Raskime kaltuosius, pastačiusius tiltą per upę Druskininkų savivaldybėje pratybų „Zapad“ išvakarėse (L.Kasčiūnas ir Ko)!
Tai tik keli pastarųjų savaičių politiniai užmojai, pakišti visuomenei tarsi lakmuso popierėlis. Kaip reaguos? Tada dar ką nors sugalvosime.
Atrodytų, tai yra niekaip nesusiję diskusijų objektai, kuriuos galbūt padiktavo politinės ar istorinės aktualijos.
Tačiau viskas nėra taip paprasta, kaip buvo dar palyginti nesenais laikais. Tai – signalai, kurie paskleisti ne tam, kad kas nors būtų aptarta, išsiaiškinta ir nuspręsta. Jų paskirtis kita. Tai – viešinimasis.
Kokios šio reiškinio priežastys ir kokių permainų iš jų tikėtis?
Visame pasaulyje žlunga logocentrinė sistema, gyvavusi šimtus metų. Anksčiau masės sekė įkandin lyderių, o dabar jau vedliai pataikauja masių nuotaikoms. Referendumas Didžiojoje Britanijoje, rinkimai JAV – šio proceso dalis.
Kadaise daugelį procesų lėmė politinis elitas, profesionalūs analitikai ir stipri žiniasklaida. Pastarąją į šoną vis labiau stumia socialiniai tinklai, o dėl piliečio dėmesio kovoja tūkstančiai naujų informacijos kanalų, politikams belieka mėgdžioti feisbuko žvaigždes.
Pirmiausia – reklamuoti save, kitus darbus nustumiant į šoną. Antra – ta reklama turi būti itin agresyvi, kitaip bus nublokšta nesibaigiančių naujienų srauto.
Gal taip ir turėtų būti? Štai ir tuometis JAV prezidentas B.Obama, ir jį pakeitęs D.Trumpas savo idėjomis bei nuostatomis labai plačiai dalijasi socialiniuose tinkluose. Kuo mes prastesni?
Tik Lietuvoje šie procesai išsigimsta ir įgyja vis keistesnių formų. Negana to, jokios atsakomybės neturinčių medijų principus perima jau ne tik pavieniai politikai, bet ir valstybės institucijos.
Štai prezidentės globojama Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), turinti visą tradicinių galių arsenalą, tačiau linkusi jai neįtikusius subjektus bausti viešumu.
Įkvėpta vadinamojo auksinių šaukštų skandalo sėkmės (viešųjų ryšių prasme) VPT nuosekliai vadovaujasi sovietmečio prokurorų principu „kaltas, kol neįrodyta kitaip“. Pažengta jau taip toli, kad dabar viešai skelbiamos tos įmonės, į kurių viešųjų pirkimų konkursus atsiliepė vos vienas tiekėjas.
Dar viena D.Grybauskaitės globojamos sistemos dalis – Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).
Tiesa, nėra daug užbaigtų bylų, kuriomis ji galėtų pasigirti.
Užtat kiek tų skambiai pradėtų! Su viešais sulaikymo ir apklausų spektakliais, į kuriuos būtinai pakviečiami aptarnaujantys šią agentūrą reporteriai. Liudytojas, įtariamasis? Koks kam skirtumas šiais greitų žinių laikais. Jeigu susidomėjo STT – vadinasi, suteptas!
Arba Susisiekimo ministerija. Atrodytų, šitiek nebaigtų darbų ir projektų laukia strateginių sprendimų. Tačiau tam reikia vizijos, idėjų ir komandos, kuri galėtų efektyviai veikti.
Kai trūksta šių elementų, praverčia viešieji ryšiai. O apie ką geriausia skelbti? Žinoma, apie blogus pirmtakų darbus. Todėl šios žinybos ekspertai matuoja anksčiau klotų kelių dangų storį, trimituoja apie pažeidimus, nors patys puikiai žino – niekas nebus nubaustas, o nuo tokių kalbų asfalto sluoksnis nepastorės.
Šitaip – nuo visai žalių politikos pradinukų iki nunokusių viršūnių, kurios atidžiai stebi savo jaunuosius feisbuko vasalus ir pačios viešinasi jau ne sykį išmėgintais būdais.
Gal V.Putinas iš tiesų pabaisa, bet jo įvaizdžio advokatų patarimai verti dėmesio. Prezidentas ant žirgo su šautuvu, prezidentas naikintuve. Ir taip toliau. Šie triukai mases verčia ploti katučių.
Todėl ir mūsų vadovę kartkartėmis galima pamatyti tai su granatsvaidžiu, tai šiaip kokiu karo įnagiu, tai šarvuotyje. Toks vaizdas – geriau nei tūkstančiai banalių žodžių. Jis piliečio sąmonėje išliks visam laikui.
Kaip pasakytų viena socialiniuose tinkluose iš kitatikių ir juodaodžių besišaipanti konservatorė, viskas čia turbūt gerai, tačiau minčių kyla įvairių.
Pirmiausia – tai laikas ir pastangos, kurios iššvaistomos šiai parodomajai veiklai, nors atlyginimai valdžios vyrams ir moterims kol kas mokami ne už tai.
Antra – socialinių burbulų fenomenas, verčiantis juose įstrigusius žmones patikėti tuo, kuo tiki jų sekėjai ir gerbėjai, net jei tai visiškai klaidinga.
Šią skaudžią pamoką, atrodo, išmoko G.Landsbergio bendražygiai, pernai po pirmojo Seimo rinkimų turo jau regėję save su valstybės vairu rankose. Būtent tokius ženklus jiems siuntė tariamai visagalis feisbukas, bet paskui buvo skaudžiai nusivilta dėl visiškai kitokių balsavimo rezultatų.
Realus gyvenimas vis dar labai skiriasi nuo to, kurį žmonės aplink save susikuria socialiniuose tinkluose. Tačiau būtent šioms chimeroms vis stropiau meldžiasi merai, ministrai ir Seimo nariai.
Žinoma, vienos grupuotės ar partijos nesėkmė – simptomiškas, tačiau galbūt laikinas ir nereikšmingas įvykis. Kur kas pavojingiau, kai į lipnius iliuzijų voratinklius įsipainioja tie, kurie turi realią valdžią ir įtaką.
