoje vykusioje saugumo ir apsaugos sistemų parodoje, turėjo renginio akreditaciją, išduotą Rusijoje registruotos įmonės.
Po sulaikymo Rusijos Federalinė saugumo tarnyba išplatino pranešimą, kad lietuvis iš neįvardyto ruso gavo slaptus dokumentus.
Taip pat buvo teigiama, kad A.Tamošaitis esą prisipažino dirbęs Antrajame operatyvinių tarnybų departamente, kuris užsiima karine žvalgyba ir kontržvalgyba.
Maskvos Lefortovo teismas pripažino lietuvį kaltu ir skyrė jam 12 metų laisvės atėmimo bausmę.
